Šiandien žmonės, išgirdę žodį elgeta, pagalvoja apie skurstantį, pagalbos prašantį žmogų. Tačiau retas iš jų žino, kad dar visai neseniai elgetos nebuvo vien tik silpnieji ir skurstantieji. Atlikdami tik jiems ir kunigams būdingas pareigas, elgetos užėmė svarbią vietą tarp XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos kaimo žmonių ir buvo ypač gerbiami.
Miestuose elgetavimas nedaug kuo skyrėsi nuo šiandieninio elgetavimo. Tai buvo opi socialinė problema, kurios mastai buvo kur kas didesni nei dabar. Šiai problemai spręsti šalia bažnyčių būdavo steigiamos špitolės, kuriose elgetos gaudavo šiokį tokį prieglobstį. Taip pat kūrėsi įvairios labdaros draugijos (Praspaliauskienė 2000, p. 22–32). Elgetavimas Lietuvos provincijoje gerokai skyrėsi nuo miestietiškojo. Kaime jis neturėjo tokio ryškaus socialinės problemos krūvio kaip mieste. Keliaujantys per kaimus elgetos buvo laukiami ir gerbiami. Jie buvo svarbūs šeimos ir kalendorinių švenčių, ypač susijusių su mirusiaisiais, dalyviai. Šiame straipsnyje bandysiu priminti jau pamirštą elgetos reikšmę ir aptarti būdingiausius XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje, kaimo vietovėse, vyravusius, su elgetomis susijusius papročius
Elgetų skirstymas, pavadinimai, išvaizda
Elgetoms ir jų santykiui su kitais žmonėmis apibūdinti esminis yra elgetų skirstymas į tikrus ir netikrus. Tikriesiems elgetoms priklausė asmenys, kurie, be išmaldos, neturėjo kito pragyvenimo šaltinio. Tai dažniausiai būdavo seni ir ligoti žmonės. O netikrais elgetomis buvo vadinami apsimetėliai, kurie galėjo ir be kitų pagalbos prasimaitinti (Simoniukštytė 1997, p. 39). Netikru elgeta buvo laikomas tas, kuris, gavęs išmaldą, nesimelsdavo arba būdavo įtariama, kad jis meldžiasi nenuoširdžiai. Tad XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje Lietuvos kaime gyvavusiuose su elgetomis susijusiuose papročiuose svarbūs būdavo tik tikrieji elgetos.
Šiandien, kalbėdami apie išmaldos prašantį žmogų, dažniausiai vartojame žodį elgeta. Tačiau tuometiniame Lietuvos kaime dažniausiai pasitaikydavo slaviškos kilmės pavadinimas – ubagas. Išmaldą renkantys žmonės buvo vadinami ir lenkiškos kilmės žodžiu – žebrokais (Simoniukštytė 1997, p. 39). O Šiaulių r. kartais būdavo vadinami ir labadautojais arba duoneliautojais (Streikutė, Šimkutė 1998, p. 69). Įprastai elgetoms duodamos gėrybės būdavo vadinamos išmalda (Kupiškio r. (IIES 1545, sk. 57, p. 685), tačiau įvairiose Lietuvos vietose pasitaikydavo ir kitokių pavadinimų: almužna (Raseinių r. (IIES 1545, sk. 11, p. 134), jalmužna (Ignalinos r. (IIES 1321, sk. 10, p. 19), apiera (Ignalinos r. (IIES 1321, sk. 70, p. 155)), alūžna (Platelių apyl. (Simoniukštytė 1997, p. 39)), melstuvės (Kupiškio r. (IIES 1545, sk. 55, p. 657)), lustas (Dzūkijoje (Simoniukštytė 1997, p. 39)), davana ir milistba (Būtingės apyl. (Simoniukštytė 1997, p. 39). Elgetavimas Dzūkijoje buvo vadinamas žebravojimu (Simoniukštytė 1997, p. 39), o Aukštaitijoje – Viešintuose (Simoniukštytė 1997, p. 39) ir Kupiškyje (IIES 1545, sk. 53, p. 611) – kalėdojimu. Įdomu tai, kad Viešintuose kalėdoja ubagai, o kunigai kalendavoja (Simoniukštytė 1997, p. 39).
Svarbiausia tikrojo elgetos ypatybė buvo malda. Galima sakyti, kad meldimasis, buvimas maldininku buvo tikrojo elgetos pareiga ir savotiškas „darbas“, už kurį gaunamas atlygis – išmalda. Liaudyje buvo sakoma, kad elgetos yra išmaldomi (IIES 640, sk. 27, p. 87–88). Jie kaimo žmonių būdavo laikomi ne šiaip skurstančiaisias, kuriems reikia padėti. Iš jų žmonės taip pat laukė pagalbos ir užtarimo. Tad elgetos būdavo suvokiami kaip tarpininkai tarp čia ir anapus, palaikantys ryšį ir su Dievu, ir su mirusiais protėviais. Būtent todėl išmaldos davimą elgetai galima suprasti dvejopai: ir kaip krikščioniškojo gailestingumo apraišką vargstančiajam, ir kaip auką dievams ar mirusiesiems (Černiauskaitė 2000, p. 187).
Dažniausiai elgetaudavo seni, 70–80 metų žmonės (IIES 1545, sk. 46, p. 522). Todėl elgeta liaudies sąmonėje buvo neatsiejamas nuo jo senumo. Kuo elgeta senesnis, tuo jis „tikresnis“. Be senumo, elgetaujantiems asmenims buvo būdingas luošumas ar psichinė liga (Simoniukštytė, 1997, p. 39). Pasitaikydavo ir aklų elgetų, kuriuos kas nors vedžiodavo (IIES 640, sk. 9, p. 41).
Elgetų apranga buvo panaši į kitų XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo žmonių aprangą, tik kur kas skurdesnė. O pagrindiniai atributai būdavo terbom vadinami maišai ir lazdos su botagais. Terbų skaičius įvairuodavo nuo dviejų (IIES 1321, sk. 53, p. 89) iki penkių – šešių (IIES 1321, sk. 65, p. 137). Kadangi išmaldos elgetos gaudavo skirtingų maisto produktų, juos surūšiuodavo į atskiras terbas. Kuo daugiau terbų elgeta turėdavo, tuo „turtingesniu“ būdavo laikomas.
Elgeta ir šeimininkai
Į namus užėjus elgetai, šeimininkai su juo dažniausiai elgdavosi pagarbiai. Daug kur Lietuvoje ubagas buvo laikomas šventu, Dievo siųstu žmogumi. Kartais net su pačiu Dievu būdavo tapatinamas: Juk ubagui duodi – Dievui duodi, nes ir jis gali būti tas pats ubagas (Streikutė, Šimkutė 1998, p. 69). Jeigu pasitaikydavo elgetų nepriimančių ar jiems išmaldos neduodančių žmonių, juos smerkdavo kaimynai (IIES 1321, sk. 64, p. 130; IIES 1545, sk. 6, p. 67). Atsisakydamas duoti išmaldą elgetai, žmogus gali įžeisti Dievą, todėl buvo tikima, kad išvarius elgetą ištikdavo įvairios nelaimės (IIES 1545, sk. 17, p. 203). Kad taip nenutiktų, su ubagais buvo elgiamasi atsargiai ir stengiamasi jų neįžeisti.
Jeigu elgeta užeidavo į namus tuo metu, kai šeima valgydavo, dažniausiai būdavo sodinamas prie stalo (IIES 1321, sk. 52, p. 87). Kaip išmaldą žmonės elgetoms duodavo maisto – duonos, sūrio, mėsos (IIES 1321, sk. 3, p. 5), kiaušinių (IIES 1321, sk. 4, p. 6), grūdų, lašinių, sviesto (IIES 1321, sk. 61, p. 120). Rečiau buvo duodama drabužių, kurie dažniausiai būdavo numirusių šeimos narių (IIES 1321, sk. 53, p. 90), arba pinigų (IIES 1321, sk. 65, p. 138).
Už gautą išmaldą elgeta padėkodavo ir linkėdavo įvairių to meto kaimo žmonėms svarbių dalykų: gero derliaus (IIES 1545, sk. 13, p. 154), skalsos (Streikutė, Šimkutė 1998, p. 69), visa ko geriausio (IIES 1321, sk. 49, p. 77) arba tiesiog laimės (Streikutė, Šimkutė 1998, p. 69). Dažnai patys šeimininkai duodami išmaldą prašydavo elgetų pasimelsti už mirusius šeimos narius (IIES 1321, p. 80; sk. 65, p. 138), už kritusius gyvulius ir gyvulių sveikatą (IIES 1321, p. 80), kad būtų lietaus arba kad būtų geras oras (IIES 1545, sk. 36, p. 403). Netekėjusios moterys prašydavo elgetos melstis, kad ištekėtų (IIES 1321, sk. 65, p. 138), kartais tą darydavo slapta nuo kitų šeimynykščių (IIES 1321, sk. 57, p. 103). Ištekėjusios moterys prašydavo elgetos melstis, kad susilauktų vaikų (IIES 1321, sk. 65, p. 138). Taigi elgetos malda buvo svarbi ir gelbstinti pačiose įvairiausiose to meto žmonių gyvenimo srityse. Tačiau ir pats išmaldos davimo veiksmas turėjo didelę reikšmę ir kartais būdavo svarbesnis už elgetos maldą – nesvarbu, ar elgeta meldžiasi, ar ne, vis tiek jam reikia duoti išmaldą (IIES 1545, sk. 39, p. 428).
Pasitaikydavo, kad elgetos, be savo pagrindinio „darbo“ – meldimosi, jų atlikdavo ir daugiau: burdami prišaukdavo lietų (IIES 1545, sk. 51, p. 564–565); spėdavo orus (Streikutė, Šimkutė 1998, p. 70); gydydavo gyvulius ir žmones (IIES 1545, sk. 5, p. 52); nuramindavo besivaidenančius mirusiuosius (IIES 640, sk. 28, p. 105). Kartais būdavo tikima, kad tokie – antgamtinių galių turintys – elgetos gali ir pakenkti, kaip blogą akį turintys asmenys (IIES 1321, sk. 65, p. 138).
Be įprastinio išmaldos davimo, elgetos sulaukdavo ir kitokios pagarbos. Vienas jų – išankstinis tam tikrų gėrybių – būsimojo derliaus, kepamos duonos ir mirusiųjų drabužių dalies – elgetoms skyrimas. Tai rodo, kad XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje Lietuvos kaime elgeta buvo itin svarbus asmuo, kurio parama ir šelpimu derėjo pasirūpinti iš anksto, idant niekada elgeta neišeitų negavęs išmaldos. Kita elgetoms rodomos pagarbos išraiška būdavo jų apnakvindinimas. Atsisakymas apnakvindinti elgetą, kaip ir išmaldos nedavimas, galėdavo susilaukti viso kaimo ar artimiausių kaimynų pasmerkimo (IIES 1321, sk. 65, p. 139). Jeigu elgeta ateidavo tą dieną, kai būdavo kūrenama pirtis, kai kurie žmonės juos kviesdavo išsimaudyti (IIES 1321, sk. 65, p. 140 psl.; IIES 1545, sk. 2, p. 23). J. Basanavičiaus užrašytuose tikėjimuose sakoma: Nebėr didesnės apieros už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą, ir už pietus, ubagams pakeltus (BsJK, p. 174, nr. III.15). Tad tokiu būdu elgetoms rodoma pagarba prilygsta užperkamoms mišioms.
Visoje Lietuvoje buvo paplitęs reiškinys, vadinamas „elgetų karšinimu“ – tai sergančių ar visiškai susenusių elgetų priežiūra ir globa, vedžiojant arba vežiojant juos nuo trobos prie trobos, nuo kaimo prie kaimo. Atvežtojo į kiemą elgetos negalima būdavo nepriimti. Pas vienus šeimininkus elgeta išgyvendavo nuo vienos dienos iki kelių savaičių (IIES 640, sk. 9, p. 41–42; IIES 1264, sk. 61, p. 267).
Jeigu elgeta, apsistojęs pas žmones, numirdavo, jį turėdavo palaidoti šeimininkai arba visas kaimas kartu (IIES 640, sk. 9, p. 42; IIES 1321, p. 81).
Elgeta švenčių ir apeigų metu
Elgetų vaidmenį kaimo žmonių gyvenime švenčių metu XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje sunku pervertinti. Jau anksčiau aptarta elgetų svarba kasdieniame žmonių gyvenime švenčių ir apeigų metu dar labiau išryškėja. Kai kuriose šventėse elgetos tampa svaria apeigų dalimi.
Į šeimos šventes – gimtuves, krikštynas ir vestuves elgetos dažniausiai užsukdavo atsitiktinai. Šių švenčių metu gaudavo geresnės išmaldos nei įprastai (IIES 1321, sk. 57, p. 105; IIES 1321, sk. 58, p. 110; IIES 1321, sk. 58, p. 110; sk. 65, p. 140). Kartais net būdavo vaišinami prie bendro (IIES 1321, sk. 60, p. 117–118) arba atskiro, elgetoms skirto stalo (IIES 1545, sk. 35, p. 395). Gimtuvių ir krikštynų metu elgetos naujagimiui linkėdavo sveikatos ir laimės (IIES 1321, sk. 57, p. 105; IIES 1321, sk. 57, p. 104). Per vestuves linkėdavo sveikatos ir gero gyvenimo jaunavedžiams (IIES 1321, sk. 57, p. 104).
Ypatinga elgetų svarba išryškėja su mirtimi susijusių švenčių metu. Dar žmogui merdėjant elgetos būdavo kviečiami melstis prie mirštančiojo, kad palengvintų jo išėjimą iš šio pasaulio (IIES 1545, sk. 35, p. 394). Ištikus mirčiai taip pat būdavo tikimasi elgetų pagalbos. Pasitaikydavo, kad, išgirdę apie mirtį, jie patys, nekviesti, susirinkdavo melstis (IIES 1321, sk. 25, p. 41; sk. 32, p. 51). Su mirtimi susijusių švenčių metu elgetos tarpininkauja tarp šio ir ano pasaulių, žmogui mirštant garantuoja saugų mirusiojo vėlės pasitraukimą, todėl jų dalyvavimas laidotuvėse buvo būtinas. Laidotuvių metu elgetos gaudavo geresnės negu įprasta išmaldos. Dažnai kaip išmalda jiems atitekdavo mirusiųjų drabužiai (IIES 1321, sk. 49, p. 77; sk. 51, p. 83–84). Per mirusiųjų atminus, metines elgetoms taip pat būdavo išdalijami dar likę mirusiųjų drabužiai (IIES 1321, sk. 57, p. 104–105), jie būdavo išmaldomi prie bažnyčių (IIES 640, sk. 27, p. 87–88), o kartais kviečiami ir į namus pasimelsti (IIES 1545, sk. 56, p. 682).
Per kalendorines šventes elgetos po kaimus dažniausiai nevaikščiodavo, o kai kurių švenčių metu patys žmonės važiuodavo pas juos.
Tik per Velykas (IIES 1321, sk. 56, p. 99), o dažniausiai prieš jas (IIES 1321, sk. 68, p. 148), elgetos vaikščiodavo po kaimus. Elgetos retkarčiais apsilankydavo per Kūčias arba Kalėdas, tačiau tai ne visada būdavo laikoma geru ženklu (IIES 1321, p. 81).
Kitų kalendorinių švenčių metu žmonės patys išmaldą veždavo elgetoms, kurie būriais susirinkdavo bažnyčių šventoriuose, taip pat prie bažnyčių įsteigtose špitolėse, kurios liaudyje buvo vadinamos ubagynais. Viena tokių švenčių, susijusi su atgimstančia gamta ir į ganyklas išleidžiamais gyvuliais, – Jurginės (švenčiamos balandžio 23 d.). Šv. Jurgis – gyvulių globėjas. Į bažnyčią kaip auka jam būdavo nešamas sviestas ir kiaušiniai. Šių gėrybių gaudavo ir elgetos (IIES 1427, sk. 6, p. 27). Taip pat elgetoms būdavo kepama duona (Balys 1993, p. 170, nr. IV.88). Kad elgetoms duonos dalijimas per Jurgines buvo svarbus, atspindi šis Aukštaitijoje užrašytas paprotys: Jurginėj kai kepa duoną, tai nemožna niekam tešlos paragaut, kolei ubagam duoną pakepi. Paskui kepa už gyvulius: kiek arklių, tiek rėvelių padaro, paskui kepa už karves. <…> Tas kukeles suraiko ir išdalina ubagams ir prašo, kad prie šv. Jurgio melstųs <…> (Balys 1993, p. 170, nr. IV.89). Taip pat per Jurgines daugelyje vietovių tiek bažnyčiai, tiek elgetoms buvo aukojami gyvuliai ir javai. Šios aukos užtikrindavo javų derlių ir gyvulių gausą bei sveikatą (Balys 1993, p. 170, nr. IV.90). Taigi elgeta, gavęs auką per Jurgines, privalo melstis už gyvulių sveikatą ir šios šventės metu pasirodo kaip jų globėjas.
Bene viena iš svarbiausių švenčių, per kurią elgetos būdavo ypač pagerbiami, buvo Žolinė, arba Ažpažia (IIES 1321, sk. 50, p. 82; sk. 57 p. 101; sk. 58, p. 111), kuri švenčiama rugpjūčio 15 d. ir krikščioniškoje tradicijoje tapatinama su Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. Žolinė su savo iki XX a. pirmosios pusės išlikusiais papročiais Lietuvoje gali būti siejama su pirmojo derliaus nuėmimo švente. Šios šventės metu visada veždavo aukas prie bažnyčių susirinkusiems elgetoms (IIES 1321, sk. 50, p. 82). Kaip ir per Jurgines, per Žolinę kepdavo elgetoms skirtą duoną, kuri Aukštaitijoje buvo vadinama ubagine duona (IIES 1321, sk. 48, p. 74), Pietų Lietuvoje – dziedaduone (IIES 1321, sk. 64, p. 131). Be duonos, elgetoms kaip išmaldą veždavo grūdų. Ši per Žolinę aukota auka buvo labai svarbi (IIES 1321, sk. 50, p. 82; sk. 52, p. 87). Grūdai iš naujojo derliaus būdavo pašventinami, tuomet dalis paliekama kunigui, dalis išdalijama elgetoms ir dalis skiriama naujai sėjai (IIES 1321, sk. 53, p. 91; sk. 58, p. 111–112; Rekašius 1990, p. 18). Per Žolinę elgetos pasirodo beveik lygiaverčiai kunigams. Per Jurgines elgetos tampa gyvulių globėjais, o per Žolinę, gavę dalį grūdų, jie tampa atsakingi už gerą būsimąjį derlių.
Bet elgetos svarba pati didžiausia per Vėlines – mirusiesiems skirtos Vėlinės liaudyje dažnai tapatinamos su Visais Šventaisiais. Jau minėtas stiprus elgetų ryšys su mirusiaisiais per Vėlines dar labiau išryškėja. Buvo tikima, kad į dangų nepatekusios ir atgailą, pakūtą ar čysčių atliekančios vėlės per Vėlines susirenka, ir tuo metu gyvieji gali joms padėti. Kadangi elgetos buvo tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų, jiems davę auką žmonės padėdavo mirusiųjų giminaičių vėlėms patekti į dangų. Elgetų pareiga buvo melstis už mirusiuosius. Todėl šios šventės metu elgetoms visada buvo teikiama auka ir ji buvo visiems privaloma (IIES 1427, sk. 8, p. 44). Kaip būdavo įprasta daugumos kalendorinių švenčių metu, auką žmonės veždavo patys. Per Vėlines elgetoms veždavo duonos (IIES 1321, sk. 52, p. 87; IIES 1427, sk. 4, p. 17; sk. 8, p. 44; sk. 11, p. 68), kiaulienos, specialiai skersdavo aviną ir jį dalydavo dalimis (IIES 1427, sk. 4, p. 17; sk. 8, p. 44, sk. 11, p. 68). Pasitaikydavo, kad aukodavo pinigų (IIES 1321, sk. 53, p. 91; IIES 208, sk. 102, p. 499).
Štai kaip aprašomos per Vėlines elgetoms teikiamos aukos XX a. pradžioje Šiaulių r.: Senovėje per Visus Šventus ir Vėlinių dieną visų kaimų vargingieji seneliai sueina prie bažnyčių ir susėda. O žmonės važiuodami į bažnyčią visi sulig vienu, vieni daugiau, kiti mažiau, atveža ką nors ir ubagams. Kiti papjaudavo avį ir išdalindavo, atveždavo iškepę ragaišio, duodavo vieną, kitą kapeiką. Kiti atveždavo alaus su bačkele ir, prisipylę uzbaną, eidavo per ubagų eiles su stikline (IIES 208, sk. 102, p. 499).
XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje elgetos buvo itin reikšmingi to meto kaimo žmonių gyvenime tiek kasdieniuose, tiek šventiniuose papročiuose. Už gaunamą atlygį elgetos melsdavosi ir jų maldos užtikrindavo žmonių sveikatą, įvairių jų gyvenimo sričių gerovę. Elgetos atlikdavo tarpininkų tarp gyvųjų ir mirusiųjų vaidmenį, todėl būdavo itin svarbūs su mirtimi susijusiose šventėse – laidotuvėse, mirusiųjų atminuose, Vėlinėse.
Tradicinis elgetavimas Lietuvoje pradėjo nykti XX amžiaus viduryje, atsiradus senų ir ligotų žmonių socialinėms šalpoms. Kartu pradėjo nykti ir žmonių požiūris į elgetą, kaip į reikšmingą asmenį, kuris atlieka savo konkretų „darbą“ – meldžiasi ir taip užtikrina kitų gerovę. Ir nors šiandien prie bažnyčių susigūžę kai kurie elgetos meldžiasi, ne toks gajus kaip kadaise yra pasitikėjimas kito malda, jos galia. Nebe toks ir pačių elgetų požiūris į savo „darbą“. Dažnai elgetauja tradicinio – seno, luošo, aklo, tikrojo elgetos paveiklso nebeatitinkantys asmenys, piktnaudžiaujantys kitų gailesčiu. Būtent tokie XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pirmojoje pusėje būtų buvę vadinami netikrais elgetomis, neturinčiais tikriesiems elgetoms ir jų maldoms būdingos galios. Todėl šiandien neretas į elgetaujančius asmenis pasižiūri su panieka, geriausiu atveju – su gailesčiu. Tačiau kadaise elgetoms rodomos pagarbos ir pasitikėjimo jau nebepamatysime. Tad XX amžiaus pirmojoje pusėje Lietuvos kaime vis dar gyvavusią elgetavimo tradiciją šiandien galime laikyti išnykusia mūsų kultūros dalimi.
Šaltiniai ir literatūra
Balys 1993 – BALYS, J. Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Vilnius, 1993.
BsJK – Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, XII: Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius, 2004.
Černiauskaitė 2000 – ČERNIAUSKAITĖ, D. Elgetos vaizdinys lietuvių tradicinėje kultūroje. Iš: Tautosakos darbai, XIII (XX). Vilnius, 2000, p. 185–197.
IIES 208 – Leokadijos Paškūnaitės byla, 1971 m. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus archyvas, byla Nr. 208.
IIES 640 – Viekšnių miestelis bei apylinkės, 1975–1976 m., surinko A. Urbienė. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus archyvas, byla Nr. 640.
IIES 1264 – Valstiečių teisėtvarka ir savivalda, 1987 m., surinko V. Mačiekus, R. Mačiekienė. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus archyvas, byla Nr. 1264.
IIES 1321 – Elgetos ir elgetavimas Lietuvoje, 1989–1990 m., surinko R. Babavičiūtė, I. Čiužauskaitė ir A. Avižaitė, A. Rekašius, V. Ūsas, V. Vengrienė, R. Ežerskytė. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus archyvas, byla Nr. 1321.
IIES 1427 – Kalendorinių švenčių apeigos, 1990 m., surinko A. Rekašius. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus archyvas, byla Nr. 1427.
IIES 1545 – Elgetavimas, 1992 m., surinko A. Gramauskaitė, N. Rubužytė, J. Naumeckytė, R. Debasytė, R. Pociūtė, R. Klapatauskaitė, R. Daugirdaitė, J. Saukalaitė, V. Nazarovaitė, J. Paulauskaitė, A. Burokaitė, R. Baltrūnaitė. Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus archyvas, byla Nr. 1545.
Praspaliauskienė 2000 – PRASPALIAUSKIENĖ, R. Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje. Vilnius, 2000.Rekašius 1990 – REKAŠIUS, A. Apeiginės aukos elgetoms. Iš: Mokslas ir gyvenimas. Vilnius, 1990, Nr. 10, p. 18–19.
Simoniukštytė 1997 – SIMONIUKŠTYTĖ, A. Elgetos ir elgetavimas: keturių Lietuvos regionų etnografiniai bruožai. Iš: Etnografiniai ir folkloristiniai tyrinėjimai. Vilnius, 1997, p. 38–45.
Streikutė, Šimkutė 1998 – STREIKUTĖ, D., ŠIMKUTĖ, V. Apie elgetas. Iš: Kurtuva, Šiauliai, 1998, Nr. 4, p. 69–71.
Iš Petro Kaminsko asmeninio archyvo.
Saulės arkliukai, 2013, nr. 4, p. 21–27.
