B. Puzinavičius. Dar kartą dėl Vilniaus Lukiškių aikštės monumento

Ar tai paminklas Lietuvos simboliui, ar Lietuvos valstybingumą, jos kelią į laisvę ir nepriklausomybę reprezentuojantis monumentas? Toks klausimas kyla skaitant rašytojo Liudviko  Jakimavičiaus mintis apie  visuomeninio Vyčio paramos fondo ketinimus Lukiškių aikštėje statyti skulptoriaus, Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko ir  architektų Algio Vyšniūno bei Laimono Bogušio darbą – realistinę skulptūrą „Laisvės karys“.  Kaip žinoma, šis kūrinys buvo pripažintas tinkamiausiu Lukiškių aikštei šių metų pradžioje  Vyčio paramos fondo surengtame konkurse.

Jeigu teisingai supratau, rašytojas L. Jakimavičius mano, kad idėja statyti A. Sakalausko skulptūrą ,,Laisvės karys“ primena pastangas sukurti ne Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę perteikiantį monumentą, kovotojų už laisvę atminimą įamžinantį memorialą, bet sukurti paminklą pačiam simboliui, o tai būtų klaidingas sprendimas, nes reikštų to simbolio sudaiktinimą ir  „nusimbolinimą“. (Žiūrėti: Liudvikas Jakimavičius. Ką mes norime statyti Lukiškių aikštėje: paminklą simboliui ar valstybės simbolį – Vytį? Tiesos. Lt. redakcija   2017 m.  birželio 21 d.). Manau, kad reikėtų įsiklausyti į šią rašytojo įžvalgą.

Vyčio paramos fondo siūlomas projektas labai nepatiko ir nemažai grupei dailės kritikų, istorikų, kultūros tyrinėtojų.  Peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo Pirmininkui ir Kultūros ministrei  „Už laisvą Lukiškių aikštę“ pasirašę Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai teigia, kad Lietuvai nereikia stabų, sustabarėjusių konstruktų, kad jie prieš skubotą isterišką „paminklizmą“. Jų nuomone, Vyčio paramos fondo skelbtą konkursą laimėjusi skulptūra yra žemos meninės kokybės, žirgas atrodo netgi apgailėtinai. (Žiūrėti: Peticijos.com. Už laisvą Lukiškių aikštę !).                   

Taip, sutinku su peticijos autoriais, kad stabų, skubotų prastos meninės vertės, ar abejotino idėjinio turinio monumentų, paminklų, tikrai mums nereikia. Bet ar visus monumentus, memorialus ar skulptūras turėtume vadinti stabais ir pagarbos nevertais dalykais? Ar stabai yra pvz.,  daugelio valstybių sostinėse ir kituose miestuose esantys Nežinomų karių kapai, prie tų kapų bei kitų laisvės kovotojų pagerbimo ir atminimo vietų liepsnojanti Amžinoji ugnis? Ar stabas yra karių garbės sargyba prie už Tėvynę žuvusių karių kapų, ar Amžinosios ugnies  aukurų?.

Stabais, tikriausiai,  nedrįstume vadinti  ir tokių šiuolaikinių išraiškos  formų statinių, kaip pvz., Armėnų genocido memorialas Jerevane, Estijos Nepriklausomybės kovų monumentas Taline, Dublino „Smailė“ („Šviesos bokštas“) ir kitų.

Ar neįžeistume nedidelės, bet orios Maltos valstybės piliečių, jeigu jų gana įspūdingus monumentus, skirtus šalies nepriklausomybei bei karuose žuvusiems kariams pagerbti ir atminti, pavadintume stabais?

O gal peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę“ pasirašiusieji mano, kad Lietuvos laisvės kovotojai verti  tik tokio monumento, kokį matome 12 nuotraukoje?   Ar mūsų kūrėjai, menininkai negali sukurti ką nors geresnio? Manau, tikrai gali, bet gal jų kūrybines galias kausto tas liguistas stabų ar tariamai skuboto „paminklizmo“ baimės sindromas bei „švarių erdvių“ (kitaip sakant – tuščių), ar vadinamųjų ,,meno provokacijų“ pomėgis?

Manau, jog kalbant apie Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimą, reikėtų protestuoti ne  prieš „isterišką skubotumą“, o  prieš  nepateisinamą delsimą, atidėliojimą, kuris tęsiasi jau daugiau kaip 20 metų. Kitaip negu  teisėtų Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių ir kitų patriotines vertybes puoselėjančių visuomenės grupių reikalavimų ignoravimu to delsimo  nepavadinsi.

Peticiją pasirašiusiųjų kaltinimai, kad Vyčio paramos fondas savo veikla ir sumanymais pažeidžia ne tik vilniečių, bet ir visos Lietuvos piliečių teises,  primena sovietmečio laikų praktikas, kai visus kitaip manančius buvo stengiamasi pasmerkti, apkaltinti, nutildyti ir izoliuoti. Ypač skaudu, kad tokie kaltinimai faktiškai metami ne tik šio fondo nariams, bet ir visiems tiems, kurie jau daug metų siekia, kad Lukiškių aikštėje deramai būtų įamžintas laisvės kovotojų atminimas, – taigi ir politiniams kaliniams, tremtiniams, laisvės kovų dalyviams ar jų atstovams,  kurie šių metų liepos  25 d. Ariogaloje vykusiame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ dar kartą priminė teisėtus savo reikalavimus. 

Bet grįžkime prie klausimo, kaip sukurti monumentą, kuris nebūtų nei stabas, nei paminklas simboliui, bet simbolizuotų pergalę, laisvę, Lietuvos valstybingumą, tautos istorinę atmintį, pagarbą kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir Nepriklausomybę?

Mano dėmesį pastaruoju metu patraukė dvi Lietuvos architektų palyginti neseniai sukurtos šiuolaikinės arkos. Tai Elektrėnų bažnyčios eksterjerą puošianti stačiakampė, tarp šešių pilonų pastatyta arka, vainikuota  kryžiumi (architektas Henrikas Kęstutis Šilgalis) bei  Kauno  pėsčiųjų tilto iš Daukanto gatvės į Nemuno (Karmelitų) salą arka (architektas Antanas Algimantas Sprindys), kurios viršuje – Gediminaičių stulpai.

Toptelėjo mintis, kad arka gal ir galėtų būti labai tinkamas  Valstybę reprezentuojančio monumento ir Laisvės kovotojų memorialo komponentas?  Arka simbolizuoja pergalę, triumfą. Ją vainikuoti galėtų vienas svarbesnių Lietuvos valstybingumo simbolių –  Gediminaičių stulpai. Arkos vidinėje erdvėje – kalavijas kaip laisvės ir laisvo žmogaus simbolis (15 nuotrauka).

Ant kalavijo vertikaliosios ašies ir skersinio kryžmos – skydas su Lietuvos valstybės herbu – Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės simboliu.  Abipus arkos – plokštėmis suskaidyta, ir tarsi mažesnes arkas atkartojanti siena su lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijos svarbiausių įvykių ir datų įrašais. 

Priešais arką – Amžinosios ugnies aukuras, abipus jo – karių garbės sargybos postai, simbolizuojantys žuvusiųjų kovotojų  ir kitų tautai ir valstybei svarbių įvykių atminimą ir pagarbą jiems.  Prie Amžinosios ugnies aukuro dar turėtų būti  numatyta ir įrengta tinkama vieta  gėlėms ir vainikams padėti.

Siena abipus arkos su Lietuvos istorijos įrašais turėtų remtis į kitoje arkos pusėje supiltą pilkapį, tiksliau – vieną jo pusę. Pilkapis – nenutrūkstamo gyvenimo, pilnatvės, mirusiųjų vėlių buveinės simbolis. Jo pagrindą  turėtų sudaryti granitinis cokolis, su įrašais, nurodančiais šio pilkapio prasmę, ir vietas, iš kurių į šį pilkapį buvo supiltos žemės.

Pilkapio pylimas, „papildymas“ galėtų būti nenutrūkstamas procesas. Pvz., kasmet žemių iš Sibire esančių lietuvių tremtinių kapų  galėtų atvežti jaunimo ekspedicijos  „Misija Sibiras“  dalyviai.

Pilkapiai paprastai būdavo  apskriti, bet galėjo būti ir kitų formų – keturkampiai, pailgi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, manau, labiau  tiktų pilkapio  pjūvis,  t. y. pusė jo. Viena, kad gyvenimo pilnatvė, visų siekių išsipildymas – tai daugiau siekiamybė negu realus, šiame gyvenime pasiekiamas dalykas, o antra ir svarbiausia – pilkapio pjūvis  ir prie jo prisišliejęs monumentas su istorinių įvykių ir datų įrašais  būtų  tarsi Lietuvos istorijos pjūvis, atveriantis istorinį pasakojimą apie tautos ir valstybės  amžių bėgyje  nueitą kelią.

Į storinę atmintį simbolizuojantį pilkapį remtųsi, būtų tarsi šaknimis įaugęs, aikštės žaliojoje  zonoje formuojamas simbolinis tautos gyvastį žadinantis ir palaikantis Gyvybės medis, savo šakas skleidžiantis į  jos  ateitį. 

Sieną su įrašais abipus pagrindinio monumento siūlo ir dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas Arvydas Každailis.  Portalas Tiesos. Lt  š.  m. rugpjūčio 13 d.  pateikė skaitytojams  šio dailininko Lukiškių aikštės idėjų eskizus. (Žiūrėti: Koks Valstybės simbolis stovės Lukiškių aikštėje? Kviečiame susipažinti su Arvydo Každailio idėjų eskizais.  Tiesos Lt. redakcija   2017 m. rugpjūčio 13 d.).

Pilkapio tęsinį monumento priekinėje dalyje galėtų simbolizuoti  jo cokolinės dalies tęsinys, pažymėtas kitos spalvos granito plokštėmis ar trinkelėmis ir žymintis  ne tik simbolinio pilkapio, bet ir viso monumento sakralinės erdvės ribas su Amžinąja ugnimi ir karių garbės sargyba tos erdvės viduje. Panašų pilkapio pjūvį ir visą jo perimetrą ženklinančius ratu sudėtus akmenis matome Ėgliškių  pilkapio (Kretingos rajonas) makete, esančiame Kretingos muziejuje.

Pilkapio idėją siūlo ir rašytojas L. Jakimavičius. Jis sako, kad pilkapis būtų tarsi simbolinis kapas  ir nežinia kur palaidotam karaliui Mindaugui, ir didiesiems mūsų kunigaikščiams, ir stribų žvyrduobėse ar miškuose užkastiems partizanams, ir Sibiro platybėse pakastiems tremtiniams. Anot jo, cituoju:  „Tokį Pilkapį pilti turėtų visa Lietuva. Iš šventų vietų į Vilnių atvežti bent po simbolinį žiupsnį žemės. Iš visos Lietuvos, iš Sibiro, ir iš Čikagos – kur tik ilsis lietuviai. Užduotis ir prasmingas darbas visiems jubiliejiniams metams….“  (Žiūrėti: Liudvikas Jakimavičius. Ką mes norime statyti Lukiškių aikštėje: paminklą simboliui ar valstybės simbolį – Vytį? Tiesos. lt redakcija   2017 m.  birželio 21 d.).

Manau, būtų labai gerai, jeigu monumentas turėtų nors ir nedidelę, po pilkapiu įrengtą požeminę dalį (patalpą), kurioje lankytojai, ypač užsienio turistai, galėtų glaustai susipažinti su svarbiausiais Lietuvos istorijos įvykiais, kovos už valstybės nepriklausomybę etapais ir  dokumentais, istorijos bėgyje  patirtomis netektimis. Čia galėtų būti saugomos ir urnos su žemėmis, atvežtomis iš kovų, žūčių, tremties ar politinių kalinių laidojimo vietų. Nebūtina viską padaryti iš karto, nes gal lėšų nepakanka. Bet, projektuojant monumentą, reikėtų numatyti tokią galimybę.

Aprašytasis monumentas gal ir nebūtų labai originalus, bet, manau,  nebūtų nei stabas, nei paminklas simboliui, o visą aikštę aprėpiantis kūrinys, simbolizuojantis pergalę, laisvę, Lietuvos valstybingumą, istorinę atmintį, dabartį ir ateitį, pagarbą kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos valstybę, jos laisvę ir Nepriklausomybę.

Didelėje aikštėje užtektų vietos ir valstybės reprezentacijai, ir memorialiniams akcentams, ir žmonių  bendravimui, o taip pat rekreacijai bei santūrioms ir saikingoms pramogoms jos žaliojoje zonoje ir pakraščių alėjose. Aikštės pakraščiuose, ar jos prieigose galėtų būti  nedidelės kavinės, barai, prekybos paviljonai su suvenyrais, gėlėmis, spauda, turistine literatūra, knygomis istorine tematika, būtų rengiamos Lietuvos pažinimą, aplinkos apsaugą, sveiką gyvenseną, savanorišką kraujo donorystę, profilaktinę sveikatos patikrą populiarinančios ir kitos akcijos. Miesto švenčių ir mugių metu aplink aikštę ir šoninėse jos alėjose  galėtų būti ir daugiau  prekybinių paviljonų.

Aikštę pagyvintų karių garbės sargybos pradžios ir pabaigos, bei kas valandą vykstantys  pamainų pasikeitimo  ceremonialai, o kas pusvalandį – prie Amžinosios ugnies derantys karių parodomosios programos elementai.

Visą tai įgyvendinus, aikštė, manau, tenkintų įvairius vilniečių ir miesto svečių poreikius, nebūtų nei tuščia, nei nyki, nei vien tik rimtyje sustingusi.