L. Giedraitis. Sudervės pašonėje

Keliautojas, žygeivis Liudvikas Giedraitis, daugelį metų vedęs moksleivius įvairiais pažintiniais Lietuvos keliais, šį kartą nenutolsta nuo Vilniaus ir siūlo maršrutą PILAITĖ–BUIVYDIŠKĖS–GINEITIŠKĖS–ANTEŽERIS–ZUJŪNAI (7 km). Vilniečiai, prisipažinkime, juk nepažįstame savojo miesto apylinkių!

Atvažiuojam iki stotelės Pilaitė. Pietvakarių pusėj – pušynais apaugusi kalva, kopiam į ją. Tai piliavietė, dvarvietė. Čia,  Sudervės upelės kilpoj, XVI a., pasak archeologų, buvo pastatytas „uždaras gynybinis ir gyvenamasis mūrinių pastatų komplektas“, apjuostas iki 1,5 m storio siena su bokšteliais.

Buvę ir rūmai  12 m pločio, 16 m ilgio. Rašytinių šaltinių apie šią piliavietę nesą, mokslininkai  nuosekliai jos  netyrinėjo, tad patirkim bent savo akimis ir dvasia  patys. Kalvos viršuj atsiveria erdvi buvusios pilies aikštė. Dešinėje pro medžius žiba vandenys: ten užtvenkta Sudervėlė, o po kojomis – plytgaliai, griovos, įdubimai…

Čia  dar galima surasti senųjų lietuviškųjų plytų su vadinamosiomis braukomis. Tokios darytos iki XVII a. Jos buvo plačios, plokščios, vėliau „pastorėjo“, gerokai ilgesnės, platesnės nei dabartinės, pėdos ilgio, kaip ir kitur Europoj, bet mūsų ta „pėda“ buvusi vis tiek ilgesnė nei ten… Jas dirbęs meistras per kiekvieną dar neišdegtą pebraukdavo pirštais, palikdamas griovelius, braukas, kad plytos geriau sukibtų…

Pilies čia statytojas – vienas iš ponų tarybos, valdžiusios Lietuvą po Vytauto Didžiojo mirties, narių, Viršila, kuriam priklausė apylinkių žemės (nuo tos pavardės ir Viršuliškių pavadinimas). Pilaitė  tuo metu vadinta Viršilų Suderve, viena iš pilių, kurios juosė Vilnių mažuoju gynybiniu žiedu: Buivydiškės, Nemenčinė, Rokantiškės, Pučkoriai, Nemėžis, Senieji Trakai… Be to, saugojo miestą nuo organizuotų plėšikautojų puldinėjimo, „teikė“ žmonėms saugumo jausmą. Budėdavo bajorai. Ištverdavo  drąsiausieji. Tai buvo labai pavojinga tarnyba. Piliaviečių kalvos tuo metu „plikavo“ be medžių. Jie  trukdytų žvalgytis,  gintis. Šlaitus apdėdavo velėna, kad nešliaužtų žemė. Dabar šis kalnas, palyginti su ankstesniuoju, gerokai apsmukęs, pažemėjęs. Esminis šios (ir, matysim, Buivydiškių) piliavietės bruožas – ji apsupta vandenimis (dirbtinėmis patvankomis)…

Pilaitė labai nukentėjo XVII a. vidury karų su Rusija metu. Daugiau nebeatstatyta. Vėlesniais amžiais ši vieta garsėjo pavyzdingu ūkiu. Perėję piliavietės kalvą, kitoj pusėj nusileidę žemyn, matysim lyg bandomą atstatyti senąjį malūną, įkurt jame muziejėlį. Kieme girnapusės, dantratiniai skriemuliai… Už malūno (tarp dviejų upelių) veikė drobių (skalbinių) balinimo įmonė. Pilaitės dvarvietė garsėjo pavyzdingu ūkininkavimu. Ūžavo čia lentpjūvė, dundėjo  kalvė, virė darbai plytinėj, kalkinėj, tyvuliavo žuvivaisos tvenkiniai… Vakarais šurmuliavo net penkios smuklės… Neatsitiktinai vietovę XIX a. pradžioj įsigijo Vilniaus universitetas: norėta steigti žemės ūkio mokslų katedros mokomąją bazę, vėliau –  agronomijos institutą, diegti pažangų ūkininkavimą.  Tačiau po 1832 metų sukilimo, kai universitetas buvo uždarytas, šie sumanymai liko neįgyvendinti. Apylinkėj įsiviešpatavo plėšikų, užpuldinėjančių  Vilniun važiuojančius keleivius, gauja, kuriai, sakoma, vadovavo  moteris…

Vakarų pusėj (už tvenkinio), rašoma, esąs ir dar vienas neištirtas piliakalnis, vadintas Vidmiškėmis (Vidmiškių). Ten šį kartą neisim, nuo malūno trauksim atgal stotelės link: kairėj – piliavietė, dešinėj pro medžius šmėžuoja medinis dvarelis su pietų pusėj dėmesio vertais puošniais laiptais, stikline veranda, išgražinta medžio ornamentais. Netoliese driokso vėjo malūnas: visiškas  „naujadaras“, svetimkūnis, matyt, pasiryžęs atstoti minėtas penkias smukles.

Kertame asfaltuotą kelią, takučiu traukiame vienaaukščių, dviaukščių spalvingų pastatų, matomų prieky už pušaičių ant kalvos, margumyno link. Ten Buivydiškės. Už kelio dešinėje – kalvelė, kurioj, sakoma, senosios kapinaitės, labai suniokotos tiesiant kelią į naują Pilaitės mikrorajoną: kol paminklosaugininkai, archeologai susiprato jas saugoti, inžinieriai, kelininkai viską išrausė, ateities žmonių, kaip sakoma, patogumui ir laimei nutiesė  greitkelį per senus kaulus. Atrodo, Kryžiuočių kapais vadinta būtent ši vieta.

Takelio siūliuku pro dešinėj keliolikos pušelių guotą, lyg paskutinį čia palaidotųjų sergėtoją, o iš kairės lomoj` svyrinėjant nendrėms, žilvytėliams, alksneliams, netrukus prieisim net du asfaltuotus kelius (vienas čia ir užsibaigia, kitas veda į dabartinį Pilaitės mikrorajoną). Už jųdviejų sužibės iš vamzdžių išnyrusi Sudervėlė. Styro liekana mūrinės užtvankos. Tokias žmonės vadina vienuoliais. Pro ją taku nusileidžiam į slėnį, žygiuojam dešinėj į mūsų pusę blizguliuojančios  upeliūkštės pakrante buvusio tvenkinio dugnu. Sudervėlė čia pradžioj išsiliejusi, labai sekli, slapukaujanti tarp nendrių ir kitokių žolių, bet, vis siaurėdama, įgauna aiškią srauniai gurguliuojančią vagytę. Ties namais – lieptai per ją: kiekvienas  kiemas  turi savąjį, net su varteliais!

Įsibedam į asfaltkelį iš Vilniaus į Buivydiškes, Zujūnus bei didelį tvenkinį kitoj pusėj: tai patvenkta Sudervėlė. Kairėj aukštėliau – Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos (po Atgimimo pervadintos Vilniaus kolegijos Agrotechnologijos fakultetu), įkurtos 1953 m., rūmai, mokomieji sodai, augalų bandomieji sklypeliai… Pilaitės neįgyvendintą siekį diegti žemės ūkio srity pažangias naujoves perėmė Buivydiškės.

Žengiam anapus kelio, žvaliai žygiuojam palei tvenkinį dešinėj. Po pirmojo tvenkinio – antras, trečias ir – tvora: aukštieji čia įsikūrusieji, nepaisydami įstatymo, draudžiančio pasisavinti penkių metrų ruožą nuo vandens, Kovo Vienuoliktąją (tokią dieną tyriau šį maršrutą), prie namų iškėlė gražią Lietuvos trispalvę! Šaunu!

Už antrojo tvenkinio sukam  dešinėn į siaurą sanpylą  tarp vandenų. Ja perėję į kitą pusę, sukam kairėn, traukiam trečiojo tvenkinio  (jis dabar kairėj) pakrante: po liepom, klevais, alksniais – labai aikštingom stačiakriūtėm kalvelėm kaip sūpuoklėm! (Pro medžius toly boluoja Justiniškių mūrai). Išsupavę kalveles, patenkam į žvyrkelį. Juo – kairėn (Klinikų g.) 50 m iki tiltuko (ne tako, būtent tiltuko), pakibusio dešinėje virš siauro tvenkinio, už kurio mus ūmai priglobia, apgobia labai senų klevų alėja: patenkam į išskirtinę žemę – dirbtinę salą, vandenimis apsaugotą seną Buivydiškių dvarvietę, dabar vadinamą Buivydiškių parku. Alėja nuėję bent 50 m (visur  iškilminga susitelkusių medžių aukšta didybė!), išsukam dešinėn į plačią aikštę.

Buivydiškių vietovė kryžiuočių kronikose minima nuo XIII–XIV a. Čia būta dvaro, ūkinių pastatų, gražaus parko, baigto formuoti XVII a., sutvarkyto ne alėjomis, kaip daugelis parkų, bet terasomis, net trimis aukštais. Tai žymu ir dabar: prie tvenkinių – pirmoji terasa, toliau dešinėj nuo alėjos (laukymėj, kurioj štai esam) – antroji, o ten, kur matomas dviaukštis pastatas (dabar Buivydiškių pagrindinė mokykla), – aukščiausioji, trečioji terasa, ten, be abejo, būta dvaro.

Manoma, Buivydiškės – dalis Pilaitės valdos. XV a. pab. šią vietovę įsigijo didikas Vaitiekus Šventaragis. Tada ją  pradėta vadinti Šventaragių Suderve. Pavadinimo  Sudervė  reikšmė esanti labai mįslinga. Daugely senųjų  mirusių kalbų (graikų, indų) žodžiai su šaknimis drav– reiškė bėgimą, taką (todėl ir motodromas, aerodromas). Tad Sudervė – gal ta, kuri „subėga“, bėga. Esama ir kitokių aiškinimų: indoeuropiečių kalbose šaknis derv– siejama su medžio pavadinimu (lietuvių derva – kas išteka iš medžio, drevė – ertmė medyje, slavų drevo – medis). Išeitų, Sudervė – gal miško, mišku „subėganti“, tekanti upelė. Aplinkui čia kadaise neišvengiamai plytėjo miškai. Tą liudija ir minėtosios Vidmiškės.

Prie aukštutinės terasos kampo (žiūrint nuo aikštės į mokyklos pusę), už akmenų sienelės – šešių atsilošusių (lyg vyrai dainuotų!) klevų būrelis, už jo – kitas šešetukas, viena eilute sustojęs. Gal neatsitiktinai čia taip… Krikščionims šeši – pasaulio sukūrimo per šešias dienas skaičius, be to, – vyro ir moters pilnatvės ženklas, o minėtasis V. Šventaragis neturėjo vaikų… Parke galima pamatyt retų atvežtinių medžių rūšių (rašoma, per 43), tik reikia pažinti, skirti: vakarinės, amerikinės tujos, glaustašakiai ąžuolai, tuopos… Dvarvietę iš visų pusių juosia, saugo tvenkiniai (tuo įsitikinsit pakilę į viršutinę terasą). Ir parko vidury anksčiau švytulavo tvenkinėlis! Iš šios salos vedė trys tiltai. Trys įvažiavimai išlikę ir iki šiol.

Nuo šešių klevų pro gaubtastogį pastatą  taku išeinam į asfaltkelį: kairėj – baras Sala, aplink žiburiuojantys vandenys: kanalai, Sudervėlės patvankos. Sukam asfaltu į dešinę. Už 200 m kelias išsišakoja, einam kairiuoju įvairiaspalvių namų, aptūpusių kalvą, link. Abipus – nendrynų užpulti tvenkiniai, dešinėj gerokai nuslūgę, apšepę, nukariauti  vandens žolių ir krūmokšnių šabakštyno, per kurį šiaip dar blizguliuoja šaltiniuotas upeliūkštis. Asfaltkeliu pasikėlę į kalniuką, patenkam… vėl į Buivydiškes, tik šįkart į kitą jų dalį, išaugusią per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį (po 1991 metų), kai dar buvo gyva Atgimimo polėkio dvasia, kurios atšvaitai čia itin akivaizdūs: gatvytės įvardytos baltiškųjų genčių pavadinimais.

Žengiam Natangų (prūsų likimo vakarų baltų gentis) gatve. Už 150 m – kairėn į Sudūvių gatvę: štai vienintelis senas medinis pastatas su kolonom – buvusi mokykla. Pastatas kurį laiką tarnavęs ir kaip bažnyčia. Dabar tai gyvenamasis namas. (Sūduviai – dabartinės Suvalkijos ir Šiaurės Baltarusijos teritorijoje gyvavusi baltiškoji gentis, įvardyta jau Ptolemėjaus žemėlapyje 43-iaisiais metais: Suduvia, šiauriau Samogitia, Žemaitija). Žengiam būtent Sūduvių gatve, priešaky – kalvoti toliai, kairėj – Zujūnai (kupeta pastatų su žmonėmis, iš visų pusių, matyt, – „atzujusiais“, dešinėj – buvusio kolūkio fermų griuvenos…

Nusileidę į pakalnę (apie 1 km nuo senosios mokyklos), priėję asfaltuotą kelią, sukam į dešinę: 250 m už sentikių kapinaičių – Prospero jojimo centro baltas pailgas pastatas, čia galima ir pajodinėti, bet mes prieš tą baltumą sukam į dešinę, apie 300 m traukiam žalia tvora aptverto kito balto pastato link. Ten auginama tikrų tikriausia retenybė Lietuvoj – stručiai! Nepatingėkim  nukulniuoti pasigrožėti tais labai neįprastais minkštakojais (eina kaip ant spyruoklių, bet spyriu, pasirodo, gali net liūtą parblokšt!) didžiausiais pasauly paukščiais, per savo didumą praradusiais dovaną skraidyt…

Nuo stručių grįžtam prie jojimo centro, sukam asfaltu į dešinę: kairėje visu šviesumu ūmai atsivers Gineitiškių ežeras. Jo gale perėję Sudervėlę (paslėptą po keliu), nyram  kairėn, patenkam į labai senų drebulių alėją  pakrantėj ir labai seną apšepusį gatvinį  kaimą, kurio gyventojų žemės kadaise (po XVI a. Valakų reformos) ilgais siaurais rėžiais nuo pastatų driekėsi į tolį… Alėjai pasibaigus, traukiam siaura duobėta gatvyte, kurios vienoj pusėj  ežero vandenys, kitoj – pailga aukšta kalva, aptupta tų senų seniausių krupuolėlių pastatėlių…

Ežero gale iš senučiukių Gineitiškių patenkam į senų ir naujų vienaaukščių, dviaukščių namelių „mišrainę“ Antežerius – statybų, įkurtuvių plotus. Nuo ežero įkalniui nutolę apie 250 m, patenkam į žvyrkelį, vadinamą  Ežero gatve: traukiam kairėn. Puikūs čia reginiai, mūsų buvimo, gyvenimo įvairovės šioje žemėje išsamus paveikslas: nauji mūriukai, seni sodai,  ežeras, stogų spalvingumas, namų namelių aplinkui toliuose – pilnut pilnutėliai kloniai ir kalvos! Už visko – didysis Vilnius, televizijos bokšto aukštybė, augimo, gyvenimo, judėjimo, atsinaujinimo pilnas švytintis pasaulis!

Po 1,5 km ties sentikių kapinaitėmis išėję į asfaltkelį ir  pasukę dešinėn, netrunkam įžengti į Zujūnus (o gal čia kokia upelytė – pažaiskim spėliojimais – Zuja tekėjus, juo labiau kad šit kairėj – galingos griovos, labai panašios į buvusios upės krantus!). Eidami pagrindine, būtent – Zujūnų,  gatve, netrukus prieisime stotelę, iš kurios iki Viršuliškių „zuja“ autobusai…

Galėjom ir šiaip, galėjom kitaip keliaut: ties kapinaitėmis kirst asfaltuotą kelią, žengti Buivydiškių link ir, pakilę į kalniuką, laukų keleliais laimingai sau toliau alsuoti puikiai matomų Justiniškių kryptimi…

Galėjom ir šiaip, galėjom kitaip: visur čia mūsų galimybės ir namai!

Iki!

L. Giedraičio nuotraukos:

Saulės arkliukai, 2013, nr. 2, p. 43–46.