Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ neseniai paskelbė ES šalių gyventojų prognozes iki 2080 m. Visoms pokomunistinėms ES narėms, taip pat Graikijai, Portugalijai ir Italijai prognozuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, tačiau ypač pesimistinė yra prognozė Lietuvai – tarp visų ES šalių Lietuva ateityje nyks sparčiausiai. (Po Lietuvos šiame demografinės degradacijos „prizininkų“ sąraše rikiuojasi Latvija ir Bulgarija.) Jau 2040 m. mūsų šalyje gyvens mažiau nei 2 milijonai, o 2080 m. – 1,65 milijono žmonių.
Aišku, kol kas tai dar tik prognozė, grindžiama dabartinėmis demografinėmis tendencijomis ir prielaida, kad egzistuos pati ES. Viena pagrindinių šių tendencijų yra emigracija iš buvusių pokomunistinių šalių ir imigracija į Vakarų Europos šalis – būtent dėl pastarosios daugumai Vakarų Europos šalių prognozuojamas didesnis arba mažesnis demografinis augimas. Prognozuojama, kad 25 kartus už Lietuvą mažesniame Liuksemburge 2040 m. gyvens 860 tūkstančių, o 2080 m. – apie 1 milijoną žmonių. Kitas klausimas – kokios odos spalvos bus tie žmonės ir kokią religiją išpažins. Rasistas galėtų guosti save tuo, kad, mirdami savo kalbai, kultūrai ir protėvių žemei, lietuviai prisideda (nors ir nesąmoningai) prie kovos už baltosios rasės išlikimą Vakarų Europoje. Bet Lietuvoje, ačiū Dievui, nedaug tikrų rasistų. Todėl ir guostis nėra kuo. Kartu su latviais esame bene sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje iš tų tautų, kurių vardu pavadintos valstybės. Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 milijono žmonių. Visos Lietuvos Respublikos problemos yra niekinės, palyginti su lietuvių tautos nykimo Lietuvos Respublikoje problema. Ir tai – ne Rusijos propaganda. Tai – šiurpus gyvenimo, judančio lietuvių tautos mirties link, faktas. „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė“, – teigė Albertas Kamiu (Albert Camus). Yra tik viena tikrai rimta Lietuvos Respublikos problema – tai, kad lietuvių tauta nenori joje gyventi.
Kadangi neoliberalios Lietuvos Respublikos politinis „elitas“ pasiryžęs spręsti aibę įvairiausių problemų (pvz., vienas buvusių ministrų pirmininkų Andrius Kubilius pasigyrė, kad Lietuva tarptautinėje politikoje sėkmingai „boksuojasi žymiai sunkesnėje svorio kategorijoje, nei jai priklausytų“, tik ne šią, gali kilti pagunda pritarti liūdnai vieno žymiausių Baltarusijos politologų Jurijaus Ševcovo įžvalgai dėl baltų tautų istorinio likimo. Dabartinis Minsko integracijos į Europą problemų centro direktorius, beje, 1991–1998 m. gyveno Vilniuje, buvo Lietuvos mokslų akademijos Meno ir kultūros instituto mokslinis bendradarbis, Vilniaus universitete ir Pedagoginiame universitete dėstė Baltarusijos istorijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros istorijos kursus. Svarstydamas klausimą, ar reikėtų kaip nors reaguoti į baltų tautų nykimą, kokiu nors būdu joms padėti išlikti, jis atsako neigiamai: „Tai grynai rusiškas, netgi krikščioniškas požiūris. Matai, jog kažkas šalia miršta – reikia išgelbėti. Be šito tu virsti gyvuliu. Tuo grindžiama rusų ir plačiau – krikščioniška – kultūra. Iš dalies taip pat ir pokrikščioniška europinė. Tačiau lietuvių ir latvių atžvilgiu aš neskubėčiau taikyti tokį požiūrį. Nereikia siekti gelbėti šių tautų. Jos įsižeis ir priims tai kaip nedraugišką iššūkį. Ir priešinsis. Gausite priešą tuščioje vietoje. Jų vidinis laisvas pasirinkimas – užgesimas ir mirtis. Jos taip nusprendė. Šį sprendimą reikia suprasti ir netgi gerbti. Jos nenori gyventi. Nenori kurti. Nenori kažko daugiau, nenori galvoti apie ateitį.
Turiu įtarimą, jog tai – pats baltų gyvenimo kodas. Jie nuo pat savo registravimo rašytinėje istorijoje gęsta. Aš skaičiuočiau nuo Gotų imperijos sukūrimo. Arba, tiksliau, nuo gotų persikraustymo į pietus. Nuo to laiko, kas tik istorijoje benutiktų, baltų kultūros arealas mažėjo. Ar jie būtų viršuje, kaip Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, ar apačioje, kaip paskutiniais Žečpospolitos amžiais. Ar jie turi savo valstybę, ar neturi. Jie geso kiekvienu jų egzistavimo laikotarpiu. Baltų kultūra – tai mirties kultūra. Užgesimo kultūra. Šią kultūrą reikia gerbti. Tai jų teisė. Ir kryžiaus žygiai, ir vėlyvas paviršutiniškas krikščionybės priėmimas – tai ne tuščioje vietoje. Šių kultūrų vystymosi logika kita. Jos pamatai padėti kažkur gotų epochoje. O gal ir prieš ją. Nereikia piršti jiems gyvenimo. Tegul gyvena ir miršta ramiai“.
Dėkojame baltarusių politologui už pagarbą senai baltų kultūrai, tačiau jokiu būdu negalime sutikti su tuo, kad „baltų kultūra – tai mirties kultūra“, o užgesimas ir mirtis – „pats baltų gyvenimo kodas“. Kita vertus, sutinkame su mintimi, kad užgesimas ir mirtis yra mūsų „vidinis laisvas pasirinkimas“. Tik padarytas jis yra ne gotų epochoje. Žymus lietuvių geografas Kazys Pakštas knygoje „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929) prognozavo, kad 2010 m. Lietuvoje gyvens nuo 5 (teritorijoje be anuomet Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto) iki 8 milijonų (teritorijoje pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį su Sovietų Rusija) žmonių. Lietuvos politinis „elitas“ mirties kultūrą pasirinko 1991–1992 m. Šis sprendimas iki šiol yra ne tik neatšauktas, bet nuolat atnaujinamas su kiekvienais naujais Seimo ir prezidento rinkimais.
Pirmasis atkurtos Latvijos valstybės užsienio reikalų ministras Janis Jurkanas (Jānis Jurkāns), kalbėdamas apie dabartinę savo šalies būklę ir apie kelią, nueitą per 27 metus, pasakė, kad, jo nuomone, „Dievas išėjo iš Latvijos“, todėl būtų prasminga iš nacionalinio šalies himno išbraukti žodžius „Dieve, laimink Latviją“. „Abejoju, ar Dievo plane yra tokios Latvijos laiminimas. Už ką? Argi mes laikomės pagrindinio įsakymo: nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas darytų tau? Argi mes mylime artimą, kaip save patį? O kaip dėl atleidimo? Nė vieno iš šių pagrindinių įsakymų mūsų visuomenėje nėra. Bet mes prašome Dievo palaimos. Tai veidmainystė…“
Ko gero, teologiškai teisingiau būtų kalbėti ne apie tai, kad visur esantis ir veikiantis Dievas „išėjo“ iš Baltijos šalių, o apie tai, kad šios šalys Jo akyse pasirodė nevertos Jo dovanotos pergalės prieš komunizmą. Nevertos, nes iš karto po komunizmo žlugimo pasidavė netikros neoliberalizmo laisvės pagundai. O neoliberalizmas yra mirties kultūra. Apsisprendimas už ją įvyko ne gotų epochoje, o praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje.
Būtina pagaliau suvokti, kad mūsų demografinė tragedija yra ne „pereinamojo laikotarpio“ iš komunizmo „nelaisvės“ į kapitalizmo „laisvę“ padarinys, o klaidingo pasirinkimo, liudijančio, kad mes pasirodėme neverti Dievo mums dovanotos pergalės prieš komunizmą, pasekmė. Jeigu to nesuvoksime, „pereinamasis laikotarpis“ pasibaigs tautos mirtimi. Dėl to, kad nykstame, kaltas ne sovietmetis, o tai, kad po jo pabaigos gyvename nepatinkantį Dievui gyvenimą. O gyvename mes jį ne todėl, kad sovietmetis atpratino mus gyventi laisvėje, bet todėl, kad naują vergavimo blogiui formą palaikėme tikra laisve.
Tai, su kokiu fanatišku atkaklumu Baltijos šalių politinis „elitas“ laikosi įsikibęs eižėjančios globalios neoliberalios pasaulio tvarkos, liudija jo nuolat – su kiekvienais parlamento ir prezidento rinkimais – atnaujinamą ištikimybės priesaiką mirties kultūrai.
Šios mirties kultūros grimasas matome Irako, Libijos, Sirijos valstybių sugriovime ir kituose tarptautiniuose nusikaltimuose, kuriems entuziastingai pritarė mūsų politinis „elitas“. Kokiam reikia būti dvasiškai aklam, kad manytum, jog už tokį elgesį galima sulaukti Dievo palaimos! Kokiam reikia būti aklam, kad nematytum tiesioginės koreliacijos tarp plūstančių iš sugriautų Libijos ir Sirijos žmonių srautų ir sparčiai tuštėjančios Lietuvos!
Lietuva yra sunkus dvasinis ligonis. „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau“ (Mt 13, 14–15). Šie žodžiai gerai tinka ir neoliberalios propagandos injekcijomis nuolat „maitinamai“ Lietuvai.
Lietuvos politinio „elito“ nuolat atnaujinamos priesaikos globaliai neoliberaliai pasaulio tvarkai neatsiejama dalis yra politinė rusofobija. Kelia Rusija realią grėsmę ar ne – politinės rusofobijos žalojamai sąmonei yra antraeilis klausimas. Politinė rusofobija Lietuvoje atsirado ne Ukrainos krizės metu, ne Rusijos ir Gruzijos karo metu ir ne tada, kai į valdžią Rusijoje atėjo dabartinis jos vadovas. Ji klestėjo jau tada, kai Rusija jokios objektyvios grėsmės Lietuvai tikrai nekėlė. Entuziastingas Jungtinių Tautų nesankcionuotos NATO agresijos prieš Jugoslaviją 1999 m. palaikymas Lietuvoje (šio straipsnio autorius turi prisipažinti, kad anuomet, būdamas jaunas ir neoliberalios propagandos suklaidintas, pats pritarė šiai neteisėtai karinei operacijai), be viso kito, buvo sąlygotas dar ir to, kad demonstratyviai buvo nepaisoma Rusijos nuomonės, kitais žodžiais tariant, Rusija buvo žeminama.
Čečėnų tautos kančios tiek Antrojo (1999–2000), tiek Pirmojo (1994–1996) Čečėnijos karo metu neoliberaliam Lietuvos politiniam „elitui“ (galbūt su kai kuriomis personalinėmis išimtimis) ir jį aptarnaujančiai žiniasklaidai rūpėjo ne daugiau kaip Irako, Libijos ar Sirijos gyventojų kančios. Tačiau Čečėnijos karai buvo patogi dingstis kurstyti rusofobijai, kurią neoliberalios Lietuvos politinis „elitas“ iš karto po komunizmo žlugimo ėmė laikyti veiksmingu įrankiu, kurį pasitelkus galima nukreipti negailestingai išnaudojamos lietuvių tautos dėmesį nuo to, kas yra tikrasis jos priešas, – nuo globalios neoliberalios pasaulio tvarkos ir jos produkuojamos mirties kultūros.
Politinė rusofobija yra neoliberalios Lietuvos valstybės pilietinė dorybė. Jos turėjimas yra dalyvavimo Lietuvos didžiojoje viešojoje erdvėje būtina (nors ne visada pakankama) sąlyga. Bet kokia rimta neoliberalios Lietuvos valstybės arba Europos Sąjungos trūkumų kritika yra toleruojama tik tol, kol kritikas viešai išpažįsta ištikimybę šiai dorybei. Priešingu atveju jis priskiriamas „penktajai kolonai“ arba vadinamas „naudingu idiotu“. Tačiau būtent todėl, kad politinė rusofobija yra tokia svarbi neoliberaliai Lietuvos oligarchijai, galima daryti prielaidą, kad tarp jos ir Lietuvos nykimo egzistuoja koreliacija, atitinkanti koreliaciją tarp žmonių srautų, plūstančių iš šalių, kurių bombardavimą entuziastingai palaikė Lietuvos valdžia, ir žmonių srauto, plūstančio iš Lietuvos.
Kad ir kaip skaudu tai padaryti, tenka pripažinti, kad Lietuvoje pergalę prieš komunizmą dovanojusio Dievo žodis nukrito į blogą dirvą. Aiškindamas palyginimą apie sėjėją, Jėzus sako: „Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mt 13, 22). Politinės rusofobijos erškėčiai Dievo dovanotą pergalę prieš komunizmą Lietuvoje padarė nevaisingą, nebent vaisiais laikytume gausų piktžolių – savižudybių, alkoholizmo, milžiniškos socialinės atskirties ir kitokio neteisingumo, protu sunkiai suvokiamos emigracijos – derlių. Šio pasaulio kunigaikštis, kuris yra „melagis ir melo tėvas“ ir kuris „nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), be abejo, džiaugiasi, stebėdamas Lietuvoje demonstruojamus savižudybių, emigracijos ir mirčių nuo alkoholizmo pasaulinius rekordus. Tačiau prieš šį jo tamsų džiaugsmą buvo šviesus nuoširdžiai laisvės troškusių daugiatūkstantinių minių 1989–1991 m. džiaugsmas. Melo tėvui pavyko pasiekti, kad pergalės prieš komunizmą džiaugsmas netapo pagrindu pozityviems iš komunizmo išsivadavusios Lietuvos ir iš komunizmo išsivadavusios Rusijos santykiams kurti. Lietuvos politiniam „elitui“ pritrūko didžiadvasiškumo, kad Dievo dovanotą pergalę prieš komunizmą išgyventų kaip bendrą lietuvių ir rusų tautų pergalę. Jis lengvai pasidavė melo tėvo pagundai Lietuvą laikyti komunizmo nugalėtoja, o iš komunizmo išsivadavusią Rusiją – Šaltąjį karą pralaimėjusia šalimi.
Dar ir šiandien iš Seimo tribūnos skamba beribės puikybės ir silpnaprotystės derinio įkvėpti pareiškimai, kad „mes sugriovėme Sovietų Sąjungą“. Užuot dėkojęs Dievui už dovanotą nuostabią pergalę prieš komunizmą ir pasirinkęs artimo meilės (t. y. socialinio teisingumo) bei pozityvių santykių su išsivadavusia iš komunizmo Rusija kūrybos kelią, neoliberalus politinis Lietuvos „elitas“ (kurio didelę dalį sudarė ir tebesudaro buvę komunistai) godžiai puolė „prichvatizuoti“ (t. y. vogti pagal jo paties sukurtus šį vogimą įteisinančius įstatymus) sovietų okupacijos metais sukurtą visuomeninį turtą ir reikalauti, kad iš komunizmo išsivadavusi Rusija atlygintų okupacijos metu komunistų valdžios padarytą žalą. Ar galėjo toks elgesys patikti pergalę prieš komunizmą dovanojusiam Dievui? „Eurostat“ prognozė sufleruoja atsakymą.
Martinkau, nematai grėsmės iš Rusijos? Aš tau taip galiu atsakyti. Lietuva yra ne Suomija ir ne Šveicarija, mūsų geopolitinė padėtis yra tokia sudėtinga,kad mes neturime didelio pasirinkimo – arba mes su Europa, su demokratija, arba mes su Rusija – ir visi kiti svaičiojimai apie tai, kad neva mes galime laviruoti yra juoko verti, nes, kad ir kiek mes laviruosime ankščiau ar vėliau Rusijos būsime suvalgyti. Tai tiek.
Straipsnio autorius ne pirmą kartą atkreipia dėmesį, kad pas mus rusų korta yra spekuliuojama. Ir tai daro daugiausia partinis elitas. Prisidengiant rusofobijos skraiste galima daryti daug neskaidrių sprendimų, net nusikalstamų, o tie, kurie bandys atkreipti į šiuos veiksmus dėmesį, bus viešai žiniasklaidos paniekinti, apšmeižti ir išpravardžiuoti Putino draugais ir t.t. Šiuo atveju nemažesnė grėsmė nei kaimyninė Rusija, esame patys sau grėsmė. Mūsų nutautėjusi, suliberalėjusi, politinė visuomenė nepajėgi spręsti Tautos išlikimo klausimų, nes jie gyvena tik šia diena, rūpinasi tik savo ūkiu ir apie valstybės išlikimą tokiems silpnapročiams galvoti per sunku.
Dėkoju straipsnio autoriui už aktualias mintis, už tuos iškeltus skaudulius, kuriuos matome ir mes, eiliniai Lietuvos gyventojai.
Jūs abu teisūs….
Mes būsim ramūs saugūs ir k_l_e_s_t_ė_s_i_m, kai:
Putino vadovaujama okupantų gauja pasitrauks iš Karaliaučiaus;
Putino vadovaujama okupantų gauja uždarys (iš lietuviško biudžeto pinigų išlaikomas) rusiškas mokyklas Lietuvoje;
Putino vadovaujama okupantų gauja pasitrauks iš lietuviško eterio, su rusiškos kultūros brukimu (visur);
Putino vadovaujamos bei Lietuvoje pasilikusiųjų okupantų gaujos v_i_s_i veikėjai bus paviešinti ir nušalinti iš v_i_s_ų įstaigų;
Putino vadovaujama okupantų gauja paliks ramybėje Ukrainą.
Kiek supratau iš straipsnio, tai Lietuva dabar turi verkti kruvinomis ašaromis ir ant kelių atsiklaupusi prieš Rusiją, rautis plaukus ir maldaujamai prašytis kaip galima greičiau tapti ‘Litovskaja oblast’ Rusijos sudėtyje. Tada ir lietuvių skaičius didės kaip SSSR laikais, ir tautos kultūra klestės, ir išnyks mirties kultūros reiškinys.
Žinoma, žinoma, jei lietuvis pasididžiuoja ‘mes sugriovėme SSSR’ tai yra šventvagystė Rusijos atžvilgiu, o štai rusams yra labai išdidu ir garbinga ištarti ‘mes nugalėjome Vokietiją’ ir kaip niekingai skamba lietuvių lūpose (vertinant nuosekliai pagal straipsnio dvasią) ‘mes kovėmės po karo dešimt metų miškuose’ autoriui Andriui Martinkui.
Lyginant su vakariniu ES pakraščiu,
Lietuvoje galėtų gyventi oriai 25 milijonai gyventojų, tačiau
siautėjanti antilietuviška neliustruotoji cccp komunist-kgb’istinė lsdp_ts-lkd_liberalų gauja privertė gyventi svetur daugiau nei trečdalį Tautos. Daug ženklų rodo, kad ir Ramūno Karbauskio vadovaujama grupuotė užsiima Tautos marinimu ir kankinimu.
Tu, turbūt išprotėjai.
(2017 kovo skaičiai)
Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga – 1222 eURAi (į rankas).
————– // —————————— miltai – 0.35 e/kg (35 eurocentai/kg).
Lietuviškame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga – 335 eURAi (į rankas).
————– // —————————— miltai – 0.54 e/kg (54 eurocentai/kg).
Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga ir vėl didinama kaip ir kasmet nuo balandžio mėn.
__________
Vakariniame ES pakraštyje mažiausia mėn. alga didėja kasmet, o miltų kaina nekinta jau k_e_l_i_s metus iš eilės.
Šito apologeto žiniai nuo 1990 metų iki 2017 metų Rusijoje gyventojų skaičius sumažėjo daugiau kaip 4 milijonais ir toliau sparčiai mažėja, nors masinė emigracija iš Rusijos ir dabar yra negalima, nes rusų niekas nepriima gyventi visam laikui. Jų mažėja mirtingumui smarkiai viršijant gimstamumą.
Labai teisinga pastaba, dar noriu pridėti – per tą laiką (1990-2017) Rusijoje musulmonų kone padvigubėjo, tai rusų sumažėjo ir mažėja ne mažiau, nei Lietuvoje lietuvių.
Amžina bėda – dichotominis mąstymas. Galima gana blaiviai matyti Rusijos grėsmę, bet visiškai ignoruoti kitas grėsmes (o neretai net laikyti jas didžiu gėriu), taip jaukiai įsikuriant liberastų stovykloje – arba adekvačiai vertinti neoliberalizmo keliamą grėsmę, bet Rusiją laikyti drauge, taip tvarkingai “nudreifuojant” pas koloradus. Atitinkamas ir žodynas: liberastizmas išlenda per visokias “homofobijas”, “ksenofobijas”, islamofobijas” ir pan., o koloradizmas – per “rusofobiją”. Čia – pastarasis atvejis.
Taip – neoliberalizmas/liberal-neomarksizmas yra agresyvi antitautiška ir antivalstybinė ideologija, taip – liberastai/libkonai naudoja “Rusijos kortą” kaip įrankį nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų, taip – jie bet kokią kritiką “gesina” pareiškimais apie “kremleus ytakos agentus” – BET: šovinistinės, šizofreniško carinio imperializmo ir bolševizmo mišinio su nemenka religinio mesianizmo “porcija” apimtos Rusijos grėsmė yra REALI – ir kaip gražiai sugyventi su “draugiška rusų tauta”, kuri, vargšelė, nukentėjo nuo komunizmo – bet vis tiek mojuoja raudonom vėliavom ir koloradkėm, pasiliko sovietinio himno melodiją ir garbina Staliną, kuri vapa apie “išvaduotojams” dėkingumą privalančius jausti “pribaltus-fošystus” (visa tai, jeigu ką, reiškia Rusijos “išsivadavimą nuo komunizmo ;)), kuri šventai tiki, kad reikia “vaduoti varkšus fošystū-nacystū skreudžemus ruskojazyčnus” svetimose valstybėse?
gal jūs visi istorijos pamokas pamiršote? kokie sapaliojimai, gal pamiršote kas naikino mūsų kalbą, mokslą, kas žudė mūsų žmones? Skaitau tą pezalą ir siutas ima. Gal smegenų žievė Jums surambėjo? Ir dabar, kas mūsų žmones priverčia emigruoti. Ne be reikalo mano a.a. mama sakė, kad labai daug mūsų protingų žmonių, tie patys rusai išžudė. Kalbate apie lietuvių ir latvių nuolankumą? Jau sakiau, nežinote elementarių istorijos pamokų. Priešingai, mažos baltų gentys iki šiol priešinasi naikinimui. Tiek rytinių, tiek vakarinių slavų apsuptyje, atėmus didelius plotus žemių, nugirdžius valstiečius ( tikruosius, o ne karbauskio kolūkio pirmininkų gaują), tiek lietuviai tiek latviai išlaiko kalbą ( vėl bandymas rusų kalbą pakeisti anglų).
Ė, pala, į kokius “visus” čia kreipiatės? Komentarai po šita rašliava LABAI skirtingi. 😉
Pavėluotas straipsnis. Tokia gudri mąstysena turėjo atsirasti prieš kokius 20 m. Ir nebūtų AE. Kaip ir nebūtų emigracijos. Mat niekas nenori gyventi pafrontės sąlygomis. Žmonės instinktyviai ieškojo ir toliau ieškos būdų kaip išvengti pafrontės. Pabėgti nuo pafrontės. O mūsų “patriarchų patriarchai” susikrovė politinį kapitalą kaip tik propaguodami pafrontę. Mokam už tai.
Niekaip negaliu sutikt: prieš 20 metų buvo lygiai tas pats – buvo tokių, kurie užsimerkę giedojo ditirambus Vakarams, piktai šnypšdami ant visų, kurie bent kiek suabejodavo jų tobulumu, ir buvo tokių, kurie dairėsi per patį, su nostalgija prisimindami, kaip gera ir taiku buvo prie ruso ir kokie rusai širdinga tauta. O dėl “pafrontės” – pirma, mes OBJEKTYVIAI joje esame (nors sutinku, kad libkonų šutvė tą eskaluoja dėl politinės naudos – bet tikrai ne be pačios Rusijos “pagalbos”), o antra – tikrai manote, kad žmonės būtent dėl to emigruoja?
1. AE statomos tik prie labiausiai nekenčiamų valstybių sostinių. 2. Naftotiekis “užsukamas” tik labiausiai nekenčiamoms valstybėms. 3. Krovinių srautai apeina tik nekenčiamiausių valstybių uostamiesčius. 4. Prekių boikotai skelbiami tik nekenčiamiausių valstybių gamintojams ir augintojams. 5, 6, 7 ir t. t. Visa tai, kas aukščiau išvardinta, būtų įprastas dalykas valstybių tarpusavio santykiuose. Jei ne viena aplinkybė: jiems tai nenaudinga. Netikslinga. Ir čia mes susiduriame su iracionalumu. Čia ir išvada: jei kaimynas yra psichinis ligonis, maniakas – kurių galų jis buvo provokuojamas? O dėl pafrontės. Ekonominis nestabilumas ir perspektyvos nebuvimas – viena iš pafrontės sąlygomis gyvuojančios valstybės ypatumų. Beje, pafrontė – nebūtinai bendros sienos su Rusija turėjimo ypatumas. Tai – amžinas pavojingos situacijos eskalavimas.
Esminė ir, deja, labai dažna klaida – užkabinti “psicho” etiketę ir net nebandyti suprasti elgesio motyvų. Taip ir Hitleris buvo “psichas”, ir Stalinas, ir Putinas. Jeigu nesuprantame to ar kito poelgio motyvų, tai nereiškia, kad tas elgesys yra iracionalus – ypač kai kalbame apie valstybių vadovus. O šiuo atveju net paviršutiniškai žiūrint jokio iracionalumo nėra – gi Rusija nuolat naudoja energetiką ir ekonomiką kaip ginklus. Čia nieko naujo. Kalba visai ne apie tai, ar toks elgesys finansiškai apsimoka, ar ne. Šaudyti irgi “neapsimoka”, nes ir šaudmenys eikvojasi, ir ginklai dėvisi – gryni nuostoliai. 🙂 Tiek kranų užsukinėjimai, tiek elektrinių statymai, tiek boikotai yra tikslingi ir apsimoka, jeigu jie padeda didinti savo įtaką ir kitų priklausomybę – o taip pat kaip bauginimo priemonės. Rusija veikia iš vienos – galios, jėgos pozicijos, ne dėl ekonominės naudos. O dėl provokavimo – pats mūsų pasitraukimas iš SSRS jau laikomas provokacija. 🙂 Bet, aišku, libkonų vos ne isteriškas tonas – jau atskira pasaka.
Kalbant apie pavojingos situacijos eskalavimą – tai čia klasikinis manevras, turintis mases suburti aplink lyderį – ir Rusija, beje, tą netgi labai sėkmingai daro. Dar daugiau – pavojaus jausmas mases turėtų sutelkti ne tik aplink lyderį, bet ir tarpusavyje. Bet juk Lietuvoje viskas kaip tik atvirkščiai. Aš vis dėlto linkęs manyti, kad masinės emigracijos priežastys yra ne išorinio pavojaus baimė, o susvetimėjimas, nusivylimas valdžia ir teisingumo sistema, agresyviai primetamas nepilnavertiškumo jausmas bei iš esmės sunaikintas tautiškumas ir patriotizmas, o taip pat, be abejo, ekonominiai sunkumai (ir ne dėl “pafrontės”, o dėl liberalizmo – “konkurencijos” vietoj bendradarbiavimo bei pajamų neužtikrintumo (“konkursai” darbo vietoms užimti), nesiskaitymo su darbuotojais (“už durų šimtai laukia tave pakeisti!”), juokingų atlyginimų (darbdaviai suinteresuoti darbuotojus išstumti emigracijon, kad galėtų jų vieton prisivežti pigios darbo jėgos) ir pan.
// “Esminė ir, deja, labai dažna klaida – užkabinti “psicho” etiketę ir net nebandyti suprasti elgesio motyvų.” // ————– Kodėl klaida? Psicho motyvus įmanoma suprasti. Niekas nekliudo bandyti. // “O šiuo atveju net paviršutiniškai žiūrint jokio iracionalumo nėra – gi Rusija nuolat naudoja energetiką ir ekonomiką kaip ginklus. Čia nieko naujo. Kalba visai ne apie tai, ar toks elgesys finansiškai apsimoka, ar ne. Šaudyti irgi “neapsimoka”, nes ir šaudmenys eikvojasi, ir ginklai dėvisi – gryni nuostoliai. Tiek kranų užsukinėjimai, tiek elektrinių statymai, tiek boikotai yra tikslingi ir apsimoka, jeigu jie padeda didinti savo įtaką ir kitų priklausomybę – o taip pat kaip bauginimo priemonės. ” // ————- Ir kokių tikslų Rusija pasiekė? Kur nauda iš AE prie Vilniaus? // “Aš vis dėlto linkęs manyti, kad masinės emigracijos priežastys yra ne išorinio pavojaus baimė, o susvetimėjimas, nusivylimas valdžia ir teisingumo sistema, agresyviai primetamas nepilnavertiškumo jausmas bei iš esmės sunaikintas tautiškumas ir patriotizmas, o taip pat, be abejo, ekonominiai sunkumai (ir ne dėl “pafrontės”, o dėl liberalizmo – “konkurencijos” vietoj bendradarbiavimo bei pajamų neužtikrintumo (“konkursai” darbo vietoms užimti), nesiskaitymo su darbuotojais (“už durų šimtai laukia tave pakeisti!”), juokingų atlyginimų (darbdaviai suinteresuoti darbuotojus išstumti emigracijon, kad galėtų jų vieton prisivežti pigios darbo jėgos) ir pan.” // ———– Libano diktatas įmanomas kai šalyje nacionalizmo pozicijos silpnos. Tarkim, nacionalizmas buvo stipresnis 1991 m. Tačiau pafrontės faktoriaus eskalacija, pavojingos situacijos eskalacija leido “patriarchų patriarchams” prisiimti sau išimtinę tautos vedlių ir tokių alia “protingų nacionalistų” vaidmenį bei teisę spręsti apie nacionalizmo produktyvumą ar kontrproduktyvumą naudojant vieną – Rusijos grėsmės matą. Pafrontės propaganda neleido nacionalistams vienytis. Rezultatas: Libano diktatūra ir Anūkas. Ir paties minėta frazė: “už durų šimtai laukia tavęs pakeisti”.
1. Klaida yra ta, kad NE psichas laikomas psichu, nes tai labai patogu. Bet tai labai smarkiai kenkia analitinėms operacijoms. Ir ne – TIKRO psicho veiksmus suprasti ir patikimai prognozuoti nėra kaip, nes psichas nesielgia pagal logines sekas, kuriomis tos prognozės paremtos. Dėl to “progresyvieji” ir lipina “psichų” etiketes taip entuziastingai – gi tai iš esmės visiškai atpalaiduoja juos nuo tokio sunkaus (tiesą sakant, “progresyvams” – apskritai sunkiai įveikiamo) mąstymo proceso. 🙂
2. Nauda – pasėta panika, energetinis “guzas” sėkmės atveju ir visos pasekmės NE Rusijai avarijos atveju.
3. PROTINGAS ir REALISTIŠKAS grėsmės akcentavimas būtų buvęs viena iš tautos sutelkimo priemonių. BET – tai neišvengiamai būtų skatinę nacionalizmą, kas “naujiems ponams” iš Briuselio yra visiškai nepriimtina. Todėl pereita prie isterijos ir skaldymo, orientuojantis grynai į partijos, o ne valstybės interesus. Čia ne “pafrontės propaganda” (mes objektyviai ESAME toje “pafrontėje”) – čia tyčinis tautos gynybinio potencialo naikinimas, vadovaujantis asmeniniais/partijos (?) interesais. Tokia tat mano nuomonė. 🙂
Skaičiau skaičiau – kliedesiai…
‘Pikc’, miegok tu, nešiukšlink ‘alko’.
Čia prie krašto gal kiek siaura vietos, tad komentaras apačioje.
1. ir 2. Statyti AE prie kitos valstybės sostinės palei upę, kuri teka per tą sostinę, gali tik psichinis ligonis, maniakas. T. y., nenormalus žmogus. Taip reikalai nesprendžiami. Mes – baltieji žmonės, europiečiai, ir prielaidų mūsų genocidui 21 a. sukūrimas, kai demografiniai ir migraciniai procesai Azijoje ir Afrikoje įgavo pagreitį, yra tik visiškai nupušusio čekistų maniako antinacionalisto požymis (manau, joks rusų nacionalistas taip nepadarytų). Nors, manau, jam tai kaip išdaiga. Todėl drįstu tvirtinti, kad tai – neadekvatumo požymis. Kai uodui už nežymų įkandimą keršijama traiškant plentvoliu. Tačiau ar tik dabar, nuo momento, kai mūsų šalis sužinojo apie AE, galima daryti prielaidą, jog turime reikalą su nenormalumo įsikūnijimu? Manau, kad ne. Buvo ir kitų pavyzdžių anksčiau. Mano subjektyvi išvada: psicho reakciją į mūsų veiksmus galima prognozuoti. Ypač, kai iš patirties žinoma, jog jie bus neadekvatūs. Daugelis nenormalumų turi savo logiką. Griežtą, nuoseklią logiką. Todėl mūsų veiksmai, ką ten veiksmai, žodžiai, pasisakymai, pareiškimai vienu ar kitu klausimu tarptautinėje arenoje turėjo būti daromi atsakingai – visą laiką turint omenyje tik lietuvių tautos interesus. Čia norėčiau pabrėžti, jog diskusija kaip ir straipsnis, bevaisiai. Niekas nežino kas būtų, jeigu būtų. Todėl ir parašiau komentare, jog straipsnis pavėluotas. Mūsų “genijai”, “analitiniai protai”, o iš tikro mužikėliai, apsvaigę nuo galimybės paavėti, prisimatuoti septynmylius Briuselio batus ir kartu pabėgioti su pasaulinio masto politikais, savo plepalais pastatė nekaltą ir rusams draugišką (čia paradoksas) tautą į pavojingą akistatą su pamišusiu čekistu. Dėl 3. punkto. Kaip ir nėra prasmės diskutuoti. Bet dėl pafrontės priminsiu Suomijos pavyzdį: irgi objektyviai pafrontė, bet pafrontės neeskalavo. Gal tik dabar pajudėjo ledai, kai psichas sugriovė tą stabilumą, kuris iš inercijos dar vis laikėsi ir po SSRS žlugimo tame regione. Nors pavyzdys kritikuotinas – kur Suomija, o kur Lietuva. Tad labiau tiks objektyvaus egzistavimo pafrontėje vaizdingas palyginimas su nameliu ant skardžio krašto: galima gyventi šimtus metų ir galima nugarmėti į prarają akimirksniu. T. y., daug kas priklauso nuo namelio gyventojų elgesio. Kaip filme “Aukso karštligė” su Č. Čaplinu.
‘markas’:
,,Čia norėčiau pabrėžti, jog diskusija kaip ir straipsnis, bevaisiai. Niekas nežino kas būtų, jeigu būtų.”
Rašyti ‘paklodę’ atsiliepimuose, kurioje PABRĖŽIAMA, ,,jog diskusija kaip ir straipsnis, bevaisiai”…
Užgavo žodis “bevaisiai”?
BŪTENT kad prie KITOS, o ne SAVO valstybės. Dar daugiau – avarijos atveju visos pasekmės tenka kaprizingajam Batkai ir litofcams-fošystams. Vieni pliusai. 🙂 Jokio čia “psichiškumo” nėra – tik noras parodyti, “kas čia vierchas”.
Dėl valdžios politikos – sutinku, kad įsijautimas į “drąsios šalies” bei “Baltijos tigro” vaidmenį yra idiotizmas, bet dėl kitų niuansų sutikti negaliu, nes a) kagėbistas Putinas Rusijos caru būtų nepriklausomai nuo mūsų valdžios veiksmų ar pasisakymų, ir jo požiūris į SSRS ir ją sugriovusius pribaltus-fošystus taip pat nuo to nepriklauso; b) nežinau, kiek mūsų tauta draugiška rusams (aš asmeniškai priežasčių draugiškumui nematau) – bet kiek RUSAI draugiški MUMS? Nepamirškim – mes jų akyse esam tie bjaurybės, kurie “tokią deržavą” sugriovė – tad tikrai ne “nekalti”. c) tiek mūsų išėjimas iš sovietų sajūzo, tiek (ypač) stojimas į NATO Rusijoje traktuojami kaip priešiškumo išraiška. Kad nebūtų tos “pavojingos akistatos”, mums reiktų išstoti iš visų Vakarų organizacijų ir pasiprašyti atgal į Rusijos glėbį. Tada ir “pafrontės” nebeliktų. nors pala – vis tiek liktų – tik jau iš kitos pusės. 🙂
O su Suomija situacija tikrai nelygintina – bent jau dėl to, kad Suomijos rusai nelaiko “didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos” kaltininke.
// BŪTENT kad prie KITOS, o ne SAVO valstybės. Dar daugiau – avarijos atveju visos pasekmės tenka kaprizingajam Batkai ir litofcams-fošystams. Vieni pliusai. Jokio čia “psichiškumo” nėra – tik noras parodyti, “kas čia vierchas”. // ————- Sukurti prielaidas technogeninei katastrofai, norint parodyti, kas čia “vierchas”, ne psicho, neadekvato, liguistos didybės manijos apimto žmogaus požymis? Šitaip keršija normalūs? Juolab, kad ir keršyti nėra už ką – viskas tėra “alfa-tapinų” lygmens plepalai ir išpuoliai. Sutinku, kad tai žeidžia “alfa-patino” savimeilę, bet galgi ne tiek, kad pasmerkti nelaimei visą draugiška rusams (paradoksas) tautą? // bet dėl kitų niuansų sutikti negaliu, nes a) kagėbistas Putinas Rusijos caru būtų nepriklausomai nuo mūsų valdžios veiksmų ar pasisakymų, ir jo požiūris į SSRS ir ją sugriovusius pribaltus-fošystus taip pat nuo to nepriklauso // —————— Aš, man atrodo, nieko nerašiau apie tai, kad mūsų valdžios pasisakymai galėjo įtakoti putino galimybes tapti Rusijos caru. Bandžiau paremti straipsnį prielaidomis apie tai, kad mūsų “tigrų” miauktelėjimai-pasisakymai ir veiksmai tarptautinėje arenoje galėjo užtraukti lietuvių tautai neadekvatų psichinio ligonio, maniako kerštą. AE – vienas iš įrodymų. // c) tiek mūsų išėjimas iš sovietų sajūzo, tiek (ypač) stojimas į NATO Rusijoje traktuojami kaip priešiškumo išraiška. Kad nebūtų tos “pavojingos akistatos”, mums reiktų išstoti iš visų Vakarų organizacijų ir pasiprašyti atgal į Rusijos glėbį. Tada ir “pafrontės” nebeliktų. nors pala – vis tiek liktų – tik jau iš kitos pusės. // —————— Remiuosi straipsniu. Ten apie problemas su Rusija dėl įstojimą į NATO, man atrodo, nekalbama. Mano manymu, nereikėjo tarptautinėje arenoje reikštis garsiau už kitus bei kitaip rodyti “alfa-tapinišką” bravūrą. Maniakai liguistai kerštingi. AE pavyzdys. Ir čia kažkaip nori-nenori, prisimintina išmintinga smetoninės Lietuvos politika SSRS atžvilgiu – darė savo, bet antisovietinės agitacijos ir propagandos, jei neklystu, nevarė. // O su Suomija situacija tikrai nelygintina – bent jau dėl to, kad Suomijos rusai nelaiko “didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos” kaltininke. // —————— Rusai nelaiko, nes neįsakyta laikyti. Vadas neliepė. Valdomos MIP neliepė. Tačiau Suomija įdomi tuo, kad neužsidegė ryžtu tapti NATO nare. Nusprendė neeskaluoti savo kaip pafrontės valstybės padėties.
Na, Astravo AE nėra statoma būtent tai technogeninei katastrofai sukelti – tai tiesiog priemonė sustiprinti Rusijos energetines pozicijas regione su “pribaltū-fošystū” pagąsdinimo be jokios žalos sau “bonusu”. Kartoju – nieko čia “psichiško” nėra. Gryna pragmatika.
Dėl Putino ir “mūsų” politikų – nesusišnekėjom: mano mintis buvo ta, kad Putinas JAU yra caras (t.y. diktuoja rusų požiūrį) ir jo požiūris į mus JAU yra neigiamas – t.y. mūsų politikų “kniaukimai” ne tokį jau esminį poveikį turi. Jeigu visi tie “alfa-tapiniški” gaideliai būtų tylėję, Putinas vis tiek būtų caras, o Rusija vis tiek nebūtų tapusi mums draugiška valstybe. Aišku, erzinti rusus savo idiotiškais išsišokimais (ypač atsižvelgiant į tai, kad ta pati fauna apsisukę tai pačiai Rusijai pasitarnauja, dergdami savo tautą ir valstybę) yra kvaila – ir čia, ko gero “psichų” epitetas dar labiau tiktų, negu Putinui. 🙂
Dėl NATO – straipsnyje nekalbama, bet tai yra labai svarbus veiksnys, dėl kurio rusai mus priešais laiko, nes Rusija priešais laiko NATO, o mes pasiprašėme NATO gynybos. Kaip ir sakiau – arba liekam priešai bet kokiu atveju, arba prašomės atgal po rusų sparneliu.
Dėl Suomijos – nesvarbu, ką vadas liepė ar neliepė, nes šiuo atveju net liepti nebuvo kaip – jau nekalbu apie tai, kad Suomijos, skirtingai, negu Baltijos šalių, Rusija nelaiko “laikinai prarasta, bet susigrąžintina teritorija”, tad suomių situacija iš esmės skirtinga. Mums narystė NATO buvo būtina išlikimo sąlyga, suomiams – ne.
Sakyti, kad Putinas – caras ?
Rusijos rezervai, aukso ir pinigų, kone visi nusėsdinti JAV, tai jį galima vadinti Wallstreet caru – lėle.
Cariūkštis(-:
// Na, Astravo AE nėra statoma būtent tai technogeninei katastrofai sukelti – tai tiesiog priemonė sustiprinti Rusijos energetines pozicijas regione su “pribaltū-fošystū” pagąsdinimo be jokios žalos sau “bonusu”. Kartoju – nieko čia “psichiško” nėra. Gryna pragmatika. // ————— Manau, kad tik neadekvatai gali statyti AE “fošyzdų” pagąsdinimui. Nejaugi iš tikrųjų tikite, kad idėja pastatyti AE, kuri be viso kito, turi tikslą kelti “fošyzdams” technogeninės katastrofos grėsmę, galėjo gimti psichiškai sveiko žmogaus galvoje? Ir kur čia gryna pragmatika, jei BY pramonė randasi kitoje šalies vietoje? // Jeigu visi tie “alfa-tapiniški” gaideliai būtų tylėję, Putinas vis tiek būtų caras, o Rusija vis tiek nebūtų tapusi mums draugiška valstybe. // —————- Niekur nerašiau, kad “alfa-tapinų” išsišokimai galėjo įtakoti putino virtimą patvaldžiu. Tiesiog, kaip ir straipsnio autorius, atkreipiau dėmesį į mūsų valdžios neatsakingą elgesį įvairiuose tarptautiniuose interesų konfliktuose visada paskubant prisiimti antirusišką vaidmenį. Pirmose gretose. Juolab, kai tai niekaip nesusiję su lietuvių tautos interesus. // Dėl NATO – straipsnyje nekalbama, bet tai yra labai svarbus veiksnys, dėl kurio rusai mus priešais laiko, nes Rusija priešais laiko NATO, o mes pasiprašėme NATO gynybos. Kaip ir sakiau – arba liekam priešai bet kokiu atveju, arba prašomės atgal po rusų sparneliu. // ————— Kažkur jau girdėta. Arba ES, arba po rusų sparneliu. Arba Lenkija, arba po rusų sparneliu. Arba – arba. Be abejo, Lietuvos pliusus esant NATO sunku pervertinti. Tačiau NATO neapsaugo nuo AE. Ir nuo prekių boikoto neapsaugo. Ir nuo krovinių srauto nuo Klaipėdos nukreipimo kita linkme neapsaugo. Buvimas NATO dar nereiškia, jog visur ir visada reikia aklai palaikyti interesų konfliktuose, pvz., Lenkiją. // Dėl Suomijos – nesvarbu, ką vadas liepė ar neliepė, nes šiuo atveju net liepti nebuvo kaip – jau nekalbu apie tai, kad Suomijos, skirtingai, negu Baltijos šalių, Rusija nelaiko “laikinai prarasta, bet susigrąžintina teritorija”, tad suomių situacija iš esmės skirtinga. Mums narystė NATO buvo būtina išlikimo sąlyga, suomiams – ne. // ————– Kodėl suomiams ne? Ar dabar, po psichopato veiksmų užgrobiant Krymą, Suomija nepradėjo judėti NATO linkme?
Manau, kad Putinui nusišvilpt, kurioje vietoje ta Baltarusijos pramonė yra – – tai ne jo problemos. O dėl pragmatikos – kaip ir sakiau: jei viskas gerai, smarkai sustiprėja Rusijos energetinė įtaka regione, o jei kas blogai – pasekmės NE Rusijai. Lošimas be pralaimėjimo.
Dėl valdžios ir “elito” išsišokimų pritariu – bet labiau dėl formos, o ne dėl paties fakto: kitaip tariant, mano akimis žiūrint, reikėjo ne šokinėti ir gerklę laidyti, o tyliai burti koalicijas, ieškoti sąjungininkų ir tyliai “prastūminėti” atitinkamus (taip, tuos pačius “antirusiškus”) sprendimus, užuot save “didžiais kovotojais” vaizdavus.
NATO palyginimas su eurosajūzu iš principo nekorektiškas, nes sajūzas niekad nebuvo, nėra ir nebus gynybinė organizacija. Narystė NATO mums buvo gyvybiškai būtina, atsižvelgiant į Rusijoje vyraujantį požiūrį į sovietų sajūzo subyrėjimą ir “pribaltū-fošystū” vaidmenį tame – o taip pat į imperines nuotaikas bei Rusijos “modus operandi” artimajame užsienyje. NATO lyginimas su Lenkija tiek pat neadekvatus, kaip ir su eurosajūzu. Pastaraisiais dviem atvejais jokių “arba-arba” nėra. Ir Lenkijos palaikymas ar nepalaikymas (juolab besąlyginis) niekaip nesusijęs su naryste NATO.
Suomiams ne todėl, kad Suomija, kaip ir sakiau, nelaikoma “laikinai prarasta sajūzine respublika”, kurią reiktų nuausti už įžūlumą, o paskui susigrąžinti. Bent kol kas nelaikoma. Ir, ko gero, būtent dėl to “kol kas” suomiai pradeda dairytis, ieškodami karinio užnugario.
Ir dar – ESMINIS dalykas, dėl ko kategoriškai nesutinku su Putino laikymu psichu: psichas yra ligonis, tad nepakaltinamas. Mano akimis žiūrint, Putinas yra netgi labai pakaltinamas.
‘Pikc’:
,,Ir dar – ESMINIS dalykas, dėl ko kategoriškai nesutinku su Putino laikymu psichu: psichas yra ligonis, tad nepakaltinamas. Mano akimis žiūrint, Putinas yra netgi labai pakaltinamas.”
‘Pikc’, prisiminiau, tu juk skundeisi man, kad didžiausia klaida tavo gyvenime – nesimokei savo laiku ‘ant’ psichiatro !
// 1. Manau, kad Putinui nusišvilpt, kurioje vietoje ta Baltarusijos pramonė yra – – tai ne jo problemos. O dėl pragmatikos – kaip ir sakiau: jei viskas gerai, smarkai sustiprėja Rusijos energetinė įtaka regione, o jei kas blogai – pasekmės NE Rusijai. Lošimas be pralaimėjimo. // ————- Jei AE vietos parinkimas buvo asmeninė putino užgaida, ignoruojant artimiausio sąjungininko interesus, tai pragmatizmo čia nėra. Ir negalėjo būti. Juk Lietuva būtų pirkusi pigią elektrą iš BY, jei tik AE nebūtų prie mūsų sostinės. Manote, putinas to nežinojo? Nesuprato, kad jokia Lietuvos vyriausybė, net labiausiai parsidavusi, negalės perlipti per save ir isteblišmentą, ir prisiversti pirkti elektrą iš mirtiną pavojų keliančios AE, nes tuo kaip ir sankcionuotų galimos katastrofos padarinius? Gal nenumatė putinas, kad nuo pat to momento, kai tik Lietuvos valdžia sužinos, jog priimtas sprendimas vis dėlto statyti prie sostinės, iš principo ieškos alternatyvos ir visais įmanomais ir neįmanomais būdais sieks atitrūkti, nutolti nuo energetinės nepriklausomybės? Kur čia matote pragmatizmą? Aš matau tik čekistiškos pasaulėžiūros iškreipto suvokimo padiktuotą strategiją – ciniškai pasityčioti, kad gautųsi Tantalo kančios: elektra šalia, pigutė, pirkite, ko jūs tokie įnoringi? Su psichika viskas čia normoj? // 2. Dėl valdžios ir “elito” išsišokimų pritariu – bet labiau dėl formos, o ne dėl paties fakto: kitaip tariant, mano akimis žiūrint, reikėjo ne šokinėti ir gerklę laidyti, o tyliai burti koalicijas, ieškoti sąjungininkų ir tyliai “prastūminėti” atitinkamus (taip, tuos pačius “antirusiškus”) sprendimus, užuot save “didžiais kovotojais” vaizdavus. // ————- O vat čia aš pilnai sutinku. // 3. NATO lyginimas su Lenkija tiek pat neadekvatus, kaip ir su eurosajūzu. Pastaraisiais dviem atvejais jokių “arba-arba” nėra. Ir Lenkijos palaikymas ar nepalaikymas (juolab besąlyginis) niekaip nesusijęs su naryste NATO. // —————- Tai turėtų būti ne man, o mūsų politikams paaiškinta. Jiems čia pretenzijos. Straipsnis kaip tik ir yra apie tai. // 4. Suomiams ne todėl, kad Suomija, kaip ir sakiau, nelaikoma “laikinai prarasta sajūzine respublika”, kurią reiktų nubausti už įžūlumą, o paskui susigrąžinti. Bent kol kas nelaikoma. Ir, ko gero, būtent dėl to “kol kas” suomiai pradeda dairytis, ieškodami karinio užnugario. // ————— Atkreipiu dėmesį, jog pats, gal to ir nenorėdamas, pabrėžiate putino neadekvatumą. Turiu omenyje “nubausti už įžūlumą”. Plius, už vieną pražangą baudžiama vieną kartą. Tik maniakas baudžia pastoviai už tą patį ir neproporcingai, nesiekdamas jokios pragmatinės naudos. Nepriimdamas naujos realybės. Nepripažindamas naujų sienų. Nebent… Nebent, kaip ir sakiau, baudžiama už mūsų politikų veiksmus, kai įvairiuose tarptautiniuose interesų konfliktuose buvo persistengta prisiimti didžiausių antirusų vaidmenį mėginant pakenkti putino interesams. // 5. Ir dar – ESMINIS dalykas, dėl ko kategoriškai nesutinku su Putino laikymu psichu: psichas yra ligonis, tad nepakaltinamas. Mano akimis žiūrint, Putinas yra netgi labai pakaltinamas. // ———— Nustatyti, ar šis veikėjas pakaltinamas ar ne, yra tarptautinio tribunolo kompetencija. Kolkas mes galime tik spėlioti. Bet kai kurie veiksmai netelpa į jokius rėmus.
Aha, atrodo, supratau, kur mes nesusikalbam: tamstos nuomone, ambicijomis grįstas savo galios demonstravimas, kaimynų terorizavimas, kai iš to nėra akivaizdžios ekonominės naudos, yra neadekvatumo (“psicho”) požymis. Aš “psichą” suprantu kaip klinikinį terminą, tad abejoju, ar jis šiuo atveju taikytinas. BET jei žiūrėsim ne iš psichiatrijos, bet iš civilizuoto politinio bendravimo pozicijų – tada taip, jokio adekvatumo. Nes Putinas elgiasi ne kaip politikas, valstybės vadovas, o kaip banditas-gebėšnikas. Gali būti, kad ne tik Putinui, bet ir rusams apskritai nemažai įtakos turėjo mongolų vergija, caro priespauda ir bolševikų teroras, dėl ko jų sąmonėje “baimė” ir “pagarba” susiliejo į viena (dėl to ir juos terorizavusį Staliną gerbia), o kaimynai skirstomi tik į dvi kategorijas “jie mūsų bijo” ir “mes jų bijome”. Taigi, Putinui, siekiant išlaikyti vietinių paramą, reikia nuolat demonstruoti savo agresiją, jėgą (ką lengviausia padaryti terorizuojant kitus) – kaip kokios banditų gaujos “vierchui”. Bet čia tik spėlionės.
// 1. Aha, atrodo, supratau, kur mes nesusikalbam: tamstos nuomone, ambicijomis grįstas savo galios demonstravimas, kaimynų terorizavimas, kai iš to nėra akivaizdžios ekonominės naudos, yra neadekvatumo (“psicho”) požymis. // —————– Na, gal nereikėtų visko suversti tik nesusikalbėjimui. Manau, tas paties supratimas nebūtų “atėjęs”, jei nebūčiau pačiam įrodęs, jog AE prie Vilniaus netelpa į jokius normalumo, racionalumo, pragmatizmo rėmus ir yra grynai putino asmeninių ambicijų, kaip pats dabar ką tik pripažinote, išdava. Ką gi, galime tik spėlioti, kokios asmeninės emocijos jį prie to privedė. Aš manau, kad tokį neadekvatų sprendimą iššaukė jau daug metų mūsų politikų reiškimasis tarptautinėje arenoje rodant iniciatyva kai tai surišta su Vakarų ir Rusijos interesų konfliktais. Kai netgi tokios valstybės kaip Lenkija laikosi santūriai, mūsų “vedliai” reiškiasi kaip radikaliausi “kišimo Rusijai pagalių į ratus” ar nubaudimo už vienokias ar kitokias jos “šundarbystes” šalininkai. // 2. Aš “psichą” suprantu kaip klinikinį terminą, tad abejoju, ar jis šiuo atveju taikytinas. BET jei žiūrėsim ne iš psichiatrijos, bet iš civilizuoto politinio bendravimo pozicijų – tada taip, jokio adekvatumo. // ————- Na, manau, jeigu gatvėje pamatytumėte žmogų, kuris su kirviu kapoja balandžiams galvas, neprireiktų psichiatrijos specialistų pagalbos nustatant ar tai sveikas psichiškai žmogus ar ne. Bet aš galiu, o ir pats galite, parinkti kitą terminą putinui vietoj “psicho”, bet visi jie ir vis tiek bus susiję su neadekvatumu, nenormalumu, iškreiptu tikrovės suvokimu, nes sveikas protas negali vardan savo ambicijų ar kokių kitų asmeninių savybių ryžtis sukurti milijonams gyventojų mirtiną grėsmę su eksperimentiniais reaktoriais, kas, beje, su čekistiniu pasigardžiavimu buvo pabrėžiama. // 3. Taigi, Putinui, siekiant išlaikyti vietinių paramą, reikia nuolat demonstruoti savo agresiją, jėgą (ką lengviausia padaryti terorizuojant kitus) – kaip kokios banditų gaujos “vierchui”. Bet čia tik spėlionės. // ———— Kitaip tariant, jis vardan savo ambicijų gali pasmerkti milijonus. Ar mūsų politikai, lysdami į tarptautinius galiūnų susirėmimus su savo kiauksėjimu, nesuprato, kad lietuvių tauta gali tapti taikiniu Nr. 1? Ne Lenkija, kuri daug daugiau pavojingesnė Rusijai, o būtent Lietuva. Ar neteisus straipsnio autorius?
1. Jis į tuos “rėmus” netelpa būtent jeigu į Putiną žiūrėsim kaip į valstybės vadovą, kuris, kaip mes įsivaizduojame, turėtų atitikti tam tikrus kriterijus (o štai rusų keliami kriterijai savo vadovui (kaip ir “adekvatumo” įsivaizdavimas) gali būti VISAI kitokie – ką rodo ir Putino populiarumas Rusijoje) – bet jeigu kaip į gaujos “vierchą” – viskas į tuos “rėmus” telpa. 🙂 Kad mūsų politikų skeryčiojimaisi “pila žibalo į ugnį” – taip, bet ta “ugnis” ir taip “dega”.
2. Ta grėsmė yra SVETIMOS ir gana smarkiai NEMĖGSTAMOS valstybės gyventojams. Ir palyginimas su balandžių galvų kapojimu nėra tinkamas – čia labiau tiktų palyginimas su kokiu “urlaganu”, kuris terorizuoja kokio kiemo gyventojus, siekdamas įrodyti, kad čia JO rajonas. Banditas? Taip. Šiukšlė? Taip. Bet ar psichas?
3. Dėl pirmos dalies – taip, gali pasmerkti – ir taip, kaip jau minėjau, tų politikų (ir ne tik) vos ne isterišką elgesį vertinu kaip kvailą – BET straipsnio autorius yra IŠ ESMĖS neteisus, teigdamas, kad Rusija yra normali mums draugiška valstybė su draugiška beigi šiaip širdinga rusų tauta – tik tie bjaurybės politikai ją be reikalo erzina. Dėl tos priežasties autorius, kaip ir minėjau, pasižymi LYGIAI TOKIU PAT dichotominiu mąstymu, kaip ir marškinius besiplėšantys “didieji rasiejos priešai” libkonai – akcentuoja tik vieną grėsmė, kitas arba ignoruodamas, arba apskritai gėriu laikydamas.
1. Valstybės vadovui galioja lygiai tokie patys adekvatumo, normalumo kriterijai kaip ir bet kuriam eiliniam žmogui. Nors kartais valstybės vadovas, sutelkęs savo rankose visą valdžią, gali savo liaudžiai ir užsieniui pateikti nenormalumą kaip normą, neadekvatumą kaip adekvatumą ir t. t. Tačiau, bet kokiu atveju, jei valstybės vadovas pradeda elgtis tik pagal pačiam sau suprantamas schemas ir savaip suvokiamą valstybių bendrabūvį, naikindamas ir aukodamas savo šalies ir tautos ateitį, griaudamas tai, ką pats iki tol sukūrė, laikyti jį sveiku, adekvačiu darosi nebeįmanoma. Tai – nenormalumo, iracionalumo požymiai. Beje, lygiai tas pats galioja ir “vierchui”, kai jo elgesio motyvų nebeįmanoma suprasti, paaiškinti, kai jis pradeda darytis nebesuprantamas aplinkiniams ir nepagrįstai kelia pavojų, žlugdydamas, klampindamas save ir gaujos narius. Apibendrinant. Bet koks savižudiškas sau ir pražūtingas aplinkiniams veiksmas, kurio motyvai yra asmeninių ambicijų išdava – nenormalumo požymis. Netgi nesuvokimas, kad veiksmai savižudiški, yra nenormalumo, iracionalumo požymis. O dėl pylimo žibalo į ugnį, kuri ir taip dega… Jeigu jie piltų tada, kai niekas nemato ir žala būtų kam tik nori (pvz, Lenkijai), bet tik ne Lietuvai, būtų pateisinama. Tačiau jie pila, stovėdami prie laužo ir laikydami butelį rankoje. Rezultatas tik vienas. Neteko pačiam pabandyti? 2. “Urlaganas”, terorizuojantis kokio kiemo gyventojus, laikytinas ne “psichu” tol, kol jo veiksmai nekels grėsmės visam namui. Ir kol tas terorizavimas bus tikslingas. Tik iki tol. 3. Gal neatidžiai skaičiau, bet autoriaus žodžių apie draugišką mums Rusiją ir širdingą rusų liaudį, nepastebėjau. Neužkliuvo. Autorius, manau, teisus, šiuo sakiniu: “Entuziastingas Jungtinių Tautų nesankcionuotos NATO agresijos prieš Jugoslaviją 1999 m. palaikymas Lietuvoje… …be viso kito, buvo sąlygotas dar ir to, kad demonstratyviai buvo nepaisoma Rusijos nuomonės, kitais žodžiais tariant, Rusija buvo žeminama.” Tokie dalykai ilgam išlieka tautų kolektyvinėje sąmonėje. Bet tai būtų dar menkniekis, jei neatsirastų patvaldys, tokius “žeminimus” laikantis asmeniniu įžeidimu ir įgijęs neribotas galias už tą tariamą įžeidimą atkeršyti taip, kaip jis tai laiko teisingu. Todėl kaltinimai mūsų politikams, jog lysdami į tarptautinius galiūnų susirėmimus su savo kiauksėjimu, prisižaidė iki to, kad ne Lenkija, o būtent lietuvių tauta tapo taikiniu Nr. 1. AE – pavyzdys.
Nežinau… jei skaitys ‘Pikc’ ir ‘markas’ IŠMINTINGAS mintis apie VIERCHUS kas nors iš kalėjimo, tai apsisiūsios iš juoko 🙂 🙂 🙂
Labai geras atviras straipsnis. Andrius Martinkus viska sudeliojo i savo vietas. Pagarba. Aciu.