B. Rastenytė. Laikas ir erdvė. Esė

Aš esu savo laikas ir savo erdvė.
Laikas išbėga kaip smėlys pro pirštus.
Sudyla erdvė.
Laikas ištįsta amžiumi, be namų.           

Jonas Mekas 

Egzistuoja objektyvus laikas, jo skaičiavimas (dienos, metai, epochos), ir erdvė (miestai – valstybės – žemynai), jų išsidėstymas Žemėje, tačiau tai objektyvu tik Saulės sistemos ribose. Tolimesniame kosmose, visatų ir galaktikų begalybėje laikas ir erdvė vėl kitaip bėga ir dėstosi. Laikas ir erdvė žmogaus atžvilgiu – subjektyvios sąvokos.

Sunku nuspręsti kartais, kas keičiasi – laikas, erdvė ar žmogus. Laikas gali būti išgyvenamas „čia ir dabar“, o gali jaustis laiko ir erdvės periferijoje, diena gali atrodyti kaip metai, o metai – kaip diena. Tą patį, atrodo, laiką ir erdvę vienas žmogus gali išgyventi ir pajausti vienaip ir visiškai atvirkščiai – kitas. Laikas ir erdvė gali būti profaniški ir gali būti sakralūs. Laikas gali būti cikliškas ir gali būti linijinis. Į tą pačią upę du kartus neįbrisi, bet sakralus laiko pajautimas bando mus sugrąžinti į pirmapradį, mitinį laiką. Žmogus gali jaustis esąs pirmapradžiame laike, mitinėje erdvėje, pasaulio centre, o gali jaustis nutolęs ir vis tolstantis tolyn lyg nuo vaikystės, lyg nuo „Dievo veido“.

Vienam Dievo veidas yra jo gimtinėje: „Tu nori žinoti, koks Dievo veidas? Žiūrėk į šituos sienojus ant kiemo, šitas lentas. Žiūrėk į šituos mėšlinus ratus prie daržinės durų. Žiūrėk į šituos agrastų krūmelius. Laukai, ežios, grioviai, upės. Prakaito lašai, bičių ūžimas, karklų vytelių žalumas. Tai Dievo, mano Dievo veidas“ (Jonas Mekas), kitam – kažkur visatoje absoliutas.

Mano namai – tai pasaulio centras, yra pasakęs Jonas Mekas. Tai archajinis pasaulio suvokimas, kai namai – miestas kuriami tarytum pagal dangiškąjį modelį.

Georgas Zimelis (Georg Simmel) teigia, kad „miestas formuoja žmogiškąjį mentalitetą, vaizduotę ir mąstymą, studijuojantys miestą jau nebeturi teisės ignoruoti kitos, „neregimosios“ miesto pusės ir kartu redukuoti miesto sampratą į gatvių, pastatų, aikščių, architektūrinių konstrukcijų etc. rinkinį“, „miestas esąs dvasinio gyvenimo forma“.

Taigi tai, kaip suvokiame namus, miestą, laiką ir erdvę, ar tai nėra vien dvasios forma? Laikas ir erdvė – dvasios forma, namai gali būti mūsų viduje ir tai, prie ko mes prisirišame (prie erdvės, laiko pajautos, įspūdžio), tėra vien mūsų dvasios projekcija.

Mes negalim apčiuopti laiko ir negalim apčiuopti erdvės. Sakoma, kad namai, seni baldai, paveikslai yra sukaupę energiją – žmonių, kurie gyveno, kūrė. Ir štai į šią erdvę ateina naujas žmogus, naujas pasaulis. Su savo laiko ir erdvės pajauta. Ir taip sena susilieja su nauja. Dažnai labai ryškiai laikas ir erdvė yra išgyvenami vaikystėje, o suaugus išgyventi vaizdiniai aplanko mintyse, sapnuose ir tarytum vėl „atgimsta“, bet juk iš tiesų jau nebėra nei to laiko, nei tos erdvės, paprasčiausiai „mes esame savo laiko ir erdvės“ žmonės.

Namai, prie kurių prisirišame, į kuriuos mintimis visada grįžtame, namai, kuriuos kuriame, kuriuose norim gyventi, namai – žemės – erdvės, kurių galim ieškoti, kur būtų saugu, kur būtų gera, susiję su sakralumo sąvoka. Bet ir gražiausioje erdvėje galime pasijusti nelaimingi, vieniši, o galima būti toli nuo namų ir išgyventi dvasios pilnatvę, jausti sąlytį su erdve.

M. Kunderos romane „Nepakeliama būties lengvybė“ pagrindinė veikėja Tereza pasako, kad nori išvažiuoti iš Prahos, ir jos vyras supranta, kad kažkas negerai, nes tik nelaimingas žmogus nori bėgti, ieškoti kitos erdvės, kito laiko, kito gyvenimo. Žmogų gali priversti palikti namus ir tada gali atrodyti, kad „laikas ištįsta amžiumi be namų“, bet visa tai žmogus laiko, jaučia savyje.

Jonas Mekas pastebi: klajokliai neturi namų, visas jų pasaulis – jų vežimai, bet jie šoka ir dainuoja, ir sulygina save – jis neturi namų, savo krašto, bet jis nei šoka, nei dainuoja…

Pastatai, kultūra, civilizacija be žmogaus dvasios nieko nereiškia, nes griuvo ištisi miestai, išnyko kultūros, civilizacijos ir kūrėsi naujos erdvės, naujos projekcijos. Namai, architektūra be žmogaus minčių, pojūčių, jausmų absoliučiai nieko nereiškia. Ir vis dėlto žmogus kuria, lyg pagal Dievo analogiją, žmogus jaučia, kas kelia estetinį žavesį, kas ne, bet tikri dalykai gali vykti ir dykumoje. Tai vėlgi galbūt grįžimas prie sakralaus ir profaniško laiko bei erdvės išgyvenimo.

Pagal sakralųjį laiko supratimą žmogus bando atnaujinti laiką bei erdvę, iš naujo išgyventi, priartėti prie pradžių pradžios.

Pagal profaniškąjį – nenumaldomai rieda į pabaigą.

Ar laikas ir erdvė turi pradžią ir ar turi pabaigą, yra cikliškas ir linijinis, bet vis dėlto tam tikrose ribose laikas ir erdvė yra baigtiniai, bet, tikriausiai, ir vėl atgimstantys, tik kitur, kitose dimensijose (miršta pasauliai, miestai, tikimasi pasaulio pabaigos, bet juk tikrai įmanoma, kad kažkur visatoje užgims nauja gyvybė su savo laiku ir erdve).

Taigi ar laikas ir erdvė turi ribas? Ar vis dėlto iš tų daugybės ribų, ratų visa sueina į vienį, vienijančią darną? Žmogus kuria laiką ir erdvę ar Dievas? Ar tai žmogaus ir Dievo pokalbis? Ir kalbėdami apie Dievo substanciją minime laiką – Amžinybė, ar amžinybėje nėra savo laiko ir savo erdvės?

Šventės laikas. Šventinis laikas priartina mus prie pirmapradžio – sakralaus, mitinio laiko. Todėl turime švęsti. Tačiau kalbu ne vien apie visuotines kalendorines šventes: Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas, lygiadienius, bet ir dvasines šventes, pavyzdžiui, gerą koncertą, tada  laikas kitoks, per trumpą laiką atrodo, kad kažkas iš tiesų vyksta, mes dalyvaujame procese, kuriame tą šventinį laiką ir erdvę kartu.

Jonas Mekas taip rašo: „latviai St. Nicolaus bažnyčioje surengė koncertą. Dalyvavo geri vokalistai ir instrumentalistai. (…) Atsigavom truputėlį, pasijautėm kaip žmonės. Šiandieną toje pačioje St. Nicolaus bažnyčioje Bacho koncertas, tai buvo dar kita šventė. Šitos dvasinės iškylos padeda“. Taigi „pasijutome žmonėmis“, „buvo šventė“, „dvasinė iškyla“. Tai savo laiko išgyvenimas, įgaunantis sakraliąją išraišką. Tačiau šventė turi būti ne išorinė, o vidinė.

Išgyvendami sakraliai laiką mes pasijuntame žmonėmis, sukurtais pagal Dievo analogiją, Dievo vaikais. Kurdami, tikėdami, mylėdami, svajodami… juntame savo laiką, „užgyvename“ erdvę, o visas kitas laikas – laiko gaišimas. Yra laikas, kai žmogus pasijunta savimi (gali pasakyti: aš esu, žinau, mačiau, išmokau, suvokiau, pajutau, susitikau…), kai jis priartėja prie Dievo, jaučia vienovę ir harmoniją su visata. Svarbu tai, kas žmogui reikšminga, kam jis suteikia prasmę, tik tas laikas mums atrodo vertingas ir tik ta erdvė svarbi.

Yra savas laikas ir bendras laikas. Egzistuoja individualybė (aš) ir bendrumas (grupė, karta, epocha, era ir pan.). Laiką ir erdvę bendrai arba panašiai gali išgyventi du žmonės, arba daugiau žmonių. Tarytum iš individo sąmonės ar pasąmonės būtų pereinama į kolektyvinę pąsamonę. Nors yra bendra laiko pajauta, bet kiekvienas mes turime savo laiką ir savo erdvę. Kito savas laikas ir erdvė mus gali praturtinti, atverti naujus tolius, horizontus, išmokyti, suartinti, bet gali ir sekinti… Taigi savotiškai laikas gali „augti“, bet gali ir „nykti“.

Ar konkreti erdvė – vieta daro poveikį mūsų laiko ir erdvės suvokimui? Tikriausiai taip. Juk į vienas vietas norime nuvykti, galvojame apie jas, prisimename, o į kitas ne. Bet vis dėlto tai mūsų dvasios projekcija. Galime galvoti apie jas. Galima grįžti prie minties, kad miestas-vieta – tai dvasios būsena. Tai susiję vis dėlto su individualia laiko ir erdvės pajauta. Nors ir objektyviu lygmeniu egzistuoja sakralus ir profaniškas laikas bei erdvė.

Yra „jėgos“ (J. Ivanauskaitė. Prarasta pažadėtoji žemė) vietos: kalnai, šventyklos, apeigų vietos, kur kiekvienas erdvės ir laiko taškas yra užpildytas Dievo, dievų, mitinių būtybių, kur šventų žmonių sukaupta energija mus gali nukelti į mitinį laiką, pradžių pradžią, priartinti prie sakralumo lygmens.

Bet iškyla iš vaikystės prisiminimai, palikę įspūdį: laipioji pelkėje (chaotiškoje, chtoniškoje erdvėje) nupjautais medžių kamienais, ir sukelia ilgesį. Tai – tik savo laiko išgyvenimas ir  tik savo erdvė.

Kūrėjo laikas ypatingas. Kūrėjas – tarpininkas tarp žemiškojo laiko bei erdvės ir sakraliojo laiko bei erdvės. Egzistuoja vidinis kūrėjo laikas ir erdvė. Kiek jo laiko ir erdvės pajauta sutampa su amžininkų pajauta? Sakoma, kad genijus atliepia savo epochą, bet ir įmina ateitį, todėl savo laiko žmonių dažnai lieka nesuprastas. Atrodo, Gėtė yra sakęs, kad norint pažinti genijų, reikia pažinti jo vietą – miestą, kuriame jis gyveno, t. y. jo dvasios būseną, kurią kaupė erdvė. Taip susijungia „savo“ ir bendra erdvė.

Laikas turi savo laiką: praeitį, dabartį, ateitį. Praeitis visai kitaip atrodo dabartyje, dar kitaip atrodys ateityje, ir visai kitokia dabartis atrodo dabartyje nei dabartis atrodys ateityje. Praeityje slypi ateitis, ateityje atsispindi praeitis. Dabartis – savo laikas, savo erdvė, kurie gali aprėpti praeitį, dabartį ir ateitį kartu. Taip savas laikas ir erdvė mus gali išvesti į platesnius horizontus. Laikas reliatyvus. Žmogaus pajauta naikina laiko objektyvumą, diena gali prabėgti labai greitai, minutė tęstis amžius, o kažkur visatoje Žemės diena virsta minutėmis. Vienoks laikas, kai laukiame, kitoks, kai džiaugiamės.

Laikas parodys, viskas praeina, laikas užgydo žaizdas – taip sakoma apie laiką. „Laikas išbėga kaip smėlys pro pirštus, sudyla erdvė“, mūsų laikas tiesiog praeina, o erdvės nelieka, laikas neapčiuopiamas, kas yra laikas…

Žmogaus gyvenimas laiko atžvilgiu yra suskirstytas į tam tikrus tarpsnius: kūdikystę – vaikystę – jaunystę – brandos amžių – senatvę. Koks laikas ir erdvė kūdikystėje, mes neprisimename (ar tada nebuvo laiko ir erdvės?), vaikystėje laikas eina lėtai, viskas tada įdomu, nauja, stebuklinga, jaunystėje mes ieškom, bėgam, skubam, kaupiam žinias, mokomės, tyrinėjam, brandaus žmogaus amžiaus – mes jau esam sukaupę ir žinom kai kuriuos atsakymus, o senatvėje vėl grįžtam į vaikystės tašką, tik laikas tada bėga labai greitai.

Laikas bėga ratu. Ar laikas nėra tik kiekvieno iš mūsų sąmonės projekcija? Sąmonės projekcija, kuri susijusi su bendra kolektyvine pasąmone. Galim nujausti laiką, žinoti ateitį, kas įvyks, su kuo susitiksim, ir atvirkščiai, visi planai gali žlugti. Galim jausti, kas apie mus galvoja, kas ilgisi, ir būdami konkrečioje erdvėje būti nukeliavę  tūkstančius kilometrų tolyn.

Egzistuoja bendras ir savas laiko pajautimas, egzistuoja išorinė ir vidinė erdvės. Egzistuoja sakralusis ir profaniškasis lygmuo. Man atrodo, kad šios abi sritys egzistuoja greta: sakrali ir profaniška erdvės, o dideli dalykai gali įvykti tarp kasdieniško mąstymo ir amžinybės. Kūrėjų ir mąstytojų laiko pajauta išlieka jų kūriniuose. Sakralusis laiko pojūtis reikalingas visiems žmonėms, tačiau jų  savęs ir erdvės pajauta, jų mintys išnyksta su jų biologiniu pavidalu (mes nebegalime to sužinoti nei pajusti). Kiek laikas atspindi kiekvieno iš mūsų save, kiek apskritai žmoniją, kiek jis yra subjektyvus, kiek objektyvus? Egzistuoja bendras laikas (epocha), individualus laiko ir erdvės suvokimas ir sakralusis laikas bei erdvė, kai tikrai kažkas įvyksta, tai iškrenta iš kasdienio laiko linijos. Laiką ir erdvę liudys knygos (mintys), paveikslai, daiktai, o kada nors gal nebeliks nieko. O gal viskas ir tėra Majos šydas.

Miegodami mes nejaučiame laiko, nors laiko sąvoka išlieka: gali būti vaikystėje ar dabartyje, praeitis gali susipainioti su dabartimi, įmanoma pamatyti ateitį. Sapne mes galim patekti į savo laiką, sukurti savo erdvę ir atvirkščiai, neatpažinti savęs, erdvės ir norėti greičiau iš sapno išeiti. Tai irgi yra savo laikas ir savo erdvė.

Laikas ir erdvė – pamatinės žmonijos dvasinio patyrimo ir mąstymo kategorijos, išlaikiusios savo aktualumą ir pirminį turinį iki pat Naujųjų amžių. Žmonijos priešaušryje suformuota gamtos, visatos, kosmoso apmąstymo sistema vėliau buvo užfiksuota išlikusiuose mituose, etiologinėse sakmėse, pasakose, apskritai tautosakoje (M. Eliadė).

Senovės žmonės klajokliai nešiojosi su savimi stulpus, kaip pasaulio ašį, tam, kad jaustų ryšį su dangumi, taip įteisindami savo darnų kosmosą, pasaulio ašis keliaudavo ten, kur ir jie. Jonas Mekas yra pasakęs, kad jo namai yra ten, kur ir jis, tai yra ten, kur jo laikas ir jo erdvė. Žmogus gali būti pats sau namai (vidinė žmogaus erdvė) ir turėti savo laiką (gebėjimas kurti, arba tai, kas žmogui prasminga, priartina prie sakraliosios erdvės, Dievo). Žmogus gali išeiti iš bendro laiko ir erdvės į savo laiką ir savo erdvę. Vis dėlto namų žmogus ieško, tai gali būti konkreti erdvė – vidinė erdvė – sakralioji.

Individualus (savotiškai atsietas nuo bendruomenės) pasaulio, savo laiko ir savo erdvės suvokimas yra būdingas šiuolaikiniam žmogui, nes nyksta bendruomenės jausmas, žmogus – pasaulio pilietis, kur jis yra, ten jo gyvenimas, namai, bet daugelio kūrėjų tėviškės reminiscencijos išlieka kaip svarbus gyvenimo ir kūrybos matmuo.

Tęsiame spausdintinių „Saulės arkliukų“ įdomiausių ir naudingiausių straipsnių skelbimą internetinėje erdvėje: Saulės arkliukai, 2013, nr. 3, p. 5 – 7.