V. Rubavičius. JAV prezidento „operacija“ Europoje ir jos atgarsiai

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas apsilankė Europoje. Džiaugsmingai buvo sutiktas Lenkijoje, pabuvojo Vokietijoje surengtame didžiųjų valstybių dvidešimtuko vadovų susitikime.

Tos jo kelionės nekantriai laukta. Jau prieš vizitą netrūko įvairiausių komentarų bei spėlionių, nes politinę europinio elito vaizduotę ypač jaudrino keletas tos kelionės „taškų“ – apsilankymas Lenkijoje ir susitikimas akis į akį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Prezidento Trampo kelionė pranoko daugumos lūkesčius, tačiau komentaruose ryškėja keli dalykai, svarbūs pačiai europietiška save vadinančiai politinei savimonei ir dabartinei Europos Sąjungos būsenai nuvokti. Atkreiptinas dėmesys ir į mūsų vietinės žiniasklaidos komentatorinę tendenciją, kuri jau aiškiai pagrįsta tam tikromis ideologinėmis nuostatomis.

Apsilankymas Lenkijoje buvo svarbus dėl kelių geopolitinių priežasčių. Laukta, kad Jungtinių Valstijų prezidentas aiškiai išsakys savo poziciją dėl Rusijos keliamos grėsmės NATO šalims ir patvirtins įsipareigojimą ginti jas agresijos atveju. Šitai ir buvo padaryta. Tačiau Trampo kalba gerokai pranoko vienų lūkesčius, o kitų – europinio politinio elito ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos bei vadinamųjų ekspertų – nuogąstavimus.

Savaime suprantama, kad kalbą rašė ne pats prezidentas, o jo komandos nariai, tačiau ji nustebino, sakytume, konceptualine branda. Joje Lenkijos žmonių pavyzdinio patriotiško pasipriešinimo pagrindu paryškinti esminiai patriotiškumo sandai – Dievas, tėvynė, šeima, suverenitetas, tikėjimas, tradicijos. Kokių ES didžiūnų kalbose kas girdėjo tokius žodžius, kurie jau senokai tapo nepriimtino politinio elgesio ženklais, visomis „politinio korektiškumo“ priemonėmis trintinais iš viešosios žiniasklaidinės erdvės ir viešojo gyvenimo. Kaip drįstama kalbėti apie Dievą, suverenitetą ir tautą, kai ES politinis elitas intensyviai kuria naująjį ES raidos scenarijų, pagal kurį turi būti įgyvendinta galutinė ES federalizacija ir valstybių narių išvalstybinimas bei ištautinimas išstumiant Dievą, tautą ir suverenitetą į nesusipratėlių marginalų mintijimo sritį. Juk suverenitetas ir tauta – tai pats baisiausias nacionalizmas. Kalboje tiems dalykams teikiama ir civilizacinė reikšmė – jie kaip tik laikomi reikalingomis europinės raidos gairėmis.

JAV prezidento pasisakymams būdinga stipri energetinė įtampa, net iškrova, kuri labai veikia visus klausytojus – tiek jį palaikančius, tiek koneveikiančius. Tad emocingas jo pasisakymas Lenkijoje, parodęs puikų šios šalies nesenos istorijos, jos kančių ir šlovės išmanymą sužavėjo įvairiausių orientacijų lenkus. Tačiau, suprantama, liberaliajam kairuoliškam europiniam politiniam elitui tai buvo tarsi raudona skraistė buliui, tačiau… Reikalai klostėsi taip, kad prieš nepaprastai svarbų dvidešimtuko vadovų susitikimą „deramą atsaką“ Trampui teko patikėti žiniasklaidoje veikiančiam aptarnaujančiam ekspertų pulkui, kurio pasisakymus gerokai supaprastinę pertransliavo ir Lietuvos komentatoriai. Tie ekspertai ėmė svarstyti, kaip Trampo kalba skaldanti Vakarų vienybę, nes teigiant visai kitas nei europines vertybes, o pastarosios esančios – pliuralizmas, žmogaus teisės, tolerancija… Galima tik įsivaizduoti, kaip lenkams būtų patikusi kalba, raginanti priešintis galimai agresijai dėl neva tokių svarbiausių gintinų vertybių.

Jungtinių Valstijų prezidento kalboje paryškintas svarbus Lenkijos vaidmuo NATO sąjungoje dėl jos geopolitinės padėties ir dėl sukauptos patirties ginant laisvę ir Tėvynę. Tačiau toks Lenkijos, o sykiu ir dabartinės jos valdžios iškėlimas vargu ar malonus eurobiurokratiniam elitui, kuris nesiliauja kaltinęs Lenkijos valdžios elitą, neva tas negerbiąs minėtų europinių vertybių. Nei Briuseliui, nei Vokietijos ir Prancūzijos duetui nėra prie širdies stiprėjantis Lenkijoje nacionalinių interesų suvokimas, taip pat ir glaudūs sąjunginiai ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis. Stiprėjanti Lenkija stiprina ir Rytų bei Centrinės Europos šalių nacionalinių interesų raišką, o šitai kertasi su naujaisiais ES raidos scenarijais. Tad politikos komentatoriams yra apie ką pamąstyti, tačiau galima drąsiai teigti, kad Lenkijoje pasakytos Trumpo kalbos mūsų visuomenė nei išgirdo, nei suvokė, kas joje sakoma Europai ir pasauliui, nes mūsų politiniam elitui, taip pat ir prezidentei Daliai Grybauskaitei pakanka vienos frazės – „mus gins“.

Didžiausio komentarų srauto susilaukė Trampo ir Putino pokalbis, užtrukęs gerokai ilgiau, nei planuota. Svarstyta apie įvairiausias smulkmenas, giliamintiškai aiškinta, kiek laiko turėjęs Trumpas skirti Putinui, kad tas nebūtų pasijautęs laimėtoju. Nutarta, kad pusvalandžio būtų pakakę išsakyti Kremliaus šeimininkui aiškią Vakarų poziciją svarbiausiais klausimais ir iškilmingai pasišalinti. Deja, pokalbis užtruko. Tas detales įvairiai perpasakojinėjo ir mūsų komentatoriai. Tokių komentarų skleidėjams pravartu būtų bent pabandyti įsivaizduoti, kaip jaučiasi pasaulio reikalų tvarkytojai ir koks pasaulinių reikalų svoris gula ant jų pečių. Leiskime didiesiems pasaulio lyderiams kalbėtis tiek, kiek jie mano esant reikalinga, ir tikėkime, kad aptarinėti svarbias problemas yra geriau, nei nesikalbant dauginti konfliktinių regionų. Tokiuose pokalbiuose ne tik artimiau susipažįstama, pagaunama partnerių mąstymo ir kalbėjimo ritmika, bet ir dedami pagrindai būsimiems sutarimams ar konfliktams. Juk Sirijoje reikalai šiek tiek pajudėjo. Kalbėdami akis į akį prezidentai atstovauja ne tik savo šalims, bet ir esamiems ar potencialiems sąjungininkams, tad tenka atsižvelgti į gausybę publikai nenuvokiamų geopolitinių niuansų. Galima nujausti, kad Trampo ir Putino pokalbyje vienaip ar kitaip dalyvavo ir abiejų šalių didysis „partneris“ – Kinija. Ypač kai kalbėta apie Šiaurės Korėjos problemą ar šiuolaikinės globalizuotos pasaulio ekonomikos reikalus. O juk Kinija tampa ne tik didžiausia ekonomine ES partnere, bet ir konkurente, sėkmingai perimančia svarbius daugelio Europos šalių ekonomikos sektorius. Vėlgi yra apie ką galvoti bandant įsivaizduoti tuos pasaulio raidos scenarijus, kuriuos stengiasi įgyvendinti didžiųjų šalių lyderiai. Ypač regint vis ilgiau trunkančius Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono apsikabinimus.