M. Kundrotas. Tiesa – aukščiau visko

Nesmagu veltis į religinius karus, skaldančius lietuvių tautą. Vis dėlto kai kam to labai norisi. Skaldytojų galima rasti įvairiose konfesijose, tiek krikščionių, tiek pagonių, o taip pat ir ateistų gretose. Žinoma, kiekvienas turi teisę ir gal net pareigą skelbti kitiems tiesą, kaip jis ją suvokia. Tik tai turėtų būti daroma korektiškai tiek etikos, tiek faktų atžvilgiais. Įvairios religijos, konfesijos ir denominacijos turi savyje gerų dalykų ir etiška būtų jas pripažinti.

Deja, Gintaras Burneika, tiek savo pirmajame straipsnyje krikščionybės tema, tiek atsakyme į išsakytą kritiką laikosi agresyvios, netgi demonizuojančios retorikos, provokuodamas atitinkamą atsaką senojo baltų tikėjimo atžvilgiu. O to norėtųsi išvengti: vienaip ar kitaip tautos savastį, jos tęstinumą, darną tarp žmonių ir su gamta teigianti pasaulėžiūra tikrai nusipelno pagarbos.

Pirmiausiai akivaizdu, kad G. Burneika krikščionių pusėje mato klastą ir blogą valią. Ko vertas vien teiginys, kad pašnekovas klastingai nutyli kai kurias G. Burneikos pateiktas Biblijos eilutes, pateikdamas kitas, kurios paaiškina pirmąsias. Kiekvienas šventraštis skaitytinas kontekstualiai, o ištisinis pašnekovo teksto citavimas virstų knyga, kurioje pasimestų esmė. Žvelkime papunkčiui.

1. Dėl žydų tautos išrinkimo pirmajame atsakomajame straipsnyje pateikti du argumentai, rodantys, kad išrinkimas daugiau sietinas su pareiga, nei su teise, ir kad Dievas yra suverenus rinktis, ką nori. Šiuos argumentus G. Burneika tiesiog praleidžia pro akis. Jis teigia, jog vieno išrinkimas reiškia kitų nuvertinimą. Ar tai, kad pasirinkau savo žmoną iš daugelio moterų, reiškia jų nuvertinimą? Vargu.

Toliau pašnekovas cituoja Izaijo knygos 40-o skyriaus 17-ą eilutę. Iš tiesų ten pateikiamas prieštaringai skambantis teiginys, jog visos tautos Dievo artume – visiškas niekas. Bet skyriaus kontekstas viską sustato į vietas. Toliau kalbama apie stabmeldystę, taigi – galima spręsti, jog šis skyrius vadinamąsias pagonių tautas atskiria veikiau religiniu, nei etniniu pagrindu. Vargu, ar krikščionį žeistų teiginys, jog baltų Dievui ar Dievams krikščionys yra visiškas niekas.

Pirmajame atsakyme pateiktos citatos rodo, jog tautos kaip tokios yra Dievo plano dalis: Michėjo 4:1 – 3, Izaijo 60:2 – 4, Apreiškimo 7:9. Kitas dalykas, jog Dievas, būdamas suverenus, baudžia tautas už nusigręžimą nuo Jo. Biblijoje gausu pavyzdžių, jog Jis atitinkamai bausdavo ir žydų tautą, o jei taip – kur išskirtinumas? Užtenka pasiskaityti Karalių ir Pranašų knygas.

2. Ar krikščionybė yra tiesa, būtų atskira ir ilga diskusija. Pažymėtini tiktai keli teiginiai: biblinis Dievas pateikiamas kaip tapatus moraliniams principams – tiesai, teisingumui ir meilei. To trūksta daugeliui religijų, kuriose dievybės pirmiausiai tapatinamos su galiomis. Nesinorėtų konfrontacijos, bet daugelyje diskusijų su kitų tikėjimų žmonėmis dažnai tenka išgirsti: koks skirtumas, ar žmogus laikosi vienų, ar kitų moralinių normų, svarbiausia, kad jis garbina mūsų Dievą arba Dievus.

Atitinkamai galima būtų pasisakyti apie tautinę tapatybę. Štai vienas baltų tikėjimo vaidila džiūgauja dėl tokio atvejo, kai lietuvė susituokė su Bangladešo gyventoju ir visą plačią jo svitą sudomino senasis baltų tikėjimas. Išvada: būk negras, būk indas, būk kinas, tik išpažink teisingą tikėjimą ir tapsi lietuviu. Kažin, ar krikščionis tautininkas tam pritartų, kaip ir romuvietis. Taigi, tautiškumas glūdi visai kitoje plotmėje, nei religinės pažiūros. Tautininkas gali būti ir krikščionis, ir romuvietis, ir laisvamanis. Lygiai taip pat visų šių tikėjimų žmonės gali būti kosmopolitai.

Panašu, kad G. Burneika žino tik vieną krikščionybės kryptį – Katalikų bažnyčią, per jos istorijos prizmę vertindamas visą krikščionybės mokymą ir jos praktikas. Tiesa, kad Apreiškimo 2:26 – 27 kalbama apie krikščionių valdžią paskutinėmis dienomis, kai jie ganys pagonis geležine lazda ir daužys juos kaip molinius indus. Vis dėlto šiam teiginiui reikalinga kur kas gilesnė analizė, nei leidžia sau pašnekovas. Paskutinės dienos – ypatingas laikotarpis, kai Dievas suvedinės sąskaitas, ir tiesa bus apreikšta kiekvienam. Jei kas toliau pasirinks ją atmesti, tai reikš ir atitinkamą atsakomybę.

O kol kas gyvename laikais, kuriuos daugelis krikščionių teologų vadina malonės laikais. Ir šiam laikotarpiui tobuliausia santvarka yra demokratija, kur kiekvienas gali rinktis, kuo tikėti, savarankiškai ieškoti tiesos ir teigti savo tikėjimą lygiomis teisėmis su kitų tikėjimų atstovais.

Argumentas dėl dviejų pasaulinių karų skamba tiesiog naiviai. Taip, jie kilo krikščioniškoje pasaulio dalyje, bet karai vykdavo nuo pat žmonijos pradžios. Egiptiečiai, hetitai, asirai, graikai, romėnai buvo pagonys. Nerimta kalbėti, kad iki krikščionybės atėjimo visur žydėję tik rojaus sodai. Kai kuriose semitų religijose klestėjo sakralinė prostitucija, o actekų pagonybėje žiauriai ir masiškai aukoti žmonės. Baltų tikėjimo atžvilgiu tenka pripažinti garbę, kad ji išvengė daugelio žiaurumų ir iškrypimų, išlaikė daugelį doros principų, tačiau karai vykdavo ir čia, tarp to paties kraujo ir to paties tikėjimo žmonių.

3. Galatams 3:29 krikščionys išties vadinami Abraomo palikuonimis, bet tai reiktų suvokti perkeltine prasme. Šia prasme galime vadintis Renė Dekarto, Izaoko Niutono ar Imanuelio Kanto palikuonimis, per jų dvasinį paveldą. Vargu, ar tai atimtų iš mūsų nors dalį tautinės tapatybės. Toliau teigiama, kad krikščionys tampa vienu dariniu, su išvada, jog tai – žydai. Bet ši išvada – savavališka ir pritempta, nes kalbama apie krikščionių bendruomenę.

Tiesa tai, kad žmonių skirtumai išlieka, pavyzdžiui – tarp vergo ir laisvojo, ką G. Burneika paslaugiai cituoja, pats pagrįsdamas tai, ką bando paneigti: Laiškas Titui 2:29. Lygybė tarp vergo ir laisvojo, vyro ir moters, žydo ir graiko veikia tiktai Kristuje, bet kitose plotmėse kiekvienas lieka savimi. Jei Laiško Galatams fragmentas apie vergą ir laisvąjį traktuojamas taip, kad skirtumai išlieka, kodėl fragmentą apie žydą ir graiką reiktų suprasti kaip nors kitaip? Juolab kad tai paaiškina 1-asis Laiškas Korintiečiams 7:17 – 20. G. Burneika teigia, jog čia kalbama tik apie apipjaustymą, apeinant tautinę tapatybę, tačiau istoriniame kontekste apipjaustymas ir buvo žydų tapatybės žymuo.

Šioje citatoje tiek apipjaustytieji (žydai), tiek ir kitų tautų atstovai kviečiami likti tokiais, kokie buvo pašaukti. Lietuvis – lietuviu, lenkas – lenku, vokietis – vokiečiu. Pažymėtina, jog tautininkiškoji ideologija gimė krikščionybės terpėje, pradininkas buvo protestantų filosofas Johanas Gotfrydas Herderis. Jo įpėdiniai Žiulis Mišlė ir Džiuzepė Madzinis taip pat išaugo šioje terpėje, nors pastarasis įsitraukė į masonų judėjimą. Net arabų ir kinų tautinių judėjimų pradininkai – Mišalis Aflakas ir Sun Jat Senas – buvo krikščionys. Kitos tautos tik perėmė tai, kas gimė krikščioniškoje Europoje.

4. G. Burneika krikščionybės agresyvumą grindžia daugiausiai Senojo Testamento citatomis. Čia jis laužiasi pro atvirus vartus, nes jo pašnekovas pripažino judaizmo karingumą. Senosios Sandoros laikais ginkluota kova už tikėjimą buvo laikoma legalia, bet Naujasis Testamentas tai pakeitė. Laiškas Efeziečiams 6:12 griežtai teigia: Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.

5. G. Burneika bando įrodyti, jog apokaliptinis tautų pasaulis, apie kurį kalbėta Michėjo 4:1 – 3, Izaijo 60:2 – 4, Apreiškimo 7:9, iš tiesų reiškia žydų tironiją kitoms tautoms. Iš tiesų ten kalbama apie Dievo valdžią. Jei Dievas yra absoliuti tiesa, teisingumas ir meilė – pabrėžtina, jeigu – tai kas gali būti geresnio už Jo valdžią? Prieš ją nublanksta netgi demokratija, kuriai būdingos populizmo, korupcijos ir demagogijos grimasos. Bet ši valdžia bus paskutinėmis dienomis, kai baigsis malonės laikas.

Burneikos klausimas, kas kam svarbiau – krikščionybė ar tautiškumas – nėra originalus. Tą patį jau daug metų kalba dabartinis Liaudies partijos pirmininkas Rolandas Paulauskas. Toks klausimas primena įkyrių tetų klausimą vaikui, ką jis labiau myli – tėtį ar mamą. O tai yra tautos skaldymas.

Gerbdamas senąjį baltų tikėjimą ir patriotiškuosius jo atstovus laukčiau to paties iš kitos pusės. Vargu, ar mums mokyti savo kultūros patriarchus ir laisvės kovotojus, koks tikėjimas – lietuviškesnis. Juolab kad sunku paneigti daugelio jų sąmoningą ir gilų, Biblija pagrįstą krikščioniškąjį tikėjimą.

Spausdinti