V. Bagdonavičius. Baisioji grėsmė tebetvyro

1991 metų sausio įvykiai šiandien mums atrodo kaip šventa misterija, kaip skaudus, tragišku optimizmu nuspalvin­tas didingas baigiamasis laisvės kovų akordas. Tai šventai mis­terijai vykstant nežvanginome ginklais, neatlikome jokių karinių veiksmų, o ir mūsų dainuojamos dainos nešaukė mūšin, neragino be gailesčio triuškinti priešą. Bet mes stovėjo­me kaip tvirčiausias mūras. Atskirus akmenis, t.y. mus, į tą galingą mūrą vienijo ne kas kita, o laisvės dvasia, kurios kitas var­das – laisva dvasia.

Gerai prisimenu, jog tada, jausdamasis esąs to stipraus mū­ro mažyte dalele, aiškiai suvo­kiau, kad mus sujungusi vieny­bės galia yra būtent toji, apie ku­rią nuolat kalbėjo, kurią mumy­se ugdė Vydūnas ir kuria remda­masis Mahatma Gandis atvedė Indiją į laisvę. Į ją tada, 1991aisiais, atėjome ir mes. Atėjome gandiškuoju – vydūniškuoju ne­smurtinės kovos keliu.

Str. Ar verta sugrįžti prie Vydūno? – Kn.: Bagdonavičius V. Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008, p. 10.

Baisioji grėsmė tebetvyro

(Pasisakymas per Nepriklausomos Lietuvos radiją 1991 m. kovo 10 d.)

Laikas, kuriame gyvename, istorikų bus pažymėtas kaip ypatingas, kaip aiškiai besiskiriantis nuo pilka kasdienybe dvelkusių, dvasinį mūsų tautos gyvumą migdyte migdžiusių, dešimtmečių. Ypatingas jis mums kaip pabudimo, tvirto apsisprendimo, didelių dvasinių išbandymų, tikrųjų žmoniškumo vertybių užgrūdinimo laikas.

Paskutinieji mėnesiai dar ypatingi ir tuo, kad atnešė mūsų gyveniman ne abstraktaus, o labai apčiuopiamo skausmo, sielvarto, kad akivaizdžiai pamatėme, kas yra kruvinoji auka ir kad nepabūgome, neišbėgiojome kas sau. Turbūt išgyvenome sielvartingą katarsį, skausmu nuskaidrinome dvasią. Kartu labai ryškiai suvokėme, kad tai dvasiai sugrįžti į nutremptą aptvarą, kuriame taip neseniai dar buvome, jau nebeįmanoma. Suvokėm, kad už laisvę nėra didesnės vertybės.

Bet tragiškąjį sausio tryliktosios rytą daugelis pašiurpome ne tik dėl to, kas įvyko, bet daugiau dėl to, kas galėjo įvykti, kas buvo suplanuota įvykdyti. „Kaip dabar reikės gyventi?“ – ne vienas klausėme patys savęs, kai tomis baisiomis akimirkomis pagalvojome, jog Dievas gali neišklausyti mūsų maldų ir leisti baigti juodąjį darbą jį pradėjusiems. Tame klausime slypėjo ne baimė dėl savo kailio, dėl būsimų žvėriškų represijų ar dėl galimo netekti duonos kąsnio, t.y. ne baimė dėl fizinių pasekmių. Klau­sėme patys savęs, atrodytų, neįmanomo dalyko: kaip reikės išlikti laisviems ir vi­siš­kai nepriklausomiems, netgi dar labiau nepriklausomiems negu dabar buvome, jeigu vėl sugrūstų į aptvarą, iš kurio ištrūkome? Kaip būti laisvesniam nelaisvėje negu laisvėje? Tokia yra šito klausimo esmė.

Baisioji grėsmė nežinia kuriam laikui lyg ir nuslinko, bet mūsų sąmonėje ir nuojautose ji dar tebetvyro, dar mus tebekankina. Ir tasai tvyrojimas, toji nežinia mūsų laiką vėlgi daro savaip ypatingą, savaip mūsų pasiryžimą ir siekius išbandantį. Kartu tebetvyro ir anasai klausimas: juk grėsmė gali pasikartoti ir kitas kartas nebemeluoti. Ar, atsigavę nuo šoko ir širdgėlos, vis dėl to pabandėme į jį atsakyti? Jei ir pabandėme, turbūt, supratome, kad atsakyti nėra taip lengva. Būtų lengva, jei tegalvotume vien apie išlikimą: prie visko prisitaikytume, viskam paklustume – ir tiek. Betgi mums reikia ne tik išlikti, bet ir kovoti, daryti neįmanomą pavergėjų užmačių vykdymą, jų dangstymą mūsų vardu. Reikia atrasti labai savitus pasipriešinimo būdus, tokius, prieš kuriuos automatai ir patrankos bejėgiai būtų. Atrasti, žinant, jog ir prievarta dar nuožmesnė būtų, jog ji apraizgytų visas mūsų gyvenimo kerteles, kiekvieną mūsų žingsnelį pančiotų.

Konkrečius šio pasipriešinimo veiksmus ir būdus tegalėtų pasiūlyti tie, kurie juos studijuoja, kurie gali susipažinti su įvairiose šalyse taikomais neprievartinio priešinimo­si visokiai neteisybei metodais. Tačiau jokie metodai negali būti mechaniškai perkeliami iš vienos šalies į kitą, negali būti universalūs įvairioms situacijoms. O ir mums tas situacijas sumodeliuoti iš anksto vargu ar įmanoma. Tačiau šiaip ar taip pasaulinį šios srities patyrimą pažinti vertėtų ir kai ką iš anksto pamodeliuoti taip pat būtų ne pro šalį. Jeigu realybė kai ką ir pakoreguos, patys principai, jų žinojimas ir bandymas taikyti praktiškai savo vaidmenį neabejotinai suvaidins. Deja, tokio pasiruošimo neatlikome, ir užgriuvus rūsčiai realybei, vėl tektų pasikliauti savo vidiniais dvasiniais resursais ir pačių nuovoka. Žinoma, jeigu būsime gerai suvokę tokio pasipriešinimo būtinumą, jeigu matysime jo prasmę ir perspektyvų rezultatą, toji mūsų nuovoka gali tapti pagrindiniu pasipriešinimo organizatoriumi, jo spiritus movens. Toks pasipriešinimas ypatingas tuo, kad jame lemti gali ne instruktyvių nurodymų vykdymas, o kūrybiškumas. Jo šaknys – mūsų intuicijoje, mūsų nuovokoje, mūsų vidiniame atsparume ir išradingume.

Šie dalykai yra labai svarbūs bet kokioje kovoje, neprievartiniame pasipriešinime – ypač, bet pastarajame jie yra nepakankami, nes priklauso daugiau taktikos, o ne strategijos sferai. Šio pasipriešinimo pagrindą, jo strategijos esmę, sudaro fundamentaliosios žmogiškosios vertybės, pasipriešinančiojo subjekto (žmogaus ar tautos) bekompromisinis stojimas gėrio pusėn. Toksai stojimas teikia nepaprastos stiprybės, nes žmogus žino pasirinkęs tai, kas amžina, kam tarnaujant tampama ne tik nenugalimu, bet ir nemirtingu. Tai pasirinkti sugebantis žmogus žino, kad priešingas pasirinkimas, stojimas blogio pusėn, nesvarbu, kokie būtų to motyvai, veda prie tos ribos, už kurios prasideda jo kaip žmoniškumą įkūnijančios esybės degradacija. Toks žinojimas žmogui yra fundamentų fundamentas. Jį turėdamas, žmogus tiesiog negali susitaikyti su blogiu. Pats stojimas gėrio pusėn yra gilus dorovinis aktas ir jis reikalauja, kad visas žmogaus reiškimasis nesikirstų su dorove, kad visos tos raiškos, netgi kovos ar priešinimosi priemonės būtų dorovinio pobūdžio. Tame dorovingume – visa jų stiprybė, galinti efektyviai paveikti ir priešininką, jeigu jis, žinoma, bent kiek yra civilizuotas. To civilizuotumo nebuvimas priešininkuose yra pats didžiausias sunkumas mūsų kovoje. Tačiau ir į tokį priešininką reikia orientuotis kaip į žmogų, kaip į vertybę, kurios potencialiu žmoniškumu reikia tikėti. Iš čia išplaukia labai svarbus nesmurtinės kovos principas – tos kovos priemonių atitikimas jos svarbiems tikslams. Negalima kilnių tikslų siekti blogomis, prievartos priemonėmis, nes blogis gimdo ir didina blogį. Blogos priemonės gali pražudyti ir geriausius tikslus.

Neprievarta, smurto vengimas gali atrodyti kaip kovos vengimas, kaip pozicijų blogiui užleidimas, kaip rezignavimas prieš pačią prievartą. Tačiau iš tikrųjų tai yra ypatingas aktyvumo ir kovos būdas. Yra aktyvioji neprievarta, t.y. jėgos nenaudojantis pasipriešinimas, kai ginami teisėti savi interesai. Pagrindiniu ginklu čia ir tampa grynai dorovinis motyvas – akivaizdus interesų teisėtumas, žmogiškasis orumas, dvasinė besipriešinančiojo subjekto tvirtybė, drąsa. Kokių stulbinančių tokios kovos rezultatų galima pasiekti, parodė didysis indų tautos sūnus Mahatma Gandis ir jo taktika. Panašiais būdais – vidinės dvasios tvirtybės ir gilios pagarbos savo tautos kultūrai ugdymu – nuožmią germanizaciją mūsų Mažojoje Lietuvoje pristabdė lietuviškasis Mahatma – Vydūnas, kurio idėjinis palikimas turėtų tapti mūsų gyvenimo ir kovos kelrodžiu. Pats dorovinių principų bekompromisinis laikymasis, dorovinis savęs tobulinimas, tapę mūsų kasdienybės normomis, būtų ir mūsų neprievartinės kovos tikroji forma, nes kitokią mums prisitaikyti šiandien vargu ar įmanoma. Neprievartiniame pasipriešinime svarbiausias laiminamas gėris yra blogio, t.y. prievartos grandinės nutraukimas, galimybės tam blogiui dar labiau stiprėti ir plėstis panaikinimas. Tą, man rodos, pademonstravome ir mes patys per tragiškąjį sausį.

Prievartos karų istorija pakankamai aiškiai parodė, kad dar niekada ir niekam nepasisekė blogiu įveikti blogį. Tokie kovos metodai visada diskredituodavo gerus tikslus, ir prievarta siekiami tikslai visada taip ir likdavo neįgyvendinti, utopiniai. Ypač tai pademonstravo totalitarinis režimas Sovietų Sąjungoje, su kurio likimas lėmė mums kovoti ir toje kovoje pasirinkti, būtent perspektyvųjį pasipriešinimo būdą – neprievartą. Šio būdo perspektyvumas slypi tame, kad ši dorovės principais, absoliučia pagarba žmogaus gyvybei ir orumui grindžiama kova iš esmės yra šiuolaikinio pasaulio tikrojo demokratėjimo ir kultūrėjimo apraiška, kad ji susiaurina totalitarizmo valdas, silpnina jo galią, kad tai yra naujosios žmonijos epochos bruožas, visuomenės vertybinės orientacijos esminio pasikeitimo rodiklis. Toje kovoje galimi laikini pralaimėjimai, bet galutinė pergalė priklauso būtent jai. Tvirtai tuo tikėkime, taip tikėdami gyvenkime ir kovokime už šventuosius savo siekius.

Kn.: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno. V., 2001, p. 438-441.