Atrodytų, jog religiniai karai Vakarų pasaulyje – gūdi praeitis. Tik atvykėliai iš islamo šalių kartais ima ir pagadina visą humanizmo ir demokratijos idilę. Dar galima pastebėti, kaip karingas sekuliarizmas politinės galios priemonėmis bando išstumti iš viešųjų erdvių bet kokią religiją. Vis dėlto karai tarp tikinčių vakariečių jau daugiau istorijos, negu nūdienos aktualijų tema. Tiesa, pasitaiko išimčių. Atskiri žmonės arba jų grupės vis bando sugrąžinti mus į viduramžių kovas.
Lietuvoje, ilgus amžius buvusioje darnos ir įvairovės šventove, kyla savi džihadistai. Iš katalikų pusės tai – Darius Baronas ir Nerijus Ulčinas, iš protestantų – Alvydas Veberis, iš pagonių – Kazys Saudargas, Vilmantas Rutkauskas ir Gintaras Burneika. Tai – tik ryškiausiai pasireiškę asmenys. Nors jų džihadas reiškiasi tik tekstais (A. Veberio atveju – ir paminklų vartymu), iš jų sklinda priešiškumas kitoms religijoms, tendencingas jų vertinimas ir programuojami konfliktai.
Šįsyk aptarkime G. Burneikos tekstą, birželio 18 d. išspausdintą „Alke“. Savaime keistas polinkis peikti kitą tikėjimą, užuot teigus ir grindus savą, bet šiame tekste bent jau bandoma argumentuoti savo poziciją kito tikėjimo atžvilgiu, pateikiant citatas ir iš jų darant išvadas.
Pagrindinė straipsnio mintis yra ta, kad krikščionybė ir jos Šventasis Raštas – Biblija – iškelia žydų tautą virš visų kitų, o kitų tautų žmonės galintys įsijungti į krikščionių bendruomenę tik dvasiškai integruodamiesi į žydų tautą, atsižadėdami savo prigimtinio tautiškumo. Tai grindžiama Laiško Galatams 3-io skyriaus 29-a eilute ir Laiško Romiečiams 11-o skyriaus 17 – 24 eilutėmis. Taip pat pateikiamas gausus asortimentas Senojo Testamento citatų apie žydų tautos išrinktumą.
Iš tiesų Biblijoje, ypač Senajame Testamente, kalbama, jog Dievas išsirinkęs žydų tautą. Šį Biblijos teiginį galima aiškinti bent dviem filosofiniais aspektais. Pirmiausia, jei Dievas suvokiamas kaip Visatos ir žmonijos suverenas, jo reikalas, ką pasirinkti, net jei kitiems tai kirstų per išdidumą. Antra vertus išrinkimas gali būti įvairus. Tarkime, demokratinėje politikoje renkame parlamento narius, kad jie atstovautų rinkėjų idėjoms, vertybėms ir valiai, leisdami atitinkamus įstatymus. Tai pirmiau pareiga ir tik po to – teisė. Žydų tautos išrinktumą galima traktuoti kaip įpareigojimą skleisti jai apreikštas tiesas visai žmonijai. Kristaus ir jo sekėjų asmenyse tai ir įgyvendinta.
Dažnai tenka girdėti, jog žema „išduoti“ savo tėvų ar protėvių tikėjimą, pasirenkant kitą. Bet šis teiginys vidujai prieštaringas. Daugumos dabartinių pagonių tėvai ar bent seneliai buvo krikščionys, o daugumos krikščionių protėviai – pagonys. Taip kad abiem atvejais kažkas lieka „išduotas“. Antra vertus pats argumentavimas kilme tikėjimo atveju – ydingas iš esmės. Jei būtumėte papuasas, Jūsų protėviai būtų kanibalai. Ar tai reiškia, jog turėtumėte laikytis jų papročių? Tikėjimo atveju vienintelis esminis kriterijus yra tiesa. Kiekvienas tikėjimas turėtų būti argumentuojamas taip, kad jis objektyviai teisingesnis už kitus, kuria geresnį žmogų ir teisingesnę visuomenę, bet ne kilme.
Vargu, ar daug ką piktina tai, kad Izaokas Niutonas buvo anglas, Renė Dekartas – prancūzas, o Albertas Einšteinas – Vokietijos žydas. Drąsiai ir be prietarų naudojamės svetimšalių atradimais fizikoje, matematikoje, genetikoje ir kitose svarbiose mokslo srityse. Tad kodėl religija turėtų būti išimtis? Jei tiesa pirmiau apreikšta kitai tautai, ar tai pagrindas ją atmesti? Žinoma, galima sakyti, jog tai nėra tiesa, tačiau kaip tik tai reiktų išsiaiškinti, užuot atmetus ją dėl to, kad ji ateina iš svetur.
G. Burneikos pateiktos citatos iš Laiško Romiečiams iš tiesų kalba apie alyvmedį ir į jį įskiepytas šakas. G. Burneika, kaip ir dalis krikščionių, traktuoja tai kaip kitataučių įskiepijimą į žydų tautą. Bet šis aiškinimas abejotinas, nes čia pat kalbama apie nulaužtas šakas. Iš konteksto galima spręsti, jog nulaužtosios šakos – tai žydai, atmetę Kristų. O alyvmedis – Kristus. Šią interpretaciją patvirtintų Evangelijos pagal Joną 15-asis skyrius, kur Kristus save vadina vynmedžiu, o mokinius – šakelėmis. Vargu, ar dvi tokios panašios metaforos turėtų būti suvokiamos skirtingai, nors G. Burneika Jono 15-ojo skyriaus atveju gana drąsiai interpretuoja, kad čia kalbama apie Izraelio tautą.
Laiške Galatams iš tiesų kalbama, kad krikščionys gauna žydų paveldą, Abraomo palaiminimą. Ar kas nors blogo gauti paveldą ar palaiminimą? Ar tai reiškia, jog turime atsižadėti savasties? G. Burneika užmiršo perskaityti kitas Biblijos vietas, kurios leidžia suprasti priešingai.
Tas pats Laiškas Galatams skelbia, kad Kristuje nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nei vyro, nei moters (3-ias skyrius, 28 eilutė). Taigi, žydas lygus graikui, armėnui, o galiausiai ir lietuviui. Kiekvienos tautos žmogus turi tą pačią sąlygą ateiti pas Dievą – per Kristų. Kai kas šią eilutę supranta kaip kosmopolitizmo manifestą, bet labiau tikėtina, jog čia kalbama apie lygybę Kristuje, nei apie savasties atsižadėjimą vardan kažko naujo ar bendro. Tai patvirtintų kita Biblijos vieta – Laiškas Korintiečiams, 7-as skyrius, 17 – 20 eilutės. Jose sakoma, kad kiekvienas liktų toks, kokiu buvo pašauktas, ar apipjaustytas (t.y. – žydų kultūros atstovas), ar ne.
Paradoksalu, bet labiausiai G. Burneiką piktina tos Biblijos eilutės, kurios aiškiai rodo tautišką, net nacionalistinį požiūrį. Ypač Evangelijos pagal Matą 15:21 – 28. Ten pasakojama apie kanaanietę, kuri kreipėsi į Jėzų pagalbos, dukters išgydymo, o jis jai atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Moteris į tai tarė, kad ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo. Jėzus atsakė, kad jos tikėjimas pranoksta Izraelio tikėjimą ir išgydė jos dukterį.
Žinoma, galima klausti, kodėl pasirinktas toks žeminantis žodis, kaip šunyčiai. Bet šis pasakojimas aiškiai liudija tautininkišką nuostatą: pirmiausiai reikia rūpintis savo tauta, o tik po to – kitų tautų žmonėmis. Jėzus Kristus yra visų krikščionių pavyzdys, o jei taip – lietuvis krikščionis pirmiausiai rūpinsis lietuviais, anglas – anglais, prancūzas – prancūzais. G. Burneika šią istoriją traktuoja kitaip, kad kiekvienas krikščionis, kilęs iš pagonių tautos, čia įvardijamas šunyčiu, ėdančiu trupinius nuo Izraelio tautos stalo. Bet tai paneigia Laiško Galatams 3-asis skyrius. Gali būti, kad Jėzus norėjo išmėginti kanaanietės tikėjimą, ją užgaudamas, bet tai jau – kita tema.
Dar vienas svarbus akcentas G. Burneikos straipsnyje – krikščionybės, o taip pat ir judaizmo santykis su kitomis religijomis. Iš tiesų judaizmas Senojo Testamento laikais dažnai kovodavo kardu. Kitataučiai ir kitatikiai būdavo tiesiog žudomi. Tam gali būti įvairių teologinių ar filosofinių aiškinimų, bet labiausiai tikėtinas būtų toks. Dievas, pateikdamas bendrus moralinius principus, juos išdėsto taip, kaip žmogus geba juos priimti. Senosios Sandoros (judaizmo) reikėjo tam, kad žmogus subręstų Naujajai Sandorai (krikščionybei). Mozės karta Jėzaus tiesiog nebūtų supratusi.
Daugybė sudėtingų ir iš pažiūros keistų Senojo Testamento apeigų buvo simboliai, provaizdžiai brandesniam dvasiniam gyvenimui. Galima spėti, kad ir ginkluota kova už savo tikėjimą simbolizavo dvasinę kovą su nuodėme ir nuodėmingo pasaulio įtaka. Vienaip ar kitaip Naujajame Testamente ginkluoto puolimo atvejų iš Kristaus ar krikščionių pusės tikrai nėra. Įvairiai interpretuojama krikščionio teisė ginklu gintis, pavyzdžiui Evangelijoje pagal Luką, 22-ame skyriuje, 36-oje eilutėje Kristus liepė mokiniams įsigyti kalavijų, o Evangelijoje pagal Matą, 26-ame skyriuje, 52-oje eilutėje kalaviją išsitraukęs mokinys sudrausminamas žodžiais, kad pakėlęs kalaviją nuo jo ir žus.
Krikščionybei primetamos atskirų asmenų ir institucijų nuodėmės, nuo kryžiaus žygių iki raganų bei eretikų persekiojimų. Vis dėlto šių dalykų nėra krikščioniškos doktrinos šaltiniuose. Tikėjimo skleidimas prievarta reiškia tik nukrypimą nuo Kristaus pavyzdžio ir mokymo. Jis pats turėjo užtektinai šalininkų, kad sukeltų pilietinį karą, kaip tai darė zelotai ir sikarijai, to meto žydų sektos ir politinės partijos. Bet užuot daręs tai pats nuėjo mirti ant kryžiaus, kad atpirktų žmonijos nuodėmes.
Šiandien demokratinėje visuomenėje kiekvienas gali rinktis tikėjimą laisvai. Tam pritaria praktiškai visos Bažnyčios, išvesdamos šį principą iš paties Dievo suteiktos laisvos valios. Nebėra prasmės kalbėti apie jėga primestą religiją, nes dabar kiekvienas gali tikėti tuo, kuo nori.
Lietuvos istorijoje turime pagonis Traidenį ir Gediminą, katalikus bei reformatus Radvilas, liuteronus Martyną Mažvydą ir Kristijoną Donelaitį, taip pat katalikus Mikalojų Daukšą, Motiejų Valančių, Maironį, laisvamanį Vincą Kudirką, teosofą Vydūną. Kuris jų buvo prastesnis lietuvis? Dauguma Vasario 16-osios signatarų, karo meto sukilėlių ir pokario partizanų buvo krikščionys. Ar jiems tai trukdė būti lietuviais ar patriotais?
Nekorektiška ir net melaginga teigti, kad šie krikščionys tikėjo be rimtesnio Biblijos pažinimo, ir tik dėl to galėję būti ir krikščionimis, ir patriotais. Kai kurie jų buvo dvasininkai ar teologai, puikiai susipažinę su Biblijos tekstais, istorijomis ir doktrina. Taigi, buvo pakankamai sąmoningi.
Apibendrinant krikščionybė nėra prieštara tautiškumui, veikiau atvirkščiai. Michėjo 4:1 – 3, Izaijo 60:2 – 4, Apreiškimo 7:9 tautos pateikiamos kaip Dievo plano dalis, o pastaroji vieta net leidžia suprasti, jog tautos išliks ir Dievo karalystėje. Galima būtų atskirai kalbėti apie kitus G. Burneikos straipsnio akcentus, kas yra nuodėmė, kam reikalingas atpirkimas, kodėl Kristus, bet šio straipsnio tikslas nėra propaguoti krikščionybę, o tiktai pristatyti, ką ji iš tiesų teigia, paneigiant pramanus. Tikėti ja ar atmesti – jau kiekvieno asmeninis sprendimas.
Dievo nėra, todėl visi tikėjimai yra kvailių užsiėmimas.
Ačiū už šį tekstą. Niežtėjo rankos parašyti komentarą po G. Burneikos straipsneliu, bet sustabdžiau save: nebūčiau sugebėjusi taip argumentuotai su juo diskutuoti, kaip M. Kundrotas. Tokie „pagonių gynėjai“, kaip Burneika, naudoja Šventojo Rašto citatas, nesuvokdami krikščionybės esmės, nežinodami Rašto konteksto, jau nekalbant apie istorinę, filosofinę, teologinę analizę. Akivaizdus siekis pritempti prie išankstinės savo nuomonės. Tad ką jau čia diskutuoti, kuomet akivaizdžiai kurstomas karas, o ne siekiama taikos. Verčiau jau jūs, mieli broliai pagonys, pasakotumėte, aiškintumėte savo tikėjimo „niuansus“, liudytumėte savo asmenines patirtis, dalintumėtės savojo santykio su dievais ir deivėmis (ar kuo ten?) džiaugsmais. Tada būtų įdomu (be ironijos). O dabar… Argi tikrai manote, kad mūsų mylimai Lietuvai nuo tokio jūsų kovingumo bus geriau? Argi tai – darna?
Miela sese krikščione, kodėl jūs, gerbiamas M.Kundrotas ir kiti uolūs krikščionys taip mėgstate slėptis už žydų parašytos biblijos? Ar ne baimės ausys čia kyšo? Baimės, kad neįstengiat širdimi pajaust esmės? Kristus nerašė biblijos ir religijos nekūrė, ir juo labiau nesitikėjo, kad jo “pasekėjai” tūkstančius metų garbins jo išniekintą lavoną ant kryžiaus…Atsibuskit pagaliau ! Kristus nebuvo ir nėra krikščionis ! Jis atėjo mokint nužmonėjusių žydų meilės ir nieko daugiau.
Kai ateis laikas pereit į aną pasaulį ir bus “sveriama mūsų širdis”, norėčiau nuoširdžiai jums palinkėt, kad ta stora biblija nenutemptų jūsų žemyn…nes jūs – tai aš, o aš – tai jūs. Dievui nereikalinga jokia religija, Dievui išvis nieko nereikia, nes jis ir taip yra viskas! Religija reikalinga tik kaip ramstis dar silpnoką valią evoliucijos etape turinčiam žmogui. Kiekvienas einantis tai praeina…
Trumpai, ale griaudžiai. 🙂
Big Bang teoriją 1927 m. sukūrė tėvas jėzuitas Žoržas Lametras (George Lamaitre), pagal kurią nusakomas fizikos ir kitų gamtos mokslų pasaulis šiandien.
Jėzuitas sujungė gamtos mokslus su Dievu.
1964 m. P. Higsas (Higgs) paskelbė buzono dalelių teoriją, kuri teoriškai dar kartą pagrindė Big Bang teoriją ir Dievo buvimą.
2012.07.04 CERN buvo įrodyta Higso dalelių Higso, kartu įrodyta, kad Dievas yra.
2013 m. A.Higsas gavo Nobelio premiją fizikos srityje.
Jei gamtos mokslai įrodė Dievo buvimą, tai ateistų nuomonė – Dievo nėra – yra esamos tikrovės neigimas.
Ir kur gi jis tupi, tas tavo dievas, kad jo niekas nesugeba pamatyti? 🙂
Ačiū autoriui už Lietuvoje nedažną civilizuotos diskusijos pavyzdį
Straipsnis klaidina: dievo nėra, nes jo buvimo – kitaip jo gero poveikio į žmonių gyvenimą niekas negali įrodyti, dėl ko tamsybių miglos pūtimas tautai yra blogis.
M.Kundrotui už šitokius straipsnius rašau papeikimą su įrašymu į darbo knygelę. 🙂
Citata :,,Krikščionybė Lietuvoje okupacinė“. Štai tautininkas Kundrotas jai ,,laižo“…Krikščionys yra padarę didžiulių nusikaltimų lietuvių tautai, tai ir siaubingos virš dviejų šimtų metų kryžiaus karų žudynės, nešant Kristų į Lietuvą – į kitos religijos išpažinėjų teritoriją, tai ir tiesioginis lietuvių kalbos naikinimas. Jėzuitų kolegijos – vėliau universiteto studentai padeginėjo lietuviškas mokyklas ir lazdomis Vilniuje užmušinėjo jų mokinius, taip diegdami katalikybę Lietuvoje. Dabar tos jėzuitų kolegijos Vilniuje pirmąjį rektorių Piotr Skargo lenkai ruošiasi paskelbti Lietuvos šventuoju. (!) Krikščionys nesileidžia į jokius kompromisus, o mes buvome religiškai tolerantiški, todėl aniems ir beveik pavyko mus sunaikinti. Valstybės teritorija sunyko, po 50 metų ar greičiau paskutinis lietuvis išjungs šviesą aerouoste. Bet koks pasipriešinimas krikščionių doktrinai ir bandymas išsigelbėti per tautos sąvastį ir prigimtines gelmines vertybes pono Kundroto smerkiamas. Ir jis , leiskt paklausti, – tautininkas?
Smetona buvo katalikas, o vienas iš tautininkų lyderių Martynas Yčas – reformatas. Dar du tautininkų lyderiai – Juozas Tumas-Vaižgantas ir Vladas Mironas – buvo katalikų kunigai. Marš atgal į mokyklą, Ženkle 🙂
Žmuidzinavičius buvo garbingas (prisiekęs) pagonis.
Skaičiuok kaip nori, bet vienas Pagonis vertesnis už milijoną kryžininkų.
Be to Jėzus buvo ne žydas, o aramėjas t.y. finikietis – keliautojų ir Viduržemio jūros salų bei pakrančių miestų įkūrėjų tautos atstovas.
Puikus straipsnis.
Nusišnekėjai visiškai – Marija su Juozapu buvo žydai.
Jėzus tikruoju vardu buvo Jošua, Jošua iš Nazareto – Jošua Nozrim, jo motina Marija – Miriam.
Nesuprantu, kam neigti aiškiai žinomus dalykus.
Nušneki – tautybė yra nustatoma pagal gyvenamos vietos etninės tautos pavadinimą, o ne pagal kieno tai kilmę.
Nors iš tikrųjų nebuvo nei Kristaus, nei Marijos su Juozapu – visa tai yra išmįslai durneliams kvailinti
.
Bandymas atsakyti Karoliui. Galvojau, kur gi to mūsų tarpusavio nesupratimo esmė? Viena iš priežasčių ta, kad jūs (turiu omenyje krikščionybės „nemylėtojus“) susigalvojate neteisingas pradines sąlygas, o tada jau – savaime suprantama – darote klaidingas išvadas. Už „žydų parašytos biblijos“ mes nesislepiame, ne kiekvienas Senąjį Testamentą perskaityti pajėgia, vadovaujanės Kristaus mokymu, užrašytu evangelijose. Vieną iš jų, beje, parašė graikas. Mes sekame Jėzų, jo asmenį ir jo žodžius, t. y. būtent Meilės įstatymą. O ir baimės čia jokios, nes būtent Kristaus Geroji Naujiena mums atneša ir laisvę, ir drąsą, ir džiaugsmą, ir įgalumą „širdimi pajaust“ esmę. O pasakyti taip, kaip Burneika – kad „krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę“ – yra jau visiška nesąmonė. Tąją tapatybę bandė naikinti lenkų, rusų, vokiečių ir kt. politinės grobikiškos stuktūros, prisidengdamos bet tuo – ar tai būtų „kultūra“, ar „religija“, ar ekonomika, ar, kaip dabar, ekonominė „gerovė“ bei liberali „laisvė“. O štai būtent krikščionybė vertina ir skatina tautinius skirtumus bei savitumus. Net šiais laikais Amerikoje indėnai katalikai šloviną Dievą pasipuošę plunksnomis ir mušdami būgnus, Sinajaus pusiasalyje – šokdami senovinius ritualinius hebrajų šokius, Indijoje krikščionys meldžiasi ir medituoja lotoso pozoje. O vat Lietuvoje netrukus kartu su vienos iš vienuolijų broliukais švęsime Rasas – su visomis senovinėmis apeigomis. Dėkosime ir šlovinsime Dievą per Saulėgrįžą. Tačiau bendrai – viskas būtų beprasmiška be asmeninio Santykio su Dievu. Tol, kol pats, asmeniškai, nesutiksi Kristaus, visi mano šnekėjimai tavo ausiai atrodys beprasmiškas tarškėjimas. 🙂 Bet kuriuo atveju, linkiu taikos ir darnos.
Miela Aguona, jeigu jūs iš tiesų sekate Jėzumi ir einate jo pramintu meilės keliu, tada aš nuoširdžiai už jus džiaugiuosi. Kelių pas Dievą yra daug, ir nelabai svarbu kokiu eisi. Aš neišpažįstu jokios religijos, o tiesiog esu giliai tikintis.Tik noriu pasikartot, kad Jėzus nėra krikščionis ir jokios religijos neprotegavo, o prie menkiausios progos pašiepdavo fariziejus ir į juos panašius. Taigi, kai save pristatote, kaip krikščionę, turėkit omenyje visą to žodžio svorį ir santykį su mūsų tauta. Mes savo tikėjimo į svetimus kraštus nenešėm ir ekspancionizmu neužsiiminėjom. Jei jūs manot, kad tik per Kristų galima pažint Dievą, tada man jūsų gaila, nes iki Dievo jūs keliausit labai, labai ilgai. Tai vadinama fanatizmu.
Sistemai pats vertingiausias vergas yra tas, kuris galvoja, kad yra laisvas…Bet kuriuo atveju, linkiu atrast savo kelią. Ačiū už išsakytas mintis.
Manyčiau, baltiškoji tikyba ir krikščionybė tėra dvi to paties medalio pusės.
Krikščionybė aiškina, jog Dievas yra pasaulio Kūrėjas, o baltiškasis tikėjimas mato kiekviename augale, vandenyje, danguje, Visatoje, Žemėje, gamtoje ir t.t. jų dieviškumą, visame kame slypinčią dieviškąją energiją, jų gebėjimą veikti pasaulį. Argi tai paneigia dieviškąją pasaulio kilmę? Sakyčiau, baltiškame tikėjime užšifruotos taikomųjų gamtos mokslų žinios, kurios gal būt buvo perduotos žmonėms su Pradžios Žodžiu. Taigi, smurtiniu krikščionybės įvedimu prisidengę banditai gal būt stipriai pakenkė žmonijos bei mokslo raidai…
Pritariu jums.
Dar papildau, kad esamieji krikščionys (pardavę savo sielas) yra ne Gamtos dalis, o prookupacinio kryžiaus dalis.
Šiame klaikiai krikščioniškame (prookupaciniame) ir klastingame straipsnyje autorius paminėjo ir mano pavardę.
Norisi jam priminti, kad lietuviškieji Dievai ir Deivės laukia apsisprendimo ir ištikimybės (iš mūsų visų).
Kitaip, priešingu atveju, Dievų akivaizdoje nukrypusieji krikščionybėn bus traktuojami kaip dvasiniai išdavikai.
Tiesiai, šviesiai! Mes turime laikytis drąsiai.Kitaip jie mus galutinai ištirpins kryžininkų jūrose – Jėzaus tautoje.
Jeziaus tautininkams reikia priminti, kad krikščionybė Lietuvoje okupacinė.
Va va.
Ačiū autoriui už profesionalų ir korektišką straipsnį.
Nėra su ta krikščionybe taip viskas paprasta, kaip nesėkmingai mėgina pateikti autorius Marius Kundrotas… Prieš šimtą metų Bernardas Šo to meto visuomenę apibūdino taip – 5 nuošimčiai mąstantys, 15 mano jog mąsto, o likusieji net bijo mąstyt. Šiuo metu padėtis tikrai nepagerėjusi, linkęs manyt, kad pablogėjusi… Kadangi ne žmogaus protui suvokti dievo buvimą ar nebuvimą, tai laikysimės nuomonės, jog Kristus tai to meto žmogus, žymus visuomenininkas. Dabar kaltas jis ar nekaltas su savo mokymu, ar jis skleidė tik gėrį ir meilę? Tikrai didžioji dalis Kristaus pasisakymų žmogiški ir daugeliui priimtini, bėda ta, jog ne tik apie meilę ir gėrį jis kalbėjo, ką G.Burneika savo straipsnyje ir pateiktė, o M.Kundrotas mėgino nesėkmingai paneiginėt… Apie gėrį ir meilę kalba visi, o ypač tie kurie jaučia, jog sugeba daryti įtaką nemąstantiems piliečiams. Pvz. Ar gi nėra gražios ir teisingos kalbos Putino, Lukašenkos, ar ne teisingai kalbėjo Mao, Stalinas, Hitleris… Didžioji dalis jų pasisakymų visai priimti, bendražmogiški, bėda ta, kad pasekmės po jų kalbų virto baisiais darbais. Kame kaltė to Kristaus galų gale. Visų pirmą jis neatsisakė, nepaneigė, gal nesuprato senojo testamento ir tai žmonijos istorijoje virto į įvairiausias rasizmo atmainas. Jo kaltė, kad prisidengdami ar sekdami jo mokymu vyko kryžiaus žygiai, civilizacijų ir tautų naikinimas, žemėje įsigalėjo tamsieji viduramžiai. Jis tikrai kaltas, kad bendražmogiškas tiesas permaišė su rasizmo sėklą ir užvirė košę kuria srebiam lig šiol. Tie patys džichadistai, jie juk Kristaus kariai, jie remiasi senuoju testamentu, jiems tai labai priimtina. Jei jūs mano nuomone abejojate, kreipkitės į šios srities “specialistą” Lietuvoje Letą Palmaitį jis jums ir paaiškins, jog islamistai ir yra tikrieji Kristaus pasekėjai, ko ir patys islamistai neneigia. Krikščionys jiems nukrypėliai nuo tikrojo tikėjimo. Bet taip ir yra. Jau vien tik per mano amžių kaip ta krikščionybė sukrypo. Iki tol kol rytietiški tikėjimai buvo kažkur labai toli, kas buvo krikščionybės esmių esmė? Dievobaimingumas. Krikščionių dievas nelabai ką mylėjo, pagrinde jis baudė ir pasigailėdavo. Taip manę vaiką mokė krikščionybės seneliai, mama, kunigas. Padėtis iš esmės pasikeitė, kai Lietuvoje pasirodė krišnaitai. Jų Dievas nieko nebaudė ir negąsdino. Jis kaip ne keista visus mylėjo ir tai žmonėms pasirodė labai priimtina. Greitai Vatikano rinkodaros specialistai suprato, jog krikščionybei atsirado labai rimtas “konkurentas”, teko keisti krikščionybės “kertinius” katekizmo akmenys… na koks skirtumas ar tai sakė, ar ne sakė Kristus, svarbu neatsilikti nuo gyvenimo, išlaikyti savo rinkos dalį, o žmonės tai vis tiek nei gilinsis, nei supras. Taip ir įvyko – nei kas prisimena apie dievobaimingumą, nei kam įdomu… Aišku nekrikščionys tikrai nesupras krikščioniškos “simbolikos ir istorinio konteksto”, bet vis tiek įdomu… Atsimenu atsitikimą iš savo vaikystės kai mus vaikus motina nuvedė į bažnyčią, o jauniausiai seseriai tai buvo pirmas kartas. Sesutė pamačiusi nukryžiuotajį prie įėjimo išlėkė iš bažnyčios klykdama pas tėvą – tėvelį, ten kabo lavonas, lavonas… Tėvas nuvedė ją toliau nuo bažnyčios, kad nuramintu… Atsibosta tą patį kartotį, bet ir vėl pateiksiu tokį vaizdinį-uždavinėlį tik krikščionims. Netikiu, jog kas išspręs, bet vis tiek… Isivaizduokite, jog prie tų keturių kanonizuotų evangelijų ir tų beveik šimto nekanonizuotų atrandą dar vieną pačią tikriausią ir ją kanonizuoją. Viskas labai gerai, likusi net vaizdo medžiaga kaip ten viskas vyko, tik va pasirodo Kristų ne nukryžiavo, o pakorė… Na ką padarysi, jei pakorė, tai pakorė. Pasitarė Vatikane popiežius su kardinolais ir nusprendė – visus kryžius keičiam kartuvėmis su pakaruoklio iškamša ir vaizdelis turi būti kuo tikroviškesni (kaip ten vaizdo medžiagoje) – veidas pamėlęs, akys išsprogusios, liežuvis išlindęs… Na ką tikrieji krikščionys – ar jums tai būtų priimtina? Greičiausiai, kad ne. O tada jūs įvardinkite nors vieną skirtumą kuo kartuvės blogesnės už kryžių , abu kankinimo ir žudymo įrankiai… Sunku net įsivaizduoti kokie šlykštus išsigimėliai buvo tie, kurie kūrė krikščionybę. Kaip jie išsityčiojo iš patiklių žmonių… Kaip žmogui iš tikrųjų nemalonu žiūrėti į nukankintą žmogų ir tai vadinti gėriu, meile ir savo viešpačiu, o po to dar jį ir suvalgyti (savo viešpaties kūną ir kraują…) Negalvokite, jog tai tik “istorinis kontekstas ir jau mums nesuprantama simbolika” tai pats tikriausias žmonių “zombinimas”. Taip žmogus verčiamas prievartauti savo sąžinę ir bendražmogišką supratimą apie gėrį, grožį ir meilę, tai jis privalo pakeisti “krikščioniškomis vertybėmis”. O jau tokiems išprievartautiems zombiams visai priimtina žudyti kitatikius ir nesusipratėlius, visai nesvarbu, kad aukų skaičius siekia milijonus ir daugiau. Aišku tai buvo seniai, inkvizicija nušlavė visus (beveik) dar kažkiek mąstančius, nepasiduodančius prievartavimams. Rinkodara dabar pasikeitė, krikščionybė tai meilė ir atjauta, ir nesvarbu, kad jau greitai bus 2000 metų kaip vis mėginama savo viešpatį prikelti iš numirusiųjų. Bet kaip tų jį prikelsi, jei kiekvieną dieną jo kūnas suvalgomas, o kraujas išgeriamas. Manyčiau kažko reikėtų jau nebedaryt – arba nustot valgyti “jo” kūną ir kraują, arba nustot kelti iš numirusiųjų…
Aišku gavosi iš mano pusės labai jau piktai save laikantiems krikščionimis, bet tada savęs paklauskite – kodėl tokios nesąmonės kurios prilipo prie Kristaus, nelimpa prie Budos, Senekos,Ramos, Krišnos, Lao Dze… Štai kur Kristaus kaltė, kad nesugebėjo sukurti tokio mokymo, kad juo negalėtų pasinaudoti išsigimėliai… o pasinaudojo…
ECH, ech Mariau silpnas atsakas. Butent kad atsakas, o ne analitinis straipsnis. Net tarybiniai primytivus propogandiniai straipsniai rimčiau atrodė.
Mariau pasitemk ir atsakyk G. Burneikai solidžiau, rimtesniu atsaku. O tai atrodo, kad Biblija tik pavartei ir tiek.
Su nekantramu laukiame.
… tik bėda ta, kad atidžiau įsigilinus į bibliją yra pavojus Mariui tapti Burneikos pasekėju. Aš irgi prisijungsiu prie palinkėjimo ir su nekantrumu lauksiu Mariaus giliųjų biblijos studijų ;)…
Koks jis yra lietuvis, jeigu krikščionis (o juolab,pasirodo, dar ir sumautas krikščionis fundamentalistas) ?
Ant kiek reikia neturėti lietuviškos sąžinės, kad dar ir tokiais straipsniais dergti garbingus Pagonius.
Nežinau kas čia per vargšas pasirašinėjantis “tikro lietuvio ” pseudonimu.Ateizmas-taip pat tikėjimo foma kad nieko virš tavęs nėra kad viskas atsirado iš nieko kas yra primytivumo viršūnė.Išrinktoji tauta pasiūlė gojams pasiklysti tarp keturių pušų-evoliucijos teorijos ir 3 Abroominių religijų-judaizmo,islamo ir krikščionybės.Tai ir sudaro melagingą informacinį lauką kuris nutaukia bet kokį informacinį ryšį su Visata ir jos įstatymais-ar reikia aiškinti kad net širdis žmogaus krūtinėje plaka Visatos ritmu.Kundrotui laikas pereiti pas krikščionis demokratus su savo klausimais-atsakymas vienas-karas karas ir dar kartą karas.Be to katalikai su protestantais net nėra laikomi krikščionimis-tai Vatikano mafija ir tiek -krikščionimis galima laikyti tik ortodoksus.Kryžiuočiai išžudė 2,5 milijono prūsų ir lietuvių todėl retorinis klausimas yra apsimestinis-kas norit galit gyventi nukryžiuota širdimi ir gert Coca Cola nuo ryto iki vakaro.Žmonija toli gražu nėra pirmoji civilizacija Žemėje-deja ji yra pati primytiviausia ir žemiausio lygio iš visų buvusiųjų.Ir pabaigai noriu visų “krikščionių ” ir Kundroto paklausti -ką reiškia tas gražus jūsų žodis “aleliuja”-deja jis reiškia “Šlovė Jahvei”.O ta milžiniška akis trikampyje visose bažnyčiose ir ant 1 dolerio banknoto ir yra Jahvės akis-Jahvės civilizacijos akis kuri skruzdėle tave stebi 🙂 O pasakos apie Kristų yra jų produktas.No comment. .
Nežinau kas čia per vargšas pasirašinėjantis “tikro lietuvio ” pseudonimu.Ateizmas-taip pat tikėjimo foma kad nieko virš tavęs nėra kad viskas atsirado iš nieko kas yra primytivumo viršūnė.Išrinktoji tauta pasiūlė gojams pasiklysti tarp keturių pušų-evoliucijos teorijos ir 3 Abroominių religijų-judaizmo,islamo ir krikščionybės.Tai ir sudaro melagingą informacinį lauką kuris nutaukia bet kokį informacinį ryšį su Visata ir jos įstatymais-ar reikia aiškinti kad net širdis žmogaus krūtinėje plaka Visatos ritmu.Kundrotui laikas pereiti pas krikščionis demokratus su savo klausimais-atsakymas vienas-karas karas ir dar kartą karas.Be to katalikai su protestantais net nėra laikomi krikščionimis-tai Vatikano mafija ir tiek -krikščionimis galima laikyti tik ortodoksus.Kryžiuočiai išžudė 2,5 milijono prūsų ir lietuvių todėl retorinis klausimas yra apsimestinis-kas norit galit gyventi nukryžiuota širdimi ir gert Coca Cola nuo ryto iki vakaro.Žmonija toli gražu nėra pirmoji civilizacija Žemėje-deja ji yra pati primytiviausia ir žemiausio lygio iš visų buvusiųjų.Ir pabaigai noriu visų “krikščionių ” ir Kundroto paklausti -ką reiškia tas gražus jūsų žodis “aleliuja”-deja jis reiškia “Šlovė Jahvei”.O ta milžiniška akis trikampyje visose bažnyčiose ir ant 1 dolerio banknoto ir yra Jahvės akis-Jahvės civilizacijos akis kuri skruzdėle tave stebi :!29 O pasakos apie Krist!C5 yra jų produktas.No commant. .
Kai buvau kokių 7-8 metų amžiaus, draugavau su kaimynų mergaite lenkaite Kristina. Pamenu, ginčijomės dėl to, kas buvo Adomas ir Ieva – lietuviai ar lenkai. Aš aiškinau, kad vardai lietuviški, tad jie, be jokios abejonės, lietuviai. O ji, tardama juos lenkiškai, įrodinėjo, kad jie lenkai. Taip ir likom kiekvienas su savo nuomone. Ką noriu pasakyt? Mes jau buvome paveikti krikščioniškos ideologijos, vaizdinių, tematikos ir tai jau buvo įdėta į mūsų galvas kaip būtina sąlyga. Tačiau net ir toks užvaldymas nepajėgė nugalėti mūsų tautinės savimonės: mes bandėme savintis religiją. Ir pagrindinis vertinimo matas čia buvo tautiškumas. Mąstau, kad jeigu mano mama, tarkim, iš nežinojimo ar iš noro pajuokauti, būtų labai rimtai man patvirtinus: taip, Kristina teisi – jie buvo lenkai… Manau, tai būtų buvusi trauma ir atmetimas bei nutolimas. Dabar, po daugelio metų, šis epizodas man kaip įrodymas, kad tautiškumas yra “genuose”. Arba jo nėra. Kad jis – esminis faktorius, pirminė sąlyga. O visa kita – religijos, mados, kultūra – tik pavidalai, kuriuos pasirenka tautiška savimonė pagal patinka-nepatinka, priimtina-nepriimtina, patogu-nepatogu, tikslinga-netikslinga, naudinga-nenaudinga, pažangu-nepažangu. Kitas variantas gali būti toks: mus nuo mažumės kodavo ir krikščionybe, ir tautiškumu lygiagrečiai. Tačiau nežiūrint šito varianto, lieku prie nuomonės, kad religiją gali pasirinkti, o tautybės – ne. Manau, kad tautybė labiau įtakoja žmogaus veiksmus, elgesį, gyvenimą, santykius negu krikščionybė. Net jei tas žmogus devintas vanduo nuo kisieliaus gyvena JAV ir gimtoji kalba anglų bei jis ir jo tėvai nuo n-kartos protestantai, vis tiek jį įtakoja, jį veikia jo kilmė stipriau už religinius įsitikinimus. T. y., net religiniai įsitikinimai priklauso nuo kilmės, įtakojami kilmės, kinta dėl kilmės.
Kažkaip taip man atrodo.
Dėkoju M. Kundrotui už puikų straipsnį. Kadangi Alkas pabijojo įdėti kitą nuomonę, rekomenduoju perklausyti įrašą kuriame G. Burneikos paskaita yra sutriuškinta. Įrašą rasite iniciatyvinės grupė Tiesos akibrokštai facebook puslapyje. Smagaus žiūrėjimo.
DĖMESIO ! Каršta naujiena ! Gintaro Burneikos kaukę nuplėšia jo sūnus !
Video rasite Naglio Daubaro facebook paskyroje.