Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos. Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžių slavinimas ir lenkinimas

Zigmas Zinkevičius, Vilnijos lenkakalbių pavardės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 21–31. Sutrumpinta.

Lietuvių asmenvardžių, kaip ir viso lietuviško vardyno, slavinimą bei lenkinimą tyrė daugybė mokslininkų, tiek lietuvių, tiek ir užsieniečių. Iš pastarųjų minėtini Jano Otrembskio (Jan Otrębski) ir Jurgeno Princo (Jürgen Prinz) darbai. Šių eilučių autorius taip pat nemažai šiais klausimais yra rašęs. Todėl čia bus priminti tik patys svarbiausi dalykai.

***

Pirmiausia nurodytina, kad dar prieš lietuvių asmenvardžių lenkinimą jie buvo apskritai suslavinti.Ir tai susiję su svetimkalbe snosios Lietuvos valstybės raštine. Viduramžiais rašomoji kalba daugelyje Europos (ir ne tik jos) valstybių buvo ne tą valstybę sukūrusios tautos kalba, bet kita, tame regione atliekanti tarptautinės rašomosios kalbos paskirtį, paveldėta iš ankstesnių epochų. Vietinės įvairių šalių kalbos tebuvo vien šnekamosios. Jos ėmė plačiau įsivyrauti tik nuo Reformacijos laikų.

Vakarų Europoje iš seno rašomoji kalba buvo lotynų, paveldėta iš Romos imperijos. Ją plačiai vartojo ir lenkai, kurių valstybėje lotynų kalba buvo oficiali raštinių kalba iki XVI amžiaus vidurio. Lenkų kalba tuomet tam reikalui visai nevartota.

Rytų Europoje rašomosios kalbos funkcijas viduramžiais atliko vadinamoji senoji slavų kalba. Rašomąja ji tapo nuo IX amžiaus, kai Balkanuose pirmieji slavų krikštytojai Bizantijos graikų vyskupai (du broliai) Kirilas ir Metodijus iš graikų kalbos į vietinę slavų (dabartinės Bulgarijos) tarmę išvertė Biblijos ištraukų. Tąja kalba parašytos knygos tada buvo visų slavų suprantamos, nes jų kalbinė diferenciacija buvo dar menka. Kadangi iš pradžių raštas vartotas daugiausia Bažnyčios reikalams, tai tą kalbą neretai vadiname bažnytine slavų kalba.

Lietuvos valstybėje, kuri buvo Vakarų ir Rytų sandūroje, vartotos abi to meto rašomosios kalbos: anksčiau joje įsivyravo lotynų kalba, vėliau įsigalėjo slaviškoji. Pastarąją, kaip ir kitose ją vartojusiose šalyse, stipriai veikė vietinės šnekamosios tarmės, iš kurių slavų žemėse tada formavosi dabartinės ukrainiečių ir gudų (baltarusių) kalbos. Analogiškai Vakaruose vartotą lotynų kalbą veikė vietinės švenkamosios kalbos, iš kurių ilgainiui išsirutuliojo dabartinės romaniškosios (ispanų, prancūzų, italų, rumunų…) kalbos.

Prie Lietuvos prijungtųjų Rusios žemių valdovai, tvarkydami įvairius reikalus, plačiai naudojosi iki tol vartota slaviškąja raštinių kalba. Ją vartojo ir palaikydami ryšius su kitomis šalimis Rytuose, panašiai kaip lotynų kalba vartota bendraujant su Vakarų šalimis. Taigi Lietuvos valdovų raštinėje ji turėjo užimti svarbią vietą. Nors patys valdovai kalbėjo lietuviškai (iki Kazimiero Jogailaičio), bet lietuvių kalba tada buvo tik šnekamoji, ne raštų kalba. Raštas tais laikais Europoje paprastai ateidavo su krikščionybe.

Seniausi slaviškosios rašomosios kalbos paminklai Lietuvos valstybėje išliko iš Vytauto Didžiojo (1392–1430) laikų. Ar toji kalba Lietuvoje ir anksčiau buvo vartojama kaip valtybės raštinių kalba ir kokiu mastu, tebėra neaišku. Kad šiek tiek ją vartojo, rodo Naugarduke rastas Mindaugo antspaudas su jo vardu, įrašytu slavų rašmenimis. Tačiau šios kalbos reikšmė tada dar negalėjo būti didelė, nes ir iš Vytauto laikų jos tekstų išliko palyginti nedaug – mažiau negu lotyniškųjų.

Ištyrus Vytauto raštinės slaviškus tekstus nustatyta, kad jiems didelę įtaką darė to meto Voluinės krašto su svarbiu Lucko centru (lyg ir Vytauto antrosios sostinės) šnekamoji kalba, artimesnė dabartinei ukrainiečių (iš tikrųjų vadinamųjų polešukų), o ne gudų kalbai. Pirmasis tai išaiškino žymusis norvegų kalbininkas Christianas Stangas (Christian Stang). Vėlesnių valdovų tekstuose vis mažėja Voluinės, bet didėja Gudijos šnekamosios kalbos įtaka. Nuo Žygimanto Augusto laikų (XVI a. vidurio) toji raštinių kalba labai sugudėjo: iš jos išnyko Voluinės krašto tarmių elementai, ėmė blukti ir tradicinės senosios slavų kalbos ypatybės. Tačiau ji ir toliau išlaikė pagrindinius jos (senosios slavų kalbos) bruožus, pasakytume, stuburą – gramatinę struktūrą. Vietiniai dialektai daugiausia paveikė fonetiką. Betgi svarbiausios (skiriamosios) fonetinės ypatybės, ne tik ukrainiečių, bet ir gudų kalbos, į ją nepajėgė įsibrauti. Iki pat pabaigos (1697 m. buvo oficialiai raštinėse įvesta lenkų kalba) joje neaptinkame būdingiausių gudų kalbos ypatybių – akavimo (аканье) ir dzūkavimo (дзеканье, цеканье), išskyrus labai retus atvejus, rodančius, kad tada gyvojoje gudų kalboje tų ypatybių jau tikrai būta. Taigi Lietuvos valdovų raštinėse vartotos rašomosios slavų kalbos negalima tapatinti nei su ukrainiečių, nei su gudų kalbomis, juo labiau su rusų (didžiarusių) kalba, kuri tada formavosi Maskvos apylinkių tarmės pagrindu ir kurios specifinių elementų Lietuvos valdovų raštinių kalboje visai nėra.

Lietuvos didikai ir valstybinė aukštuomenė čia aptartą slavišką raštų kalbą ilgainiui ėmė laikyti sava. Ja buvo sukurta didžiulė raštija. Tarp raštininkų buvo daug lietuvių. Tai matyti iš tikslaus lietuviškų vardų rašymo ir daugybės lituanizmų, ypač juridinės terminijos, pvz., велдомы < veldamas „toks pavaldinys“, коиминецъ < kaimynas, роитиник < raitinykas „raitelis“, людиникъ < liudinykas „liudytojas“, дякло < *dėklas „duoklė“ ir daug kitų. Tai buvo luominė valdžios aparato rašomoji kalba. Kaip šnekamoji, matyt, ji nebuvo vartojama, bent jau paprasti žmonės jos tikrai nemokėjo. Be to, iki XVI a. pabaigos ji labai skyrėsi nuo vietinių šnekamųjų dialektų, ir vėliau su jais niekada nesutapo. Ji nebuvo ir valstybinė kalba šių dienų prasme. Tokios kaip dabar valstybinės kalbos tada nė nereikėjo.

Svetimos kalbos vartojimas valstybės raštinėse Lietuvos aukštiesiems sluoksniams anuomet netrukdė likti lietuviais, neslopino jų tautinio jausmo. Neretai istorikų (ypač lenkų) keliama tezė apie lietuvių diduomenės tariamą „surusėjimą“ negali būti laikoma tikra (taip atsitiko tik su išsikėlusiais gyventi į rytines žemes). Juk tai tebuvo raštinių kalba, panašiai kaip lotynų kalba to meto Lenkijoje. Suprantama, dėl lotyniškos raštinės Lenkijos diduomenė nesuromanėjo ar kitaip nenutauto. Taip pat ir Lietuvos didikai, nepaisant slaviškos raštinės, išliko lietuviai, didžiavosi savo kilme, aukštino Lietuvos valstybę.

***

Kadangi pavardžių formavimosi laikais Leituvos valstybinių įstaigų rašomoji kalba buvo aptartoji slaviškoji raštinių kalba, o vėliaus – lenkų kalba, tai dokumentuose asmenvardžiai būdavo pateikiami su slaviška fonetika ir morfologija. Tėvavardžiai būdavo rašomi su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis -ovič, -evič (moterų -ova, -ovna, -evna). Tuo būdu Jonas Petraitis virto Jan Petrovič, Antanas Daugutaitis (t.y. Daugučio sūnus) – Anton Dovgutovič ir t.t. Daugeliu atvejų toks elgesys būdavo sąmoningas ir keičiama sistemingai. Tai rodo lietuviškų tėvavardinių priesagų išlikimas (pavyzdžiui, sutuoktuvių ir krikšto registracijos knygose) tuomet, kai asmenvardis raštininkui nepriminė tėvavardžio.

Taigi -ovič tipo tėvavardžiai buvo būdinga, specifinė Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje vartojama priemonė žmonėms įvardyti oficialiuose dokumentuose. Ji taikyta visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kuria kalba jie šnekėjo ir kaip patys save vadino. Ši žmonių įvardijimo sistema padarė didelę įtaką formuojantis lietuvių, gudų, lenkų pavardėms. Lietuviai iš jos paveldėjo daugybę dabartinių pavardžių su -avičius, -evičius. Kai kurios iš jų labai populiarios, pavyzdžiui, užregistruota net 1540 šeimų, turinčių pavardę Stankevičius.

Svetimos priesagos -ovič, -evič yra rytų slavų kilmės. Anuomet Didžiojoje Maskvos Kunigaikštijoje – būsimojoje Rusijos valstybėje – paprastų žmonių tėvavardžiams sudaryti buvo įprasta vartoti tik pirmąją šių priesagų dalį -ov, -ev, pvz., Petrov, Jurjev, t.y. Petro, Jurio (Jurgio liaudinis variantas) sūnūs. Antrąją priesagos dalį -ič pridėdavo tik kilmingiesiems, paprastai kunigaikščiams, didikams. Lietuvos valstybėje tokio skirtumo nedaryta. Minėtose sutuoktuvių ir krikšto metrikų knygose net visai nusigyvenę skurdžiai, elgetos vadinti tėvavardžiais su visa priesaga.

Lenkams iš seno tėvavardžiai su -ovič, -evič nebuvo būdingi, Lenkijoje buvo įsigalėję priesagos -ski vediniai (-owski, -ewski…) iš vietovardžių. Prie -ovič, -evič lenkai priprato vėliau. Tai susiję su Lietuvos valstybės diduomenės sulenkėjimu.

Dėl to tėvavardžiuose išliko daug visokių anuomet vartotų lietuviškos kilmės asmenvardžių, pvz.: Plikio sūnus įrašytas Plikievič, Stumbro sūnus – Stumbrovič, Tilviko sūnus – Tilvikovič ir t.t. Vartojami tėvavardžiai, padaryti iš senovinių dvikamienių asmenvardžių, pvz.: Narbutovič, Rimgailovič, Radvilovič (iš Norbutas, Rimgailas, Radvilas) ir t.t. Daug tėvavardžių, padarytų iš lietuviškų deminutyvinių krikšto vardo formų, kaip antai: Janelevič (iš Jonelis), Matulevič (iš Matulis – Mato mažybinė forma), Stasiukevič (iš Stasiukas), Mikucevič (iš Mikutis) ir t.t. Metrikų įrašuose jų tiesiog knibždėte knibžda. Beje, krikšto vardas Jurgis rašomas lotyniškai Georgius arba lenkiškai Jerzi (Jerzy), tačiau tėvavardis daromas bemaž vien tik iš lietuviškos šio vardo formos Jurgis, taigi Jurgievič.

Vėliau lenkiškai rašytuose dokumentuose tėvavardinės -ovič tipo priesagos ima netekti senosios funkcijos. Pradėta jas šiaip jau dėlioti prie asmenvardžių, nebe tėvavardžiui sudaryti. Antai minėtose krikšto ir santuokos knygose Petras Varna, kaip jaunikis, įrašytas Piotr Warna, bet sūnaus Vaitiekaus krikšto metrikuose jis jau turi pridėtą priesagą -ovič: z ojca Piotra Wornowicza. Motiejus Norbutas, atvirkščiai, santuokos įraše turi suslavintą prievardė Narbutowicz, o sūnaus Kazimiero krikšto metrikuose – lietuvišką: vns. kilm. Narbuta. Štai dar keletas tokių pavyzdžių: z ojca Symona Kybildy (Kibilda) // Kibildowicza, z ojca Jakuba Krawczuna (= Kriaučiūnas) // Krawczunowicza, z ojca Werszela (= Veršelis) // Werszelewicza. Taigi toji priesaga vietoj tėvavardinės funkcijos tada jau buvo įgijusi ar dar tik beįgyjanti ir kitą: imta ją vartoti norint padaryti asmenvardį „poniškesnį“, „kilnesnį“. Vėliau ši funkcija labai įsigalėjo, pavyzdžiui, mokslus išėjęs kaimiečio sūnus turėdavo būtinai savo pavardę padaryti „ponišką“ pridėti jai priesagą -ovič, -evič.

Ilgainiui Lietuvos valstybėje vis labiau įsigalint lenkų kalbai, tėvavardinės priesagos -ovič, -evič, iš seno vartotos slaviškąja raštinių kalba rašytuose dokumentuose, imtos keisti lenkiškomis -ski tipo priesagomis: -ovski, -evski, -inski, -icki ir pan., kurios ilgainiui buvo sulietuvintos į -auskas (-iauskas), -inskas, -ickas, pvz.: Petrauskas, Žilinskas, Judickas. Minėtose krikšto ir santuokų registracijos knygose šalia tokių tėvavardžių kaip Adamowicz, Janowicz, Michałowicz, Romanowicz, dažniau sutinkame ir Adamowski, Janowski, Michałowski, Romanowski. Kartais dvejopai pavadinamas net tas pats asmuo.

Kaip minėta, Lenkijoje darantis amsenvardžius prie vietovės pavadinimo buvo dedamos -ski tipo priesagos, pvz., Krakowski, Poznański, Warszawski (iš Kraków, Poznań, Warszawa). Plg. lietuvių pavardes Kauniškis, Vilniškis (slavų -ski < *-ьskь yra tiesioginis lietuvių priesagos -iškis atitikmuo). Pavardžių daryba su -ski iš asmenvardžių, o ne iš vietovardžių – tai Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos vardyno specifika. Lietuviški asmenvardžiai minėtuose metrikų įrašuose perdėm painiojami su turinčiais priesagą -ski. Antai Petras Kalakutis dukters Kristinos krikšto metrikuose įrašytas vns. kilm. Kołokucia, bet kitos dukters, Katerinos, metrikuose – jau vns. kilm. Kołokuckiego. Plg. dar šias poras, kurių abu nariai greičiausiai žymėjo tą patį asmenį: Jan Bielecki // Biela, Sebastian Purwinski // Purwel, Pawel Skroblowski / Skrobela.

Pavardės su -ski Lietuvoje ilgainiui labai įsigalėjo. Mat jos anuomet žmonėms atrodė dar kilnesnės, negu turinčios priesagas -ovič, -evič. Net vyskupo Motiejaus Valančiaus pavardė Kalnalio bažnyčios metrikuose iš Valančius (Wałącius) kitu rašalu perdirbta į Wałonczewski, matyt, jam stojant mokyklon. Pažymėtina, kad Valančiaus laikų Žemaičių vyskupijos rubrikėlėse visi klierikai rašomi „pagražintomis“ pavardėmis. Dėl viso to dabar daugybė lietuvių turi pavardes, pailgintas -ski tipo priesaga: Kazlauskų priskaičiuojama net 1576 šeimos (populiariausia pavardė Lietuvoje!), Paulauskų – 1543, Jankauskų – 1482, Žukauskų – 1175 šeimos.

Šalia tokių asmenvardžių kaip Butautas, Gedgaudas, Gintautas, Gostautas, Jotautas, Vytautas slavakalbė raštinė sukūrė variantus Butoldas, Gedgoldas, Gintoldas, Jatoldas, Vitoldas. Tai gudiški hipernormalizmai, atsiradę todėl, kad raštininkai neskiemeninį u klaidingai transkribavo l raide. Taip atsirado ir Витол(ь)д vietoj Vytautas (tarė Vitout, Vitoud). Iš čia lenkų vartojama forma Witold „Vytautas“ ir kt.

Toji pati raštinė prigamino nemaža vertalų, kai pavardės buvo verčiamos į slavų kalbą. Taip iš Ožys, Vabalas atsirado Kazlas, Žukas ir pan., iš čia Kazlauskas, Žukauskas ir kiti.

***

Kaip minėta, suartėjus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms pirmieji lenkiškai kalbėti pradėjo didikai. Jie ėmė lenkinti ir savo asmenvardžius, iš kurių vėliau kilo pavardės. Antai Vytauto bajoro Vėžio vaikai ir vaikaičiai vadinosi Vėževičiais ir net verstiniais Račkais (gudiškai račok „vėželis“). Po dviejų šimtmečių Vilniaus šv. Jono bažnyčios krikšto ir santuokų registracijos knygose beveik visi senoviniai lietuvių dvikamieniai asmenvardžiai (jie tada Vilniaus mieste labiausiai buvo būdingi privilegijuotajam gyventojų sluoksniui) neturi galūnių su -s, pvz., rašoma: Aubart, Bujwid, Bujwił, Eismont, Lubarth, Narbuth, Radziwiłł, Szerwid (< Sirvydas) ir kt. Tačiau miesto prastuomenės asmenvardžiai, tiek senieji dvikamieniai (jų nedaug), tiek visokie kitokie, galūnes dažnai išlaiko. Tai ypač aiškiai matyti palyginus tą patį asmenvardį turinčių privilegijuotųjų ir prastuomenės įvardijimus, pvz.: D(omin)us Wojciech Bołądz, p(an) Simon Bołądz, Simon Bołądz Landwojt, bet paprasti žmonės: Marcin Bałądzis, Jan Bołądzis, Stanislaw Bałądzis. Dar plg. Xiądz Kiszkel, bet Mikołaj Kiszkelis; pan Walenty Szykutowicz burmistr miasta Wilenskiego (Vilniaus miesto burmistras), bet Mathias Szikucis; R(eve)rendus D(omin)us Żagel officialis atque Canovitus Vilensis (Garbingasis ponas… oficiolas ir kanauninkas), bet Jendrzej Żagelis ir t.t. Mat tada didikai ir kiti įtakingieji asmenys jau mokėjo lenkų kalbą, buvo paveikti lenkų kultūros ir visur stengėsi pamėgdžioti lenkus. Kadangi lenkų kalboje vyriškosios giminės asmenvardžiai buvo be galūnių, tai ir jie vartojo begalūnes savų asmenvardžių formas. Kas kita miesto prastuomenė, kuri, matyt, po senovei tebevartojo gimtąją lietuvių kalbą, lenkiškai silpnai temokėjo arba ir visai nemokėjo.

Prasidėjus prievartiniam prastuomenės lenkinimui, maždaug nuo XVIII a. vidurio, imta lenkinti ir paprastų žmonių asmenvardžius, tada dar tik virstančius pavardėmis. Beje, taip daryti ragino ir lenkiškoji Lietuvos spauda. Antai 1817 m. kažkoks Baltramiejus Žytosieiskis Vilniaus savaitraštyje rašė (pateikiamas vertimas): „Kai visoje šalyje nuo Krokuvos iki Raseinių visi uoliai stengiasi valyti ir turtinti lenkų kalbą, iš tiesų stebėtina, kad niekas iki šiol nekėlė sumanymo apvalyti įvairių luomų pavardes… Pas mus pasitaiko daug tokių pavardžių, kurios vietiniams gyventojams (sulenkėjusiems bajorams – Z. Z.) visiškai nesuprantamos, bet kurias, žiūrint kilmės, galima labai lengvai išversti į lenkų (kalbą), pvz., …iš žemaičių kalbos Jonaitis (padaryti) Janowski, Žvirblis – Wróblewski, Baltūnis – Bialecki, Užupis – Zarecki ir t.t., o jei kas nerastų lenkų kalboje atitinkamo žodžio, tai gali nenutolęs, nedaug tepakeitęs padaryti grynai lenkišką, pvz., Sakutis (pakeisdamas) į Sakutowicz, Maciutis į Maciutowicz ir t.t.“ (Tygodnik Wileński, 1817, nr. 80, p. 28–32). Žinoma ir tokių faktų, kai lietuviams valstiečiams būdavo duodama lenkiška pavardė, nieko bendra neturinti su anksčiau turėtąja. Tipiškas tokio lenkinimo pavyzdys – Svėdasų grafo Ignoto Marikonio 1822 m. testamentas, kuriuo į laisvę paleidžiami Svėdasų ir Salų dvarų baudžiauninkai įrašyti dviem skirtingomis pavardėmis – lietuviška ir lenkiška, pvz., Waleryan Czyrunas czyli (= arba) Czernewski, Jan Brazunas czyli Jasiński ir pan. Tuo būdu niekuomet lenkiškai net nekalbėję ir tos kalbos visai nemokėję žmonės gaudavo lenkiškas pavardes.

Buvo lenkinami ir lietuviški vietovardžiai. Dvarininkai visada mėgdavo savo valdoms pavadinimus parinkti patys. Taip Lietuvoje atsirado gausios Pohuliankos (le. pohulianka „išgertuvė, puota; pasivaikščiojimo vieta“), Zatišiai (затишье „vietovė už miško ar žemumoje, užuovėja“), Zagojai (vietovė už gojaus „nedidelio miškelio“) ir pan. Dar plg. iš dvariškių kalbos kilusius pavadinimus Kaniūkai (le. koniuchi „arklių šėrikai, prižiūrėtojai, arklininkai“), Slabada (słoboda, слобода „laisvų valstiečių gyvenvietė“) ir pan. Lietuviški vietovardžiai buvo lenkiškai ištariami ir, žinoma, rašomi (Antaniškiai, Ožkabaliai virto Antoniszki, Oszkobole…), gavo slaviškas priesagas (Joniškė, Mackiškės, Radvilionys, Rūdelė > Janowo, Mackowszczyzna, Radzwiłłowicze, Rudka…), juos imta versti į lenkų kalbą (Kalviai, Karalkrėslis, Pagiriai, Lukšeliai > Kowale, Królowe Krzesło, Podlesie, Łuksze Male…) arba keisti panašiai skambančiais lenkiškais pavadinimais (Kapčiamiestis, Višakio Rūda > Kopciowo, Wysoka Ruda…) ir pan. Kai kurie vietovardžiai ilgainiui buvo taip pakeisti, kad gavo naują „lenkišką“ prasmę, pvz.: Eitminiškės (iš dvikamienio asmenvardžio Eit-minas) > Jęczmieniszki (le. jęczmień „miežis“), Akuotninkai (plg. akuotas) > Ochotniki (le. ochotnik „savanoris“), Ažuluomis (plg. ažu „už“ + luoma) > Załamianka (le. załamać „užlaužti“), Galinė (plg. galas) > Halina… Vietovardžių lietuviška priesaga -onys buvo sulenkinta į -ańce, taigi Andrukonys, Avižonys, Grigonys, Ramonys virto Andrukańce, Awiżańce, Grygańce, Romańce, kuriuos lietuviai ėmė tarti Andriukancai, Avižancai, Grigancai, Romancai ir t.t.

Iš sulenkintų vietovardžių formų buvo daromos pavardės su -ski, beje, neretos ir dabartinėje Lenkijoje (išplito per sulenkėjusius bajorus ar pan.), pvz.: Antokolski iš Antokol < Antakalnis, Bujwidzki iš Bujwidze < Buivydžiai, Dusiacki iš Dusiaty < Dusetos, Łuknicki iš Łukniki < Luokė, Muśnicki iš Muśniki < Musninkai, Olsiadzki iš Olsiady < Alsėdžiai, Świrski iš Świr < Svyriai, Towiański iš Towiany < Taujėnai, Żyrmuński iš Żyrmuny < Žirmūnai. Tokios kilmės ir Pilsudskio pavardė: Piłsudski iš Piłsudy < Pilsūdai (Šilalės r., iš kur kilo Pilsudskių giminė). Žinoma nemažai faktų, kai vietovardis buvo ne sulenkinamas, bet pakeičiamas kitu lenkišku, pvz.: Ažubalis – kaimas Labanoro apyl. pakeistas Wojciechowo, Kalniškės – Vilniaus r. Sužionių apyl. virto Parczew, Lazdėnai – Trakų r. Bražuolės apyl. – Zawiasy, Siūriai – Ignalinos r. Palūšės apyl. – Janopol ir kt. Visa tai dabar sudaro nemaža painiavos tiriant lietuvių vardyno raidą, o pseudokalbininkams duoda puikią progą pafantazuoti.

Dėl viso to, kas pasakyta, lietuvių pavardės taip pakito, kad pasidarė nebeįmanoma iš jų spręsti apie žmogaus tautybę. Betgi jų jokiu būdu negalima laikyti skolintomis, atneštinėmis iš kitur, kaip neretai daroma, nes jos atsirado čia pat, Lietuvoje, slavinant ar kaip kitaip perdirbinėjant senuosius lietuvių asmenvardžius. Dar geriau visa tai paaiškėtų ištyrus šeimų genealogiją, bet ir iš dabar turimų duomenų galima drąsiai daryti išvadą, kad jos laikytinos šimtmečiais vykusio lietuvių antroponimijos lenkinimo bei slavinimo (garsų substitucijos, priesagų keitimo, vertimo ir kt.) padariniu. Tiesioginio pavardžių skolinimo atvejų būta palyginti nedaug. Tuo mes skiriamės, pavyzdžiui, nuo rusų, kurių didžioji pavardžių dalis atsirado rusinant kitakilmius asmenvardžius. Antai rusų pavardžių žodyno bandomajame pavyzdyje (Аразьев–Антомонов) net 92 % pateiktųjų pavardžių turi nerusiškos kilmės šaknis, rodančias atneštinį (skolintinį) pavardžių pobūdį, rusinimo rezultatą. Taigi griežtai skirstyti mūsų pavardes į „lietuviškas“ ir „nelietuviškas“ beveik neįmanoma: kiekviena, kad ir pati „nelietuviškiausia“, pavardė paprastai turi lietuviškų elementų, bent jau jos galūnė būna lietuviška. Todėl vietoj termino nelietuviška pavardė istoriškai tikslesnis būtų suslavinta ar tik apslavinta pavardė.