T. Baranauskas. Vasario 16-osios akto originalai: ar atrasti Vokietijai skirti egzemplioriai?

Pastaruoju metu karštai aptarinėjami Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio atrasti Vasario 16-osios akto originalai lietuvių ir vokiečių kalbomis tarsi ir nėra didelė sensacija turinio požiūriu – juk 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas yra gerai žinomas dokumentas, daugelio bemaž mintinai mokamas. Vis dėlto naujai surasti akto egzemplioriai šį tą patikslina ir mūsų žiniose apie patį dokumentą ir jo atsiradimo bei naudojimo aplinkybes, o taip pat leidžia šį bei tą pasakyti apie kitus, dar nežinomus egzempliorius.

Suprantama, kad daug kam netikėta buvo jau vien jo forma – šalia visiems žinomo ir įprasto mašinraštinio Vasario 16-osios akto egzemplioriaus atsiranda rankraštinis egzempliorius. Tai, žinoma, neliko nepastebėta ir jau susilaukė interpretacijų – nuo nemokšiško Alfredo Bumblausko pareiškimo, kad tai esąs tik „posėdžio protokolas ir viskas“, iki gan racionalaus Raimundo Lopatos pastebėjimo, kad surasto rankraščio ypatybės rodo, jog tai yra „originalų originalas“. R. Lopatos argumentai verti dėmesio: „Pirma, Lietuvos Taryba visuomet turėjo problemų su mašininkėmis, todėl dažnai rašydavo ranka, mašininkės kartais ateidavo, bet protokolavimas buvo labai prastas. Antra, kai matome mašinėle spaustą originalą, tai spausdinant buvo daromos klaidos. Tuomet būdavo taisoma ranka. Pavyzdžiui, buvo spausdintame variante buvo praleistas žodis „kaipo“. O pagal ką taisė? Pagal ranka parašytą tekstą“.

Visų pirma, reikėtų atsakyti į klausimą, kam skirti L. Mažylio surasti egzemplioriai? Saugojimo vieta Vokietijoje, o taip pat ir greta byloje esantis egzempliorius vokiečių kalba, tarsi neleistų abejoti, kad šis akto egzempliorius skirtas Vokietijos vyriausybei, kuri yra vienas iš pačiame akte nurodytų šio dokumento adresatų. Tačiau atidžiau pažiūrėję, matome, kad vieta, kuri akte buvo palikta valstybės pavadinimui įrašyti, šiuose egzemplioriuose kažkodėl palikta tuščia. Kaip tai galima paaiškinti?

Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kas buvo šio akto adresatai. Jie nurodyti mažiausia trys: Lietuvos Taryba kreipiasi į „Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes“, nors trečiasis, konkrečiai neįvardytas adresatas („kitų valstybių vyriausybės“) iš tiesų gali išplėsti potencialių adresatų skaičių ir iki didesnio skaičiaus.

Antra, reikia atsakyti į klausimą, su kokių valstybių vyriausybėmis Lietuvos Taryba 1918 m. vasarį galėjo palaikyti kokius nors santykius? Atsakymas paprastas, bet jo reikia neišleisti iš akių – žinoma, tik su Vokietijos. Lietuva tuo metu buvo visiškai kontroliuojama vokiečių okupacinės valdžios, be kurios leidimo Lietuvos Taryba ne tik su kokiomis nors užsienio valstybėmis, bet ir su Lietuvos provincija negalėjo palaikyti ryšio.

Iš to seka paprasta išvada: visi Vasario 16-osios akte nurodyti adresatai, kiek jų bebūtų, šį aktą galėjo gauti tik per Vokietijos vyriausybę. Todėl ir egzemplioriai, skirti visiems potencialiems adresatams, turėjo būti perduoti Vokietijai, kuri toliau galėjo su jais elgtis savo nuožiūra – perduoti juos kam nors arba neperduoti.

Tuo metu Vokietija vedė derybas su neseniai valdžią užgrobusia bolševikine Rusijos vyriausybe dėl Bresto taikos, kuri buvo sudaryta 1918 m. kovo 3 d. Jeigu Rusijai skirtą egzempliorių Vokietija iš tiesų perdavė Rusijai, tai galėjo padaryti būtent šių derybų metu. Tokiu atveju jis galėtų būti saugomas kartu su Bresto taikos derybų dokumentais. Bet Vokietija galėjo to ir nepadaryti, nes ir pati apsisprendė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tik kovo 23 d., ir tai ne Vasario 16-osios, o 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nutarimo pagrindu.

Visgi, abejotina, ar Berlyne rastieji Vasario 16-osios akto egzemplioriai yra skirti Rusijai, nes juose neįrašytas ir Rusijos pavadinimas. Be to, tikėtina, kad Rusijai galėjo būti parengta ir rusiška šio akto versija, nes rusų kalba tikrai nesudarė problemų Lietuvos Tarybos nariams. Tad rastieji egzemplioriai galėjo būti skirti įteikti kuriai nors iš „kitų valstybių vyriausybių“, jei Vokietijai pasirodytų reikalinga juos kam nors dar įteikti.

Reikėtų atkreipti dėmesį į rastųjų egzempliorių fizinę būklę. Jie buvo sulankstyti, o lietuviškasis egzempliorius dar ir pastebimai apsitrynęs per sulenkimo linijas. Vargu, ar taip apsitrinti dokumentas galėjo vien tik perdavimo Vokietijos vyriausybei metu. Greičiausiai jis buvo nemažai vežiojamas Vokietijos diplomatų portfeliuose po įvairias derybas, kuriose galėjo iškilti Lietuvos statuso klausimas. Tai buvo koziris, kurį galima, esant reikalui, ištraukti ir parodyti kaip Lietuvos apsisprendimo įrodymą.

Pabaigai grįžkime prie R. Lopatos minties, kad atrastasis egzempliorius gali būti pirmasis originalas, kurio pagrindu paskui buvo parengti mašinėle spausdinti egzemplioriai. Iš tiesų žinomoje Vasario 16-osios akto mašinraštinėje versijoje, be ranka įterpto spausdinant praleisto žodžio „kaipo“, yra ir daugiau klaidų, kurių nėra rankraštiniame variante (akto egzempliorių palyginimą žr. čia).

Frazėje „kitų valstybių vyriausybes“ mašinraštiniame variante žodis „vyriausybes“ klaidingai parašytas su raide „ė“ („vyriausybės“), frazėje „kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas“ žodis „greičiau“ mašinraštyje parašytas „graičiau“. Be to, žinome, kad Lietuvos Tarybos nariai pasirašinėjo abėcėlės tvarka, bet signatarai Jurgis Šaulys ir Kazimieras Šaulys mašinraštiniame egzemplioriuje pasirašė pažeisdami abėcėlės tvarką (Kazimieras prieš Jurgį). Tačiau nei dabar atrastame rankraštiniame variante, nei „Lietuvos aide“ vasario 19 d. skelbtame akto tekste ši tvarka nėra pažeista. Taip pat galima pastebėti, kad mašinraštiniame variante pilnai ar dalinai išskleistos dvi santrumpos, buvusios Lietuvių Vilniaus konferencijos datoje („rugsėjo m. 18-23 d. 1917 m.“ pakeista į „rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais“). Pastaroji skirtybė, skirtingai nei prieš tai aptartos, gal kiek „pagerina“ tekstą, bet klaidų buvimas mašinraštyje ir jų nebuvimas rankraštyje iš tiesų leidžia galvoti, kad prieš mus – ir pirminis, ir šiaip kokybiškesnis Vasario 16-osios akto egzempliorius.

Viena iš L. Mažylio atradimo naujovių – Vasario 16-osios akto vokiškosios versijos suradimas. Bene įdomiausias joje yra Mykolo Biržiškos parašas. Abiejuose žinomuose lietuviškuose egzemplioriuose signataras pasirašė kaip „M. Biržiška“, tuo tarpu vokiškame – „M. v. Biržiška“. Raidė „v.“ – žodžio „von“ („iš“) santrumpa – yra būdinga kilmingųjų asmenų pavardėms, tad M. Biržiška čia paliko užuominą apie savo bajorišką kilmę. Beje, vokiškojo akto signatarų sąraše irgi yra įvykusi ir viena abėcėlinę tvarką pažeidžianti „rokiruotė“ (A. Stulginskis pasirašė prieš J. Staugaitį), o signataras Jonas Vileišis tik šiame egzemplioriuje pasirašė pilnu vardu. Pats vokiškojo akto tekstas gan tiksliai atitinka lietuviškąjį, tik galima pastebėti, kad vietoje, kurioje kalbama apie „Lietuvos valstybės pamatus“, vietoj lauktino žodžio „Lietuvos“ („litauischen“) parašytas žodis „šios“ („dieses“). Taip pat įdomu, kad pati Lietuvos Taryba šiame dokumente save įvardija lietuvišku žodžiu („Taryba“), ir tik pirmą kartą minint šį terminą skliausteliuose nurodomas vokiškas atitikmuo („Landesrat“), nors, pavyzdžiui, 1917 m. gruodžio 11 d. akte buvo tik pastarasis terminas.

Visa tai, kas pasakyta, leidžia manyti, kad Vokietijos archyvuose gali būti išlikę ir dar keli Lietuvos nepriklausomybės akto egzemplioriai. Galbūt ir Rusijai skirto egzemplioriaus (lietuvių ir, galimai, rusų kalba) reikia ieškoti ne Rusijoje, o Vokietijoje. Taip pat ir Vokietijai skirtas egzempliorius (su įrašytu Vokietijos vardu) greičiausiai dar nėra surastas.