Partizanų lopšinė
… palinko liepa
šali kelio
palinko
ir nulūžo
gyvenimas
vieni pavojai
kas tyli
ir
kas ūžauja
kas tolima
kas artima
kas gvoja
kas vaitoja
arba loja
kas tikra
kas tik manoma
ar neįmanoma
iš mylimųjų
tik mirtis
ištikima
tik
ji viena
vaduoja iš pavojų…
Vakarė
… virš Žagario
žvagždelė vakarė
virš Žagario
kraujuota žvaigždė
ėjo vyrai
į mirtiną karę
ne laimėti
o
galvas padėti
ir padėjo
į dangų žiūrėjo
nuo kietų
akmens grindinių
o vakarė
kraujavo
žėrėjo
stingdė širdis
žvėrių ir žmonių
virš Žagario
žvaigždė vakarė
iki šiol
nepaliovė žėrėti
mes atėjome
prie Žagario
į žvaigždes
viršum ežero
pažiūrėti…
Žeminių eilės
… susigraudino senelis
prisiminęs
kaip
partizaniškoje jaunystėje
kūrė eiles žeminėje
ir
kaip jų klausydavosi
virtusių dainomis
tarsi
žeminės žvakelė
ilgai plazdėjusi
tik
širdyse ir lūpose
ta žeminių poezija
ilgainiui
rado kelią
į knygą
susigraudino senelis
pavadintas
joje
poetu…
Motyvas
… prie tos duobės
prie tos balos
prie tos durpynės
kur
apyniai ir karklavijai
susiviję
susipynę
užkimę gegužės
tebekukuoja
tebeverkauja
čia
sumestus ir nukankintus
miško brolius
tebemini
teberokuoja
aprauda
jų likimą
tai toks
gūdžių dienų
gūdžių dainų
gūdus motyvas
kam nors
vėlyvas
o kam nors
galbūt
ankstyvas…
Senajame kluone
…peludės prieblandoje
pakilo
nusibraukė nuo veido
voratinklius
pasirąžė
nuo skarų byrant
šiaudagaliams
ir smeigė
į paširdžius
– Ko čia tau reikia,
niekur ramybės nėra!
tik tada
kai jau gulėjau
aukštielninkas
ant klojimo
pastebėjau
koks kiauras
senojo kluono stogas
kaip skaudžiai šaudo
šelmeninės kregždės
ten ir atgal
kaip nerūpestingai
žaidžia
sujudintos dulkės
pro šelmenio plyšius
saulės spinduliuose…
Bandymas sugrįžti
… idant
neatsitiktų viskas iš karto
tam tyčia
sugalvotas laikas
tolei stovėsi
nusivožęs kepurę
prie vartų
kol įsitikinsi
paikas esi
beviltiškai paikas
nes
niekas tavęs čia nelaukia
netgi
pažinti nenori
vaikšto pro šalį
ir nebemato
Lietuvai
šiandien
nereikalingi kovotojai
reikia kompiuterių
ne automatų
reikia
skubėti Europon
o
ne iš žemės pakilus
stovėti
niekam nerūpi
kad
peršautą širdį
tau tebesopa
kad nebeturi
nei vardo nei kapo
kad esi
apskritai be vietos
vienas tik laikas
beliko
jam tai gali
atsidėti
būsi gal
kada nors
pašauktas ir pavadintas
dienos
kol saulėtos
kol vakarai žvaigždėti
gulkis žolėn
akimis į dangų
ir palūkėki
tik
Dievegink
nedinki…
Gūda
… kaip gūdžiai
ta gegė
gūdoja tą gūdą
kaip spindi prieš saulę
Mergelės akelės
nelauk
iš ten
laiško
nebus iš ten kelio
broleliai berneliai
gelmėj užusnūdo
broleliai berneliai
stribų nukankinti
iš Grūto
Vieciūnų
Neravų
Jaskonių
išėjo kaip stovi
tėvynės apginti
nes buvo taip motinų
išauginti
kaip gūdžiai tos senpušės
ošia aplinkui
sakytum dejuoja
netverdamos skausmo
giružė
nuo vėjo
o gal nuo gūdos tos
palinko
telydi mus
visą gyvenimą
šitokis
šilo gausmas…
1986 – 2016
