Dievo akis – visame pasaulyje gerai žinomas simbolis: tai ne tik krikščioniškoji „Apvaizdos akis“, bet ir Budos akimis puoštos nepaliečių šventyklos, Mitros-Varunos saulės vyzdys senovės indoarijų pasaulėvokoje, senovės egiptiečių Horo akis ir t. t. Ne tik Saulė, bet ir Mėnuo bei žvaigždės laikyti akimis – nuolatiniais, bluosto nesudedančiais dieviškaisiais vyzdžiais. Vienokiu ar kitokiu būdu pasaulis tradicijos įsivaizduotas esąs stebimas, esąs dievų akiratyje, o visi žmonių darbai – geri ar blogi – regimi tos dieviškosios akies. Žmogus niekada nėra visiškoje vienatvėje, visiškai anapus šviesos tol, kol jį stebi Dievo akis – tik niūriausios pragarmės, tik gūdžiausios ūkanos esti anapus šios visa reginčios akies.
Nušventinus (sekuliarizavus) pasaulį, Dievo akis užako – jei nebėra Dievo, arba jei jis lieka dievuku – „apipjaustytu“ (sekuliarizuotu), nebe visagaliu, nebe aukščiausiuoju – žmogus pasilieka aklumoje: nebematomas, užmirštas, kosmosas tampa abejingas jo būčiai. Tai kraupus būvojimas – žmogus lieka nesaugus, vienišas, apleistas. Tai spengesys, siaubas, išnykimas iš kosmoso, iš būties. Žmogus lieka it gėlė be saulės, jam užsiveria visi dangiškieji vartai, jo širdies gija, saisčiusi su amžinybe, nutrūksta…
Ir tada žmogus išranda stiklinę akį. Juodas vyzdys pakimba „jūsų ir mūsų saugumui“ – pradžioje parduotuvėse, bankuose („nuo vagių“), paskui gatvėse, aikštėse („nuo užpuolikų“), paskui kiemuose ir gyvenamuosiuose rajonuose („nuo mašinų brozdintojų ir chuliganų“), viešajame transporte, darbovietėse, viešosiose įstaigose. Galiausiai tūlas lietuvis kabina stiklinę akį savo nuosavo namo kieme… Jeigu ką, kiekvienas po stiklinę akį nešiojasi su savimi telefono pavidalu. Ir jei pradžioje pamanai, kad stiklinė akis stebi tik viešąją erdvę, tik miestą, tik nušventintąjį profaniškąjį kasdienos verpetą, tai, aure, nukakęs miškan, ištrūkęs iš žmonių, su jų įstatymais, tvarkomis ir kasdienybės beprasmybe, gali išvysti ženklą, kad ir miškas stebimas juodosios akies!
Juodoji akis – tobulas sprendimas. Išsiilgtasis „jūsų ir mūsų saugumas“ sugrįžo. Akies apymojyje tūlas gali nusiraminti – čia jam nebebaisūs vagys, plėšikai, chuliganai, eismo taisyklių pažeidėjai… Net jei kas ir nutiks, akis viską įsirašo į savo sąžinę, ir esant reikalui, padės surasti nusidėjėlį. Mat, juodoji akis tai Dievą sekuliarizavusios ir jo pareigas bei galybę pasiėmusios valstybės akis. Ir jai tarnaujantys „angelai sargai“. Valstybė it Dievas aprėpia visą būtį – ji toli, bet tuo pat, visiškai šalia, stebi kiekvieną tavo žingsnį. Ir galima netikėti „nepasitikinčiais valstybe“, nes tiki ja karštai daugelis – štai, vienas daugiabutis Kaune didžiuliu užrašu puikuojasi, kad pirmasis mieste įsidiegė „saugią kaimynystę“. O kuo daugiau tikėti?
Va, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčion – „Dievo šventovėn“ – įžengęs maldininkas, pasiryžęs glaudžiam, betarpiškam santykiui su Dievu, pirmiausia išvysta į jį žvelgiančią anaiptol ne „Apvaizdos akį“, o juodąją ciklopo akį. Tai ko vertas toks tikėjimas, ko verti to tikėjimo kunigai (tiksliau, „klierikai“), jei Dievo akies per maža, jei Dievo galia neatrodo visa aprėpianti, jei net bažnyčios tobulame gaubte yra kraupi yda, eižėjanti visą statinį? Ciklopo akis bažnyčioje – kraštutinė sekuliarizacija. Toliau visi jos žodžiai apie Dievą beverčiai. Tada ir juodoji akis kapinėse, žvelgianti į lentynoje sudėtus velionio palaikus nebeatrodo kaip koks nesusipratimas (irgi Kėdainiuose).
Regis, gyventum krašte, kur pilna nuožmių žudikų, plėšikų ir kraugerių. Kur kuo žūtbūtiniau reikia kabinti juodąsias akis, tvertis tvoromis, net jei gyveni vidury miško, koduotis duris ir net šiukšliadėžes („konteinerius“ – štai vieno Antakalnio daugiabučio gyventojai rimta veido išraiška spaudo grotuotą savo šiukšlyno antvožą, ir dar į jį nukreipę stiklinę akį). Štai ir dabar ant durų kabo lapelis, raginantis kieme įrengti juodąją akį, nes kažkoks nedorėlis brūkštelėjo per kažkieno didžiausiąją šventybę – mašiną (jų šventumas yra neginčijamas). Kraštas, kur viską reikia viską stebėti, sekti, „kontroliuoti“. Kodėl? Kas žmogų taip pjauna viduje, kad jis pasiryžęs visą pasaulį apkergti stiklinėmis akimis? Ir kuo daugiau ciklopų žvalgosi, tuo žmogus aklesnis – pasaulį perleidęs valstybės žinion, pats įbedęs savo akį į išmanųjį ekraną, į vaizdą prieš variklio dangtį, į kažkokią bereikšmę kasdienybės marmalynę – nebepakelia akies į dangų, į žvaigždes, į upės vingį, į laukų platybę.
O nuožmiausiai nenukreipia vyzdžio į save. Į savo širdį–sielą (žodžiai, kurių padorioje draugijoje geriau nė neminėti). Ten, štai ten, žioji pati didžiausia, pati klaikiausia juodoji ciklopo akis. Štai kur atsivėrusios baisiausios pragarmės, kur ūkanos, kur amžina tamsa – tūlo lietuvio siela tai Mordoras su Saurono akimi. Štai ta akis, kurią reikia sudaužyti, suskaldyti ryžto liepsna – o tada ir visus juoduosius veizolus, kurie aklai spokso gatvių pakampėse. Tada tik atsivers erčia žmogiškumui, atsivers laisvės laukymė, galiausiai tik tada siela galės nušvisti dieviškąja šviesa, joje pasilies aukos dievams. Ir tuomet širdis taps ta spinduliuojančia Dievo akimi – visados šalia, visados reginčia, visados globojančia. Širdis – štai tikroji tobuloji akis, Dievo atspindys savyje. Už šią akį nesti nieko galingesnio, nieko viršesnio. Jokie pavojai kūnams negali pažeisti šitokios sielos. Aklųjų karalystei su vienaakiais karaliais nėra jokio kito vaisto, negu atsimerkimas, atbudimas. Ne gatves, ne stiklo fasadus, ne greitkelius lyginti ir tobulinti reikia, o šveisti savo sielos veidrodžius, prasitrinti savo akis.
Todėl, tūlas lietuvi, netikėk jokiu niekšu, kursai ragins „jūsų ir mūsų saugumui“ atplėšti iš tavęs laisvę, kursai ragins patikėti dalį savojo Aš tiems, „kurie išmano“, kursai bandys įtikinti, kad esti kažkas viršum Dievo. Laisvė – tai sūkurys, svastika, tai Saulės kryžius, tai Dievo akis širdyje. Tai švytinti Tiesa, kuri nežino antro sau lygaus, tai Viena. Vožk ciklopui per jo veizolą!
Pagarba autoriui! Jūsų pastebėjimai pataikė tiesiai esmę. Baimė atsiranda nykstant tikėjimu,i ir pasireiškia kaip nesaugumas ir noras valdyti padėtį.
Autorius ragina sudaužyti “visus juoduosius veizolus”, matyt, ruošiasi vogti iš kiemų mašinas ar dar kokią nors Ievą kastuvu užkapoti, tačiau tie prakeikti objektyvai visur…