V. Šilas. Mažosios Lietuvos žemės vardų byla

Kaip žmones, taip ir vandenis, konkrečias vietoves skiriame, surandame ir atpažįstame, jei jie pažymėti tikriniais vardais. Svarbu, kad tie vardai visada būtų gyvi. Mažoji Lietuva (tai Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai) išbuvę net 650 metų vokiečių valstybių valdžioje (Kryžiuočių ordino Prūsijos valstybė, Prūsijos kunigaikštystė, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija, Veimaro respublika) išsaugojo savo senuosius baltiškus (lietuvių ir prūsų) žemių ir vandenų vardus – iki pat Trečiojo Reicho laikmečio. Klaipėdos krašto vardai yra gyvi iki šiol, deja, to negalima teigti apie senuosius Karaliaučiaus krašto vardus.

Žvelgiant į istoriniuose šaltiniuose (Vokiečių-kryžiuočių ordino kronikose, bažnytinėse knygose ir žemėlapiuose) įrašytus vokiškomis galūnėmis „padabintus“ baltų (lietuvių ir vokiečių ordino išnaikintų prūsų) žemės vardus, jie vėl ir vėl tarsi atgyja ir pasako kas buvo autochtonai, senieji Mažosios Lietuvos gyventojai, o kas kolonistai ir jų palikuonys. Taip jau buvo – keitėsi kartos, o baltų žemės  vietovardžiai ir vandenvardžiai gyvavo ir nedviprasmiškai liudijo, kad tuos vardus suteikę žmonės nebuvo germanai, o tuo labiau, slavai. Toponimai dažnai yra vienintelė medžiaga etnogenezės klausimams spręsti, t. y.  tautų ir jų genčių kilmei, jų raidai nustatyti, atsakyti, kas nuo seno čia gyveno, kas buvo vietinės kultūros turėtojai. Todėl vietovardžių išsaugojimo svarbą yra akcentavęs mūsų toponimikos tėvas K. Būga, vadinęs juos „žemės kalba“ ir toponimikas A. Vanagas.

Dėl to, kad Karaliaučiaus kraštas yra baltų etninė žemė, vokiečių istorikams ir kalbininkams jokių abejonių nekilo iki pat XIX a. pabaigos. Antai, kalbotyrininkas ir archeologas Karaliaučiaus universiteto prof. Adalbertas Becenbergeris buvo nustatęs kalbinę lietuvių-prūsų vietovardinę ribą, ėjusią maždaug Deimenos ir Unguros upėmis (A. Bezzenberger. Die litauisch-preussische Grenze // Altpreussische Monats-schrift. Koenigsberg, 1882. Nr. 19, P 651-655). Jis apie tai sprendė pagal vietovardžiuose slypinčius prūsų sandus garbis, kaimis, ape ir jų lietuviškus atitinkmenis kalnas, kiemas, upė. Gi, sprendžiant iš bažnyčių, kuriose XVI–XVII a. ir vėliau buvo sakomi lietuviški pamokslai, istorijos žinome, kad lietuvių kalbos salos dengė ir prūsiškąją Karaliaučiaus krašto dalį.

1919 m. Versalio sutartimi Vokietija atsisakė Klaipėdos krašto ir jį perdavė administruoti Antantės narei Prancūzijai. Po 1923 m. įvykusio Klaipėdos krašto sukilimo akcijos ši šiaurinė Rytprūsių dalis įsiliejo į Lietuvos valstybės sudėtį. Lietuva ir Vokietija pasirašė „Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sienos dalykams sutvarkyti“. Ji „sudaryta dviem lietuviškais ir vokiškais originalais Berlyne 1928 metų sausio 29 dieną (vokiškame originale: in Berlin)“. Abejuose originaluose remtasi tarptautine praktika laikytis savo kalbų vietovardžių ir vandenvardžių rašymo tradicijų. Cituojame:

„[…] pažymėta siena per pasienio tiltus ties Eitkūnais, Širvinta ir Tilže (vok.: bei Eydtkuhnen, Schirwindt und Tilsit). Muito atžvilgiu leistos prieplaukos Nemuno ir Rusnės upėse (vok.: am Memel und Russtrom) Vokietijos šone: Šilėnai, Trapėnai, Ragainė, […] (vok.: Schillehnen, Trapönen, Ragnit, …)“. Tai turėtų būti akstinas mūsų diplomatams, laikytis savo raštuose ir dokumentuose lietuviškos, o ne primestos rusiškos toponimikos.

Senieji vietovardžiai yra iš kartos į kartą perduodamas dvasinis paveldas ir paprastai mažai keičiasi net ir kintant tautinei gyventojų sudėčiai. Atėję į valdžią šovinistitai naciai (nacionalsocialistai) pamatė, jog  Karaliaučiaus krašto vardai rodo vokiečius čia esant ateiviais. Naciai griebėsi falsifikacijų. 1933 metais iš lėto prasidėjo pavienių Mažosios Lietuvos vietovardžių germanizavimas. Nepatenkintas jo mastu, nacių partijos gauleiteris Rytprūsiuose ir Rytprūsių oberprezidentas Erichas Kochas 1936 metais paliepė rauti viską, kas dar  lietuviška (Rottet aus, was litauich ist).  Jis nurodė Prūsijos mokslo ir švietimo ministerijai parengti ne vokiškai skambančių vietovardžių pakeitimus. Ministerija suformavo „Rytų Prūsijos svetimų kalbų vietovardžių suvokietinimo“ ekspertų komisijas.  

1938 m. liepos 16 d. įsaku apie 60 % senųjų lietuviškų, iki tol tik apvokietintų, Karaliaučiaus krašto vietovardžių buvo pakeista į vokiškus. Antai, Stalupėnai – Stallupönen, kuriuose kantoriavo mūsų Kristijonas Donelaitis, virto Ebenrode. Kalbininko Pilypo Ruigio Valtarkiemis – Walterkehmen (čia K. Donelaitis svečiavosi) virto Grosswalterdorf, o kito kalbininko Kristijono Milkaus (jis paskelbė pirmąją ištrauką iš K. Donelaičio „Metų“) Pilkalnis – Pillkalen virto Schlossberg. Šilėnų – Schillehnen miestelis, kurio apylinkėse tautosakininkas Vilius Kalvaitis užrašė daug lietuviškų dainų, tapo Schillfelde. Tokioje vietovardžių pervardinimo komisijoje teko, deja, dirbti ir Vydūno bendraminčiui kalbininkui Viktorui Falkenhanui. Tiesa, kai kuriuos krašto vietovardžius jam pavyko „išgelbėti“, įtikinus komisiją, kad tai ne lietuviški, o prūsiški vietovardžiai (gauleiteris E. Kochas buvo tikras, kad prūsai buvo germanų gentis). Iki 1938 metų Tolminkiemio bažnytkaimis oficialiai turėjo apvokietintą Tollmingkehmen vardą. Jis irgi neišvengė pervardinimo vajaus ir buvo perkrikštytas visgi atpažįstamu Tollmingen vardu. Upių vardų naciai nekeitė!

1945 metų gegužės mėnesį antihitlerinės koalicijos valstybės šventė karo su naciais pabaigą. Tuo karas Karaliaučiaus krašte nesibaigė. Mat tęsėsi civilių gyventojų genocidas, o netrukus prasidėjo karas ir prieš gyventojų vartojamus toponimus…

1945 m rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos sprendimu Raudonosios armijos užkariautas „Karaliaučiaus miestas ir gretimos apylinkės“, iki „būsimos Taikos konferencijos“ (ne „50-čiai metų“, kaip kalbama) buvo perduoti administruoti Sovietų Sąjungai. 1946 m. žiemą J. Stalinas pasiūlė, jau antrą kartą, A. Sniečkui „imti Kenigsbergą“. Sniečkaus aplinkoje kilo panika: „Lietuvai gresia Karaliaučiaus krašto prijungimas!“. Tarpininkaujant M. Suslovui, Sniečkus šios žemės atsisakė. Nei materialinis, nei juo labiau dvasinis Mažosios Lietuvos gyventojų paveldas – vietovardžiai, Sniečkui ir jo parankiniams nerūpėjo. Rūpėjo jų pačių išlikimas valdžioje.

Tik po 1946 metų žiemos pagrindinės Mažosios Lietuvos dalies – Karaliaučiaus krašto likimas buvo nuspręstas. 1946 m. balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo suformuota Kenigsbergo sritis (t.y. Karaliaučiaus sritis) ir perduota net už dviejų sovietinių „sąjunginių“ respublikų (Lietuvos ir Baltarusijos) nutolusiai Rusijos Sovietinei Federacinei Socialistinei Respublikai (RSFSR). Kitu tos pačios institucijos liepos 4 d. įsaku srities centras, Karaliaučiaus miestas, buvo pervardintas Kaliningradu neseniai mirusio Stalino sėbro M. Kalinino garbei. Taigi, vos pabuvęs Kenigsbergo sritimi Karaliaučiaus kraštas tapo Kaliningrado sritimi.

Karaliaučiaus kraštui perėjus RSFSR jurisdikcijai, jo vietovardžiais „rūpinosi“ jos Aukščiausiosioji Taryba. Ji politiškai motyvuotais 1946, 1947 ir 1950 metų įsakais „Apie Kaliningrado srities gyvenamųjų vietovių pervardijimą“ keitė krašto vietovardžius ir net vandenvardžius į išgalvotus rusiškus. O juk Karaliaučiaus krašto (taip pat ir visos Rytų Prūsijos) vietovardžiai buvo čia gyvenusių žmonių kartų intelektinė nuosavybė. Ką gi, naciai (nacionalsocialistai) ir bolševikai buvo to paties kirpimo broliai. Vieni iš kitų mokėsi, vieni kitus pralenkdami. Naciai perėmė iš bolševikų koncentracijos stovyklų (lagerių) praktiką. Bolševikai – vietovardžių falsifikavimo praktiką. Anot akademiko dr. Zigmo Zinkevičiaus, elgtasi taip, tarsi čia būtų buvusi jokios istorijos neturėjusi negyvenama žemė.

Visgi, užsimojus prieš viską, kas „vokiška“, imta „trinti“ net vandenų vardus. Šitaip buvo padarytas didžiulis nusižengimas visai Europos kultūrai, ypač keičiant seniausio vietovardžių sluoksnio – upių ir ežerų vardus į naujus: antai, upės Rominta – Rominta virto Krasnaja, Gilija – Gilge – Matrosovka, Eimenis – Eymenis – Uljanovka, Auksinė – Auxinne – Golubaja, Arga – Arge – Zlaja, o Ameita – Omet – Železnodorožnaja.

Stambiųjų Karaliaučiaus krašto miestų vardai buvo sugalvoti Maskvoje, o miestelių ir gyvenviečių vardus „kūrė“ iš kariškių sudarytos Kaliningrado srities civilinių reikalų valdybos komisijos nariai. Pakeista viskas, kas įmanoma. „Išliko“ tik du vietovardžiai. Žiliai (vok. Szillen) pakito į Žilino, o Dumnava (vok. Domnau) į Domnovo. Mano pagirtas ordinuotas rusų pulkininkas noriai paaiškino, kad tai jo, tokios komisijos nario, nuopelnas – buvęs vietovardis jam pasirodęs gan slaviškas…

Tuo metu istorikas prof. Povilas Pakarklis bandė kaip nors taisyti padėtį ir parašė laišką Rusijos Federacijos Ministrų tarybai, siūlydamas kelias pataisas vietovardžių pervardinimo projektui „su tikslu išsaugoti senuosius lietuviškus pavadinimus“. Tokio dvasinio paveldo apsaugos poreikis visada išlieka aktualus. „Atsižvelgta“ buvo tik į dvi profesoriaus pataisas. Vėluva, kurią prof. P. Pakarklis kildino iš „vėliavos“ (iš tikro, vardas kildinamas iš „vėlės“) gavo Znamensko vardą (rus. Zanamia – vėliava). Naujieji Kuršiai, pateikti kaip „Naukuriai“ ir paaiškinti, kad tai naujakuriai, gavo Pionerskij vardą… Beje, siūlymų sąraše Tolminkiemio kažkodėl nebuvo, bet buvo siūloma nekeisti ir palikti ramybėje Ragainę.

Pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo Ragainė 1947 m. Rusijos įsaku tapo Nėmanu. Šio įsako kūrėjų neliko nepastebėtas ir Donelaičio Tolminkiemis. Jam suteiktas Čistyje prūdy vardas. Matyt, kareiviškoje  „vietovardininkų“ komandoje būta stropaus  rašytojo Levo Tolstojaus gerbėjo; gretima Trakėnų gyvenvietė irgi gavo „tolstojišką“ – Jasnaja poliana vardą. Iš neramios sovietinės Lietuvos pusės nebūta jokios reakcijos – tylėjo ir partinis, ir nepartinis blokas. Lietuvos kalbininkai į ekspertus nesisiūlė. Dėl vietovardžių visi tylėjo net tada, kai Sniečkui dar esant gyvam, Maskvoje 1964 metais buvo iškilmingai paminėtos Kristijono Donelaičio 250-osios gimimo metinės.

Senuosius Karaliaučiaus krašto žemės ir vandenų vardus užkonservavo istoriniai žemėlapiai, juos būtų galėję išlaikyti ir vietos gyventojai. Bet, juk 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. Taip buvo „įteisintas“ užkariautos teritorijos gyventojų etninis valymas (beje, tuomet nieks jų, Vokietijos piliečių, į vokiečius ir lietuvius neskirstė). Iki 1951 m. gegužės mėnesio visi dar likę gyvi 102 tūkstančiai vietos gyventojų buvo deportuoti iš savo vietovardžių jau netekusio krašto…                      

Taip jau yra – visi didieji užkariautojai siekė deformuoti ar net visai ištrinti istorinę okupuotų tautų atmintį, kad joms nieks neprimintų jų saitų su praeitimi. Tam „išvalytoje“ nuo vietos gyventojų Karaliaučiaus teritorijoje buvo „ištrinti“ ir tradiciniai vietos vardai. Tikėtasi, kad taip čia niekas nebeprimins nutylimos lietuviškos ir prūsiškos Karaliaučiaus krašto praeities. Vietovardžių keitimą užkariautoje teritorijoje  reikia traktuoti kaip karo nusikaltimą: Hagos ir Ženevos konvencijos draudžia ne tik vietos gyventojų deportaciją, tyčinį religijos, švietimo, istorijos objektų naikinimą, bet ir įžeidžiantį, žeminantį elgesį vietos gyventojų atžvilgiu, o juk autentiškų žemės vardų falsifikavimu jie pažeminami, nuslėpiama tikroji jų krašto  istorija. Nemanau, kad atvykėliai, kuriems senieji krašto vardai buvo svetimi,  susigyvenę su išgalvotais, jokio ryšio su šiuo kraštu neturinčiais vardais, nepajuto sovietinio realizmo krūvio ir yra laimingi. Juk, sakoma, nevykę, neteisingi vardai užprogramuoja jų turėtojus gyvenimo nesėkmei. Juo labiau – su blogį nešančiu karu susiję vardai.

Ką liudija senieji Mažosios Lietuvos vietovardžių klodai? Jie primena tolimos praeities gyvenimą. Palyginkite, kokie iškalbūs yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai ir kokie beprasmiai yra išgalvoti jų atitinkmenys. Išdagai-Ischdagen (išdegusi miško vieta) – Lermontovo; Opšrininkai – Abschernincken (gyveno opšrų – barsukų medžiotojai) – Krasnoarmeiskoje (raudonarmietiškiai); Romava – Romau (šventovė) – Rovnoje (lygioji); Perkūniškiai – Perkunischken – Perekriosnoje (kryžminiškiai); Šventiškiai – Schwentischken (šventa vieta) – Pugačiovo (baugalas, Pugačiovas); Žemaitkiemiai – Szamaitkehmen (žemaičių kaimas) – Šossejnoje (plento gyvenvietė).

Pirmą kartą rimtai apie senųjų vardų sugrįžimą užsiminta 1988 metais, jau Gorbačiovo „perestrojkos“ (pertvarkos) laikotarpiu. Tuomet dešimt sovietinės Lietuvos kultūros veikėjų parašė  laišką SSRS Rašytojų sąjungos laikraščiui „Literaturnaja gazeta“ (išspausdinta Nr.37). Publikacijoje „Gyveno Tolminkiemyje“ buvo rašoma:

„Kažin ar atsiras naujų žodžių, kad papasakojus, ką lietuviui reiškia Donelaitis […]. Tos vietos, kuriomis vaikščiojo poetas, nedidelė bažnyčia, kurioje jis tarnavo ir kurioje jis buvo palaidotas – yra šventa vieta kiekvienam lietuviui, kiekvienam branginančiam bendrąjį kultūrinį palikimą sovietiniam žmogui. Lietuvis važiuodamas į ekskursiją niekuomet nepasakys „važiuoju į Čistus Prudus“ o tik – „vykstu į Tolminkiemį“ […]. Tolminkiemis turi likti Tolminkiemiu […]. Šio vardo atstatymas bus vienas iš svarbiausių pasiruošimo 275-osioms didžiojo poeto metinėms momentu“. Laišką pasirašė kultūrininkai J. Avyžius, J. Baltušis, D. Banionis, M. Sluckis, A. Inozemcevas, A. Maldonis, J. Ivanovas, V. Martinkus, L. Ozerovas, V. Petkevičius. Jų laiškas Sovietų Sąjungos valdžios Maskvoje nesugraudino. Poetas buvo pagerbtas Donelaičio draugijos pirmininko (ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nario (MLRT)) Napoleono Kitkausko rūpesčiu organizuotoje talkoje pasodinus 275 ąžuoliukus jo gimtuosiuose Lazdynėliuose-Lasdienellen. Donelaičio metai tapo dar ir Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimo metais. Beje, rusiško vardo Donelaičio gimtinė nebuvo gavusi, nes jo kaimelio po karo visai nebeliko…

Tik deklaravus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą Mažosios Lietuvos žemės vardai ėmė kilti naujam gyvenimui. 1990 m. gruodžio mėn. 11 d. Vilniaus miesto Tarybos Prezidiumo nutarimu, Mažosios Lietuvos vietovių ir iškiliausių to krašto kultūros veikėjų vardais imta vadinti naujai statomo Vilniaus miesto Pilaitės rajono gatvės. Tarp pirmųjų – Vydūno, M. Mažvydo, I. Kanto,  Karaliaučiaus, Tolminkiemio, Įsruties gatvės. Remtasi tais pačiais metais net 30 tūkst. egzempliorių tiražu išėjusiu Vytauto Šilo ir Henriko Samboros enciklopediniu vadovu  „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai”. Dabar jau daugiau kaip pusė Pilaitės gatvių, alėjų yra siejamos su Mažąja Lietuva. Tokių gatvių rasime ir kituose Lietuvos miestuose.

1992 metais užsienio kolegų dėmesį į sovietinės Rusijos įvykdytą savivališką Karaliaučiaus krašto vietovardžių pakeitimą atkreipė akademikas dr. Zigmas Zinkevičius (Linguistica Baltica). 1993 m. visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų Taryba nusiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentui A. Brazauskui, LR Seimo Pirmininkui Č. Juršėnui, Ministrui Pirmininkui A. Šleževičiui, užsienio reikalų ministrui P. Gyliui Memorandumą, patardama siūlyti Rusijai atstatyti nematerialiosios kultūros paveldo palikimą –  autentiškus Karaliaučiaus krašto vardus.

Bene vienintelis kartas, kai Lietuva oficialiai kreipėsi į tarptautines organizacijas Mažosios Lietuvos žemės ir vandenų vardų klausimu, buvo 1994 m. Europos Tarybos (ET) sesija. Tuomet Lietuvos Seimo delegacijos narys Vytautas Landsbergis pateikė ET svarstymui rezoliucijos projektą, kuriame buvo siūloma atstatyti senuosius Karaliaučiaus krašto vietovardžius. Jį pasirašydami parėmė 25 Europos valstybių parlamentarai.  Pasiūlymas Rezoliucijai (Motion for a Resolution), 1994 m. gruodžio 4 d. dokumentas Nr. 7185, teigė:

„1. Europos Taryba pareiškia, kad hidronimai ir toponimai, iki XX šimtmečio saugoję etninę kultūrinę atmintį, yra svarbiausiojo Europos kultūros palikimo dalis, kurį reikia išsaugoti ateičiai.

2. Dažnai tai nebuvo daroma arba šis palikimas buvo specialiai naikinamas, keičiant kaimų ir miestų, netgi upių ir ežerų pavadinimus, o visi jie yra ypač vertingi dinamiškoje ir tolerantiškoje Europoje, kaip dabartinės ir praeities Europos įvairovės liudytojai.

3. Totalitariniai režimai juos naikino ypatingai žiauriu būdu. Karaliaučiaus žemė išsiskiria iš kitų tuo, kad joje buvo visiškai sunaikintas toponiminis-kultūrinis palikimas.

4. Europos Taryba ragina šioje žemėje gyvenančius žmones, taip pat administracines įstaigas pamąstyti apie naujas galimybes atkurti baltiškuosius ir germaniškuosius pavadinimus vietovių, kuriuose totalitarinis sprendimas paneigė Europos tradicijas ir ilgalaikį palikimą.“

Deja, pasiūlymas, nors ir daugelio pastebėtas, liko pasiūlymu ateičiai. Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, V. Ladsbergio pasiūlymo, atrodo, dar nepakartojo.

Karaliaučiaus eksklavo sovietinės toponimikos vartojimo ir išsaugojimo šalininkai (o tokių dar yra) teigia, kad kai kuriuose „jos varduose buvo įamžintas Didžiojo Tėvynės karo didvyrių atminimas“ ir todėl jų keisti nevalia (beje, Tolminkiemiui buvo numatytas tokio didvyrio Kožedubo  vardas, bet Maskvoje kažkas kažką supainiojo ir Tolminkiemis tapo Čistais prūdais). Liūdna, kai prioritetas teikiamas karo žmonėms, tačiau ir kare žuvusiųjų palikuonims nėra lengva susigaudyti, kur iš tikrųjų žuvo ar palaidotas jų artimasis, juk dokumentuose figūruoja vietovardis, kurio rusų vartosenoje seniai nebėra. Sovietinės praeities poveikis dabartinės Rusijos sąmonei, jos žmonių mentalitetui tebėra juntamas… Sovietmečiu buvo įprasta viešai vartoti susovietintus Donelaičio žemės vardus. Iš tos epochos atėję mūsų politikai ir dabar dažnai Vydūno Tilžę ima ir pavadina Sovietsku, o Mažvydo Ragainę – Nėmunu. Tiesa, dar neteko girdėti, kad jie ir Donelaičio Tolminkiemį vadintų rusiškai – Čistyje prūdai. Bent Tolminkiemis mums visiems liko Tolminkiemiu.

Iki sovietinės Karaliaučiaus krašto kolonizacijos ši žemė neturėjo nė vieno slaviško  toponimo, o dabar jame nebeliko nė vieno lietuviško. Sovietų valdžia atėmė iš mūsų etninius krašto vardus. Suprantama, jei mes patys nieko nedarysime, tai niekas jų ir negrąžins. 1997 m. rugsėjo 9 d. MLRT prašymu LR Seimo narys Stanislovas Buškevičius pasiūlė Seimui įteisinti tradicinių Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimą periodinėje spaudoje, visose mokslo ir gyvenimo srityse. 1998 m. lapkričio 12 d. LR Seimas priėmė Lietuvių kalbos komisijos statuso Papildymo įstatymą Nr. VIII-922, kuris teigė, kad „Valstybinė lietuvių kalbos komisija tvirtina lietuvių, prūsų ir kitų baltų etninių žemių lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir savo nutarimu nustato, kokia tvarka įgyvendinamas šių vietovardžių vartojimas Lietuvos Respublikoje“. Ilgai svarsčiusi, Kalbos komisija, užuot tradicininiams baltiškiems vietovardžiams suteikusi oficialių vietovardžių statusą, apsiribojo 1999 m. rugsėjo 30 d., rekomendavusi juos vartoti tik mokykliniuose (!) leidiniuose ir transporto eismo informacijoje. Kitaip pasielgė LR Susisiekimo ministerija – ji jau po dviejų mėnesių nutarė pakeisti informacines kelio lenteles ir oficialias rodykles: į Tilžę, į Karaliaučių! Šaunuoliai!

2010 metų birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą Nr. XI-878 „Dėl 2014 metų paskelbimo Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010-2014 metų programos metmenų“. Programoje, kurią parengė prie Lietuvos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sudaryta Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija (pirmininkas Česlovas Stankevičius, pavaduotoja Dalia Teišerskytė) buvo numatyta kreiptis į UNESCO dėl 2014 metų paskelbimo tarptautiniais Kristijono Donelaičio metais. O ar būta tuomet siekio, susigrąžinti Tolminkiemio vardą? Deja,  programa nenumatė daryti nieko, kad jis būtų atstatytas. O juk Tolminkiemio vardo atstatymas galėjo būti svarbiausias didžiojo Kristijono Donelaičio 300-ųjų metinių paminėjimo įvykis, istorinio teisingumo atstatymo šauklys… Kitos tokios palankios progos gali tekti tektų ilgai laukti… Supraskime, įkalbinti Rusiją elgtis civilizuotai ir grąžinti istorinius Karaliaučiaus krašto vandenų ir žemės vardus nėra taip paprasta. Tačiau pradėkime nuo savęs – stenkimės į viešąją vartoseną susigrąžinti baltiškuosius vietovardžius, kalbėdami ir rašydami apie apie Donelaičio ir Vydūno žemę vartokime tik tradicinius lietuviškus, o ne sovietų primestuosius vardus. Norėdami turėti geresnius santykius su kaimyne tapusia Rusija, juk negalime atsižadėti savo vardų…

2010-ais metais Lietuvos, o ir Karaliaučiaus srities visuomenės dėmesį, į Donelaičio žemę buvo atkreipusi Rusų stačiatikių bažnyčia (vadovas patriarchas Kirilas, Vladimiras Gundiajevas) pasikėsinusi perimti savo žinion Kristijono Donelaičio memorialinį muziejų (Donelaičio bažnyčios ir klebonijos pastatus) Tolminkiemyje (jei oficialiai – Čistuose Prūduose!).

MLRT savo laiškuose UNESCO Pasaulio paveldo komitetui ir Lietuvos nacionalinei UNESCO komisijai, Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei (sureagavo nedelsdama!), Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei ir LR Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui pabrėžė, kad bet koks Tolminkiemio (!) memorialinio komplekso perdavimo rusų ortodoksų bažnyčiai svarstymas, artėjant lietuvių literatūros klasiko jubiliejui, žeidžia lietuvių tautinius jausmus, žemina mūsų orumą. Donelaitį nuo ortodoksų tuomet išgelbėti pavyko…

Reikšmingu lietuvių kalbos mokslui  Mažosios Lietuvos vardų šaltiniu ilgą laiką buvo  lietuvininko kraštotyrininko Viliaus Kalvaičio sudaryta ir 1910 m., savo lėšomis Tilžėje išleista kraštotyrinė „Lietuviškų vardų klėtelė“ (apie 15 000 lietuviškų vardų bei pavadinimų – žmonių, gyvulių, kaimų, miestų, upių).

Dabar parankiniais šaltiniais, rimta paspirtimi išsaugant  Mažosios Lietuvos vardus ir prikeliant juos naujam gyvenimui, tampa MLRT nario Algirdo Antano Gliožaičio 2013 m. išėjusi monografija Mažosios Lietuvos žemė XVIII-XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose ir kalbininkų Grasildos Blažienės, Veronikos Adamonytės, Jolantos Gelumbeckaitės ir Edmundo Trumpos sudarytas Interaktyvus Rytų Prūsijos V. Kalvaičio „Vardų Klėtelė“, 1910 žemėlapis (2014 m.). Taip pat informacinis leidinys  Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos  (sudarė kalbininkės Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė (2002). 

Dar pilnai nesuvoktos svarbos mums visiems yra 1997 m. Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistas tezauras „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė“, kuriame surinkti ir aptarti visi, kiek įmanoma, Mažosios Lietuvos ir Prūsos (prūsiškosios Mažosios Lietuvos dalies) vietovardžiai; jie pateikti kartu su istoriniais vokiškais bei dabartiniais rusiškais atitinkmenimis. Šio didžiulio darbo autorius yra Montrealyje (Kanadoje) gyvenęs lietuvių kalbininkas prof. Vilius Pėteraitis. Šios, panašiu kaip V. Kalvaičio „Lietuviškų vardų klėtelė“,  nedideliu tiražu išleistos, knygos  jau seniai nebėra knygynuose. Subrendo nauja karta, kuriai labai svarbu turėti savo rankose tą V. Pėteraičio Tezaurą. Tuo labiau, kad šį etimologinio turinio Mažosios Lietuvos  ir Prūsos  vietovardžių žodyną turi tik nedaugelis bibliotekų – tai būtų dar viena priežastis parengti pakartotiną jos leidimą.                               

Ir patyrę istorinių vardų klastotojai kartkarčiais pakliūna į savo žabangas. Prisiminkime istorinį kuriozą – 2005 metais Kaliningrado (!) miestas šventė savo 750 metų jubiliejų (į jį atvyko pats Putinas!). Iš tikrųjų tai buvo Karaliaučiaus miesto sukaktis, nes Kalinino „Gradui“ (miestui) tuomet tebuvo tik 59! Malonu, kad pasisekė tą proga MLRT iniciatyva ir Lietuvos valstybės pastangomis  pastatyti paminklą Karaliaučiaus miesto garbės piliečiui, pirmojo pasaulyje lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos“ sudarytojui (išėjo prieš 180 metų, 1825 m.), lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ publikuotojui, faktiškajam Karaliaučiaus universiteto rektoriui, Lietuviškojo seminaro direktoriui prof. Martynui Liudvikui Gediminui Rėzai. Garbingasis Profesorius, autoritetingai pasipriešinęs anuomet prasidėjusiam lietuvių kalbos vartojimo ribojimui, savo darbuose rėmėsi  ne tik krikščioniškąja morale ir lietuvių tautosakos klodais, bet ir tautos istorija. Imkime iš jo pavyzdį – remkimės istorija ir mes (tikrąja, o ne išgalvota) – ji yra mūsų sąjungininkas! Senųjų gyventojų duoti Mažosios Lietuvos upių ir vietovių vardai yra sergėtinas ir  naudotinas mūsų tautos paveldas.