Vasario 14 d. kino centre „Skalvija“ Lietuvos kino centras pristatė suskaitmenintą ir restauruotą 1971 m. Lietuvos kino studijoje sukurtą vaidybinį režisieriaus Algirdo Aramino filmą „Maža išpažintis“. Tai jau septintasis Lietuvos kino centro užsakymu naujai prikeltas vaidybinis filmas iš Lietuvos kino aukso fondo.
Naujai prikeltos juostos pristatyme dalyvavo ir apie filmą bei režisieriaus kūrybą kalbėjo kino kritikė Rasa Paukštytė bei filmo „Maža išpažintis“ operatorius Donatas Pečiūra. Vakaro metu buvo iškeltas klausimas, kodėl režisieriaus, sukūrusio per 10 kino filmų, pavardė dažnai lieka pamiršta minint didžiuosius Lietuvos kūrėjus?
Anot Rasos Paukštytės, septinto dešimtmečio viduryje kiną, kalbantį apie žmogaus vidines problemas ir išpažintis pačiam sau, užgožė filmai apie pokario kovas, konfliktus tarpusavyje ar socialines problemas. Į žmogų kaip asmenybę, į jo asmeninę erdvę anuomet buvo žiūrima atsainiai, tad režisieriui Algirdui Araminui dažnai būdavo prikaišiojama, kad jo filmuose trūksta socialinio fono.
„Šiandien, kai modernus kinas kalba apie žmogaus vidų ir apie išorinius bei vidinius konfliktus sunku suvokti, kad tai galėtų būti neįdomu“, – sako kino kritikė Rasa Paukštytė.
Filmo vaizdo restauravimą atliko „Fixa Film Studio“ (Lenkija), garso restauravimo darbus atliko „Dubi Films Studio“ (Lenkija), skaitmeninimo darbus atliko Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Filmui parengti subtitrai anglų ir prancūzų kalbomis, o visuose filmų variantuose skamba originali fonograma lietuvių kalba.
„Maža išpažintis“ iš ano meto filmų išsiskiria laisva dramaturgija, o svarbiausia filmo populiarumo iki šių dienų priežastis – maištingi herojai ir jų vaidmenų atlikėjai. Filme pasakojama apie uostamiestyje gyvenantį 18-metį abiturientą Arūną, išgyvenantį krizę. Mokykloje klesti nepakenčiama rutina, jau anksčiau dėl niekų išmestas jo draugas Benas siūlo eiti dirbti. Šeimoje – nuobodulį keliantys tėvo prisiminimai apie antifašistinį partizanų būrį, netikėtas motinos noras, prisiminus apleistą dailininkės profesiją, išeiti iš namų, pasiėmus mažąjį Sauliuką. Dar labiau Arūną sukrečia faktas, kad atjaunėjusi motina gyvena su kitu vyriškiu, jau spėtu broliuko pamilti, vadinančio jį „dėde Povilu“. Tėvas atsiduria ligoninėje – dėl stubure sujudintos granatos skeveldros, apie kurią niekada nepasakodavo. Aplinkui – netikrų draugų išdavystės, paties Arūno baimė padėti Benui, drąsiai puolusiam į pagalbą ciniškų gelbėtojų girdomai mergaitei. Gal visos šios mažytės dramos, išaugančios sąmonėje iki neįveikiamų, atrodys kiek kitaip, kai atsiras šviesiaplaukė Rasa, finale uždedanti ranką ant pajūryje raudančio Arūno peties. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Andrius Karka, taip pat vaidino Vytautas Kernagis, Rūta Staliliūnaitė, Gediminas Karka, Vaiva Mainelytė, Monika Mironaitė.
Lietuvos kino centras siekdamas išsaugoti kino paveldą ir suteikti prieinamumą visuomenei jau yra suskaitmeninęs ir restauravęs šiuos filmus „Jausmai“ (rež. A. Dausa ir A. Grikevičius, 1968 m.), „Sadūto tūto“ (rež. A. Grikevičius, 1974 m.), „Velnio nuotaka“ (rež. A. Žebriūnas, 1973 m.) ir „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969 m.), „Herkus Mantas“ (rež. M. Giedrys, 1977 m.) ir „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. V. Žalakevičius, 1966). Iš viso Lietuvos kino centro iniciatyva yra įsigytos 25 reikšmingų Lietuvos kino istorijai vaidybinių filmų, kurie saugomi užsienio archyvuose, kopijos.
Lietuvos kino centro turimų filmų skaitmeninės kopijos viešo ir nekomercinio demonstravimo tikslais yra suteikiamos suderinus su Lietuvos kino centru.
