Lietuvos apeliacinis teismas omonininką V. Razvodovą nuteisė 12 metų kalėti

Sausio 24 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo Vladimirą Razvodovą už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus pripažino kaltu ir paskyrė jam galutinę subendrintą 12 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Baudžiamąją bylą kitam omonininkui Boleslavui Makutynovičiui teismas nutraukė, gavęs duomenų apie jo mirtį.

Taigi Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendį, kuriuo šie omonininkai buvo išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Remdamasi byloje surinktais įrodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vladimiro Razvodovo kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) – Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (BK 100 straipsnis) ir Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas (BK 103 straipsnio 1 dalis), – įrodyta.

„Vladimiras Razvodovas padarė sunkius tyčinius nusikaltimus, jo atsakomybę sunkina tai, kad veika padaryta bendrininkų grupe visuotinai pavojingu būdu, naudojant šaunamuosius ginklus“, – teigiama Apeliacinio teismo nuosprendyje.

Lietuvos apeliacinis teismas patenkino nukentėjusiųjų, pateikusių byloje civilinius ieškinius, prašymus. Iš viso Vladimiras Razvodovas turės jiems atlyginti daugiau kaip 14 tūkstančių eurų turtinės ir neturtinės žalos.

Teismas patenkino ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinį ieškinį ir iš Vladimiro Razvodovo priteisė 269 eurų turtinę žalą bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos civilinį ieškinį ir iš Vladimiro Razvodovo priteisė 2 941 euro turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutiko su Vilniaus apygardos teismo išvadomis ir pritarė prokurorų apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, analizuodamas B. Makutynovičiui ir V. Razvodovui pateiktus kaltinimus, Vilniaus apygardos teismas padarė klaidingą išvadą, kad tarptautinėje teisėje padėtis prieš karą, karas arba ginkluotas konfliktas buvo laikomi nusikaltimų žmoniškumui sąlyga, t. y. Vilniaus apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal tarptautinę teisę už inkriminuojamus tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis nusikaltimus (BK 100 straipsnis) galima nuteisti tik tuo atveju, jei jie būtų padaryti padėties prieš karą, karo, ginkluoto konflikto sąlygomis.

Pasak Lietuvos apeliacinio teismo, dar 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijoje dėl senaties netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui buvo iš dalies pakeisti nusikaltimo žmoniškumui požymiai, nustatant, kad nusikaltimams žmoniškumui (kaip jie apibrėžti Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo statute) nesvarbu, ar jie padaryti karo, ar taikos metu. Taigi nusikaltimai žmoniškumui būtent tokia samprata (t. y. nesiejant juos su karo nusikaltimais, karine ar prieškarine padėtimi) buvo perkelti ir į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Todėl siekiant įrodyti, kad buvo padaryti nusikaltimai žmoniškumui, nėra reikalaujama įrodyti padėties prieš karą, karinės padėties ar ginkluoto konflikto.

Svarbu paminėti, kad pirmosios instancijos teismas agresijos sampratą aiškino iš dalies klaidingai (BK 103 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad agresijos samprata nėra susiformavusi tarptautinėje teisėje. Agresijos samprata išskiriama iš 1974 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl agresijos apibrėžimo“. Vėliau Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja dar keletą kartų patvirtino agresijos apibrėžtį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarė išvadą, kad situacija, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtas Lietuvos Respublikos suverenitetas, tačiau 1991 m. Lietuvoje vis dar buvo dislokuoti SSRS armijos ir SSRS VRM kariuomenės padaliniai, kurie vykdė karines operacijas, per kurias buvo naudojamos bauginimo ir teroro priemonės, turėtų būti vertinama kaip SSRS agresija prieš Lietuvą ir SSRS sukeltas ginkluotas konfliktas su atkurta Lietuvos valstybe. Tokia būklė turi 1949 m. Ženevos konvencijų 2 straipsnyje nurodytos dalinės okupacijos požymių, kuri yra jų taikymo sąlyga. Šis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną, tačiau gali būti skundžiamas kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Naujame apkaltinamajame nuosprendyje, kuriuo Vladimiras Razvodovas pripažintas kaltu: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnį jam paskirta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmė; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 103 straipsnio 1 dalį jam paskirta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.