Jonas Vaitkus: Liberalizmo krizė naikina tikrąsias vertybes (nuotraukos)

Gruodžio 8, 9 ir 17 dienomis po dešimties metų pertraukos į Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiąją sceną sugrįžta režisierius Jonas Vaitkus su nė karto Lietuvos teatro scenoje nestatyta vieno žymiausio pirmosios XX amžiaus pusės rašytojo Tomo Mano pjese „Fjorenca“.

Renesanso epocha šių dienų kontekste

Nors kūrinio veiksmas vyksta XV a. intrigų ir konfliktų draskomoje Florencijoje, tačiau, pasak režisieriaus J. Vaitkaus, idėjos svarbios ir šiandienos Lietuvai. „Ši pjesė yra apie liberalizmo krizę, kuri beatodairiškai sunaikina tikrąsias žmogaus vertybes. Prisidengiame žinojimo kauke, aukščiau visko iškeliame išsilavinimo būtinumą, tačiau visa tai bergždžias reikalas, jei negauname atgaivos dvasiai ir nesuvokiame, kad žmogus – ne gyvulys ar daržovė, o paslaptis. Nebėra ribos, kuri nubrėžtų aiškią liniją tarp malonumų patenkinimo ir dvasinės pilnatvės. Su tuo galiu kovoti tik teatro kalba, tai mano vienintelis ginklas“,– spaudos konferencijoje apie pjesėje atsispindinčius visuomenės skaudulius kalbėjo J. Vaitkus.

T. Mano kūrinys „Fjorenca“ parašytas prieš daugiau nei 100 metų. Scenografiją ir rūbus kūrusi dailininkė Renata Valčik neslėpė, kad Renesanso amžių perteikti šių dienų kontekste buvo nelengva užduotis: „Džiaugiuosi, kad išdrįsome pasirinkti šiuolaikinį kontekstą, nors buvo sunkiau įstatyti tam tikrus ženklus ir detales į šių dienų rėmus. Bet aš manau, kad priėmėme teisingą sprendimą. Tikimės, kad mūsų žinutė tokiu būdu greičiau ir tikslingiau pasieks žiūrovą.“

Pagrindiniai veikėjai – nesutaikomos priešingybės

Rašytojas T. Manas savo kūrinyje perteikė dviejų istorinių asmenybių – Florencijos miesto valdovo Lorenco de Medičio ir San Marko vienuolyno vyresniojo Džirolamo Savonarolos susipriešinimą. Kova tarp Džirolamo ir Lorenco vaizduojama kaip aliuzija į dabartinę pragaištingą bedievystę, moralės ir tikėjimo į žmogų trūkumą.

Vieną iš pagrindinių veikėjų įkūnysiantis Liubomiras Laucevičius spaudos konferencijoje dalinosi mintimis apie savo veikėją. „Lorenco Medičio meno suvokimas sutampa su daugumos šiuolaikinių kūrėjų požiūriu į kūrybą. Tuo tarpu Savonarolos jautrumas menui, žvelgiant iš Lorenco pozicijos, yra gerokai siauresnis. Todėl čia yra labiau ne asmenybių susikirtimas, o jų požiūrio į tą patį grožio suvokimą išsiskyrimas.“

Pristatydamas savo kuriamą veikėją – priorą Džirolamą Savonarolą, aktorius Egidijus Stancikas prisiminė ilgą veikėjų analizės kelią: „Pradiniame etape atrodė, kad yra dviejų išgrynintų ideologijų – estetikos, grožio bei dvasinės askezės priešprieša, tačiau po ilgų diskusijų su režisieriumi ir repeticijų, priėjome išvados, kad žmoguje viskas maišosi – jis yra Dievo ir šėtono kovos laukas. T. Mano pjesėje Savonarolos paveikslas piešiamas tamsiomis spalvomis. Vaikystėje labai įskaudintas, kartu su kompleksais užauginęs neapykantą ir keršto troškimą, Savonarola užtikrintai tiki savo idėjomis. Biografijoje T. Manas mini, kad pjesėje įkūnijo savo ir brolio nesutarimus, tačiau čia galima įžvelgti ir paralelę su Hitlerio ir Stalino valdymu – prisidengdami kilniomis idėjomis jie sukūrė naikinimo ideologiją.“

Svarbus vaidmuo dramoje tenka ir vienintelei herojei – Lorenco meilužei Fjorei, kuri atstūmusi Savonarolą, vėliau atsidavusi į galingojo Medičio glėbį, šiuos vyrus išprovokuoja susitikimui. „Fjorė – spalvinga asmenybė. Ji – išsilavinusi, išdidi, mėgsta būti valdžioje arba šalia vyrų, kurie turi valdžią, jai patinka kontroliuoti situaciją, bet tuo pačiu ji aistringa, mylinti gyvenimą moteris. Būdama visąlaik dėmesio centre, ji tampa Florencijos simboliu. Didelis iššūkis kurti tokį vaidmenį“, – atviravo Fjorę įkūnysianti aktorė Martyna Gedvilaitė.

Fjorės vaidmenį taip pat atlieka aktorė Ugnė Žirgulė, Džirolamą Savonarolą įkūnija ir Vaidas Maršalka. Spektaklyje taip pat vaidina Agnieška Ravdo, Ridas Žirgulis, Sigitas Šidlauskas, Marius Meilūnas, Tomas Erbrėderis, Edgaras Žemaitis, Saulius Čiučelis, Valerijus Kazlauskas, Gintautas Bejeris, Andrius Mockus, Artūras Sužiedėlis. Režisieriaus asistentas – Ainis Storpirštis.