Nacionaliniame Kauno dramos teatre ruošiamasi spektaklio vaikams premjerai – režisierės Agnės Dilytės Šiaurės pasakai „Solė ir močiutės“, kuri publikai bus pristatoma lapkričio 7, 15 dienomis. Teatras retai lepina mažuosius teatro lankytojus, todėl ši pasaka subalansuota būtent jiems.
Pasaka žiūrovus nukelia į Šiaurę, nepaisant to, mažieji teatro svečiai tikrai nesušals – Rūtos salėje juos linksmins ir sėdėti vietoje neleis du žavūs ir žaismingi ruoniukai Anana (akt. Neringa Nekrašiūtė ir Agnieška Ravdo) bei Atka (akt. Andrius Gaučas). Pasakas seks ir susimąstyti apie gerumo kristalus kvies šamanės močiutės Aguta, (akt. Audronė Paškonytė ir Jūratė Onaitytė) Nukka (akt. Liucija Rukšnaitytė) ir Yura (Aušra Keliuotytė ir Eugenija Bendoriūtė).
Išskirtiniai personažai
Kad spektaklis bus išskirtinis bei inovatyvus sufleruoja ir įdomus personažų pasirinkimas, – juk spektakliai vaikams su šamaniškais burtais tikrai nėra dažni. Mažiesiems teatro gerbėjams tai turėtų būti dar mažai tyrinėtas ir neatrastas pasaulis. Režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė mano, kad daugelį traukia magija – ji labai įdomi bei nenuspėjama. „Su dailininku Artūru Šimoniu ieškojome tokių personažų, tokių moterų, kurios būtų stiprios, amžinos. Kadangi laumės, fėjos, deivės jau visiems žinomos, tai atradome Lietuvos teatre dar mažai analizuotas šamanes. Šamanų atributika labai įdomi, kerinti, truputėlį nežemiška, todėl manau, kad ir vaikams bus įdomu.“ Jai pritaria dailininkas A. Šimonis, kuriam sukurti teatrinę ir estetinę šventę labiausiai padeda scenografija ir kostiumai. Paklaustas, iš kur sėmėsi patirties, menininkas ilgai nedvejojo: „Man padėjo išlavinta vaizduotė. Šiaurietiška estetika man artima. Du renginiai, vykę praėjusiais metais, – baltų genčių kostiumų pristatymas ir su režisieriumi J. Vaitkumi kurtas spektaklis Kazachstane, dar labiau priartino prie inuitų genties.“ Etnografiniais atradimais džiaugiasi ir aktoriai. „Tai nauja ir įdomu, mes atradome nepažįstamą pasaulį,“ – per spaudos konferenciją kalbėjo Agutą įkūnijusi aktorė Jūratė Onaitytė.
Spektaklyje – tikrosios vertybės
Pasakoje vaikams jiems suprantama kalba aptariami ir rimti dalykai – tarpusavio santykiai, pagarba, laimė, meilė. Ruoniukus Atką ir Ananą sieja ypatinga ir tikra draugystė, jie mėgaujasi vienas kito kompanija, žaidžia, juokiasi ir liūdi, beveik viską daro išvien. Ananos personažą įkūnijanti Agnieška Ravdo mano, kad šie personažai tikri ir nesugadinti, o jų bendravimas labai nuoširdus, ko labai trūksta šiandien. Andrius Gaučas (Atka ) taip pat dalinosi savo patirtimi: „Kuriant šį vaidmenį prisiminiau vaikišką tikėjimą, naivumą. To mums visiems labai trūksta. Reikia tikėti meile, nes tai ir yra žmogaus prigimtis, – kai buvau vaikas labai tuo tikėjau, o dabar labai sveika ir smagu tai savyje atgaivinti.“
Šioje pasakoje labai svarbus interaktyvumas
Režisierė Agnė siekia, kad spektaklis būtų interaktyvus ir įtraukiantis vaikus į scenoje kuriamą veiksmą, tad mažieji teatro svečiai tikrai nenuobodžiaus. „Interaktyvumas yra šio žanro dalis: suvaldyti dėmesį, sudominti vaikus. Šie yra judrūs, jiems sunku ramiai sėdėti. Kai personažas tiesiogiai bendrauja su žiūrovu, tai spektaklį ypač pagyvina. Mums labai patinka, kai vaikai pradeda analizuoti, aptarinėti, replikuoti čia pat, todėl spektaklis vaikams turi būti gyvybingas. Džiaugiuosi, kai žiūrovai dalyvauja, patiria gyvą kontaktą ir meno kūrinį priima kitaip. Aš visada būnu kartu su žiūrovais salėje ir stebiu, kitaip neišmokčiau režisūros.“ Spektaklyje labai daug lengvai įsimenamų dainelių, eilėraštukų, žaidimų. Aktoriai gyvai kurs unikalią muziką būgnais, dainiuos, šoks.
Didžiausias dėmesys Solei
Nors spektaklyje Solė nepasirodo, tačiau visos močiutes įkūnijančios aktorės turi stiprų ryšį su ja, aiškiai įsivaizduoja šią mažylę. Šamanę Yurą kurianti aktorė Eugenija Bendoriūtė sako, kad nors visos ją mato skirtingai, tačiau myli vienodai. Liucija Rukšnaitytė (Nukka) teigia, kad pasakoje labai daug kalbama apie žmogaus pasaulėjautą, sielą, būtį. „Mano Solė yra tarsi neišsipildžiusios svajonės, pats gražiausias reiškinys pasaulyje – gyvybė. Kiekviena turime lūkesčių, kad mes ją turėsime. Visi norime, kad tai būtų gražiausia, švelniausia, švenčiausia tobulybė. Solė – tai saulė, dar nesugadintas reiškinys, tikėjimo ir vilties simbolis.“ Visų taip laukiamą Solę aktoriai ir žiūrovai galės susikurti savo vaizduotėje.
