D. Urbanavičienė. Nekilnojamojo turto mokestis už ilgalaikes socialines paslaugas senukams – įkainiai dešimteriopai viršija turtuolių turto mokestį

Nemažai diskusijų Lietuvoje sukėlė nuo 2012 m. įvestas nekilnojamojo turto mokestis gyventojams, kurių turtas viršijo 1 mln. Lt – tuomet šią sumą viršijantis turtas buvo apmokestintas 1 % tarifu. Nuo 2015 m. neapmokestinamo turto riba buvo sumažinta iki 220 tūkst. Eur, tačiau tuo pačiu sumažėjo ir mokesčio tarifas iki 0,5 %. Tuo tarpu neįgalūs senukai už ilgalaikę globą turi mokėti turto mokestį 1 % tarifu, jei jų turtas Vilniuje viršija vos 12 tūkst. Eur, o kitose savivaldybėse yra net dar mažesnis. Beje, šį mokestį senukai, skirtingai negu turtuoliai, turi mokėti net metus laiko po to, kai prarado nuosavybės teisę į tą turtą. Tokią socialinę nelygybę įtvirtina ne Nekilnojamojo turto įstatymas ir Valstybinė mokesčių inspekcija, o Socialinių paslaugų įstatymas ir savivaldybės.

Nesu mokesčių ir ekonomikos specialistė, bet tiesiogiai susidūriau su šia problema, kai teko į senelių globos namus atiduoti savo tėvą, kuriam reikalinga nuolatinė globa tiek dieną, tiek naktį (dėl stiprios senatvinės demencijos jam nustatytas didelių poreikių neįgalumas). Gaunant savivaldybės paramą išaiškėjo, kad mano tėvo turtas yra toks „didelis“, kad reikia mokėti senelių globos namams turto mokestį. Iki tol galvojau, kad nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinami tik turtuoliai, tačiau besigilinant į įstatymus paaiškėjo, kad daug didesniu turto mokesčiu apmokestinami neįgalūs senukai, kurie patys negali nei to turto valdyti, nei kitus tam įgalioti (nes dėl senatvinės demencijos negali pasirašyti tokių įgaliojimų). Apie šią problemą žiniasklaidoje dar neteko girdėti, todėl noriu pasidalinti savo „atradimais“ nekilnojamojo turto mokesčių mokėjimo srityje.

Nemažas triukšmas žiniasklaidoje kilo tik dėl „turtuolių“ turto mokesčio – nuo 2012 m. nekilnojamojo turto mokesčiu buvo apmokestinti tie fiziniai asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso didelės vertės nekilnojamojo turto statiniai (gyvenamosios, sodų, garažų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, poilsio patalpos ir kitos paskirties statiniai). Iš pradžių 2012 m. buvo apmokestintas turtas, kurio bendra vertė viršijo 1 mln. litų, taikant 1 proc. mokestį už nekilnojamojo turto perviršį. Nuo 2015 m. nekilnojamojo turto perviršis pradėtas skaičiuoti nuo 220 tūkst. eurų ribos taikant 0,5 proc. tarifą. Iš tiesų tai nėra labai dideli mokesčiai. Pavyzdžiui, jeigu asmens nekilnojamasis turtas yra vertas 300 tūkst. Eur, jo perviršis yra 80 tūkst. Eur, tai mokestis siekia tik 400 eurų per metus.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad mažesnės negu 220 tūkst. eurų vertės fizinių asmenų nekilnojamasis turtas pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą nėra apmokestinamas, išskyrus ekonominei ar individualiai veiklai naudojamą turtą.

Tuo tarpu pagal 2006 m. patvirtintą Socialinių paslaugų įstatymą (toliau – SP įstatymas), mokėjimo  už ilgalaikę socialinę globą dydis nustatomas atsižvelgiant ne tik į asmens pajamas, bet ir jo turtą, jei jis viršija nekilnojamojo turto vertės normatyvą, kurį nustato to asmens gyvenamosios vietos savivaldybė. Viršijus šį normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą dydis padidėja 1 procentu, skaičiuojant nuo to nekilnojamojo turto vertės normatyvo perviršio.

Pabandykime išsamiau paanalizuoti kai kuriuos pavyzdžius. Štai Vilniaus miesto savivaldybė pagal SP įstatymą 2016 m. nustatė nekilnojamojo turto vertės normatyvą, siekiantį 12 432 eurų – jis paskaičiuotas pagal 12 m² būsto naudingo ploto vidutinę rinkos kainą. Tarkim, neįgalaus asmens, kuriam reikalinga ilgalaikė globa, nekilnojamasis turtas (NT) yra pakankamai didelis ir yra vertas 300 tūkst. Eur – jis viršija savivaldybės nustatytą normatyvą net 287 568 eurais, todėl  šiam senukui tektų mokėti 2875,68 eurų mokestį per metus už jam teikiamas ilgalaikes socialines paslaugas. Taigi šis NT mokestis už ilgalaikę globą viršytų įprastinį šio senuko mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai už NT net daugiau kaip 7 kartus! Be to, reikėtų mokėti abu nekilnojamojo turto mokesčius – ir VMI, ir socialines paslaugas teikiančiai įstaigai, todėl šiam turtingam senukui tektų iš viso per metus sumokėti net 3275,68 eurų už jam priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Senukai dažnai tokių turtų neturi, todėl reikėtų aptarti ir kitą pavyzdį. Pavyzdžiui, senukui Vilniaus mieste priklauso tik sodo sklypas su mažu sodo pastatėliu, kurių bendra vertė siekia virš 52 tūkst. eurų. Tuomet šio senuko NT perviršis siektų apie 40 tūkst. eurų, už kurį jam, atrodytų, teks mokėti 400 eurų turto mokestį per metus gaunant iš savivaldybės ilgalaikes socialines paslaugas – lygiai tiek pat, kiek „turtuoliui“ už 300 tūkst. eurų vertės turtą. Tačiau šiam sodo savininkui iš tikrųjų tektų mokėti žymiai daugiau, nes valstybės teikiamų ilgalaikių paslaugų kaina dažniausiai gerokai viršija senuko gaunamas pajamas, o skirtumą savivaldybė prideda prie turto mokesčio. Pavyzdžiui, valstybiniame Vilniaus Gerontologijos ir reabilitacijos centre tokios paslaugos per mėnesį kainuoja 739 eurus – lėšų užtektų tik tokiu atveju, jei klientas iš valstybės kas mėnesį gautų slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją 280 eurų ir pensiją, kurios 80 proc. sudarytų ne mažiau kaip 459 eurai (pilna pensija turėtų būti apie 574 eurų). Kadangi tokio dydžio pensijų Lietuvoje beveik niekas negauna, paskaičiuokim realesnį variantą pagal 300 eurų pensijos dydį: jos 80 proc. sudarytų tik 240 eurų, kartu su slaugos kompensacija jau būtų 520 eurų, tačiau ilgalaikės globos kainai padengti dar trūktų 219 eurų – ši suma paprastai savivaldybės yra įtraukiama į turto mokesčio paskaičiavimą (iš savivaldybės biudžeto nepridedant nė cento, kadangi paslaugų gavėjo turtas viršija normatyvą). Todėl per metus senukui sodininkui susidarytų jau nebe 400 eurų, o net 2628 eurų turto mokestis, kurį turi padengti pats paslaugų gavėjas. Taigi šis varganas senukas sumokėtų net 6,5 karto daugiau NT mokesčio už ilgalaikę globą, negu siekia įprastas NT mokestis įgaliems žmonėms pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą.

Negana to, skirtingai negu įgalūs nekilnojamojo turto savininkai, neįgalus senukas turėtų mokėti NT mokestį pagal SP įstatymą dar visus metus po to, kai jo nuosavybė pereitų kitam asmeniui (SP įstatymo 31 straipsnio 1 dalis).

Socialinių paslaugų įstatymas yra visiškai nesuderintas ne tik su Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, bet pasižymi ir vidiniais prieštaravimais. Pavyzdžiui, SP įstatymo 34 straipsnis nustato, kad socialinė globa senyvo amžiaus asmenims ir asmenims su sunkia negalia finansuojama iš valstybės ir savivaldybių biudžeto, 29 straipsnio 2 dalis nurodo, kad mokėjimo už socialinę priežiūrą dydis asmeniui neturi viršyti 20 procentų asmens pajamų, tačiau tam prieštarauja to paties 29 straipsnio 9 ir 10 dalys, įtvirtinančios NT mokestį, jei jis viršija savivaldybės nustatytą normatyvą.

Kelia abejonių šio normatyvo skaičiavimas pagal 12 m² naudingo ploto normą asmeniui, kuriam skiriamos socialinės paslaugos, kai savivaldybei skiriant socialinį būstą įvardyta ne mažiau kaip 14 m² naudingo ploto norma neįgaliam asmeniui. Kartu norėčiau paklausti: kiek vienišų senukų turi tokio neįprastai mažo dydžio gyvenamuosius būstus, jei jie negyvena socialiniuose būstuose? Manyčiau, kad dauguma vieno kambario butų yra bene dvigubai didesni už šį vien socialiniams būstams nustatytą dydį.

Dar vienas Socialinių paslaugų įstatymo prieštaravimas glūdi tame, kad asmens finansinės galimybės mokėti už ilgalaikę socialinę globą nustatomos įtraukiant į asmens turto apskaitą ne tik gyvenamąsias patalpas, bet ir nebaigtus statyti statinius, transporto priemones, žemės ūkio techniką, žemę (įskaitant užimtą miško ir vandens telkinių), akcijas, obligacijas, vekselius ir kitus vertybinius popierius ir pinigines lėšas (SP įstatymo 31 str.), o savivaldybės apskaičiuoja turto normatyvą asmeniui vien remiantis gyvenamųjų patalpų rinkos verte. Tai ypač nelogiška tais atvejais, kai senukai neturi jokių gyvenamųjų patalpų, tik kitos paskirties patalpas ar kitą negyvenamosios paskirties turtą – sodo namelius, sklypelius, garažus, šiltnamius ir pan., kurių 1 m² kaina yra keleriopai mažesnė, negu gyvenamųjų būstų.

Be to, šiame įstatyme vienu atveju apskaičiuojant asmens turtą atsižvelgiama į būste kartu gyvenančius kitus šeimos narius (SP įstatymo 32 straipsnis), bet ne į atskirai gyvenančius suaugusius vaikus ir kitus suinteresuotus asmenis, tačiau pastarųjų piniginės lėšos įtraukiamos į mokėjimo už socialines paslaugas dydžio paskaičiavimą (SP įstatymo 26 straipsnis).

Tokie SP įstatymo prieštaravimai leidžia savivaldybėms nustatyti gana aukštus turto mokesčius neįgaliems žmonėms, gerokai viršijančius tų asmenų pajamas ir galimybes. Be to, šie mokesčiai tenka ne tik valstybinėms, bet ir privačioms socialines paslaugas teikiančioms įstaigoms, kurių paslaugos yra labai brangios. Siuntimus į šias privačias ilgalaikės globos įstaigas taip pat išduoda savivaldybės ar valstybinės gydymo įstaigos, tačiau savivaldybė tuomet nustato dar didesnį mokestį.

Pavyzdžiui, mano tėvas pagal siuntimą iš Lazdynų ligoninės traumatologijos skyriaus pateko į privačią ilgalaikės globos įstaigą, o pateikus duomenis Vilniaus m. savivaldybei dėl paramos skyrimo už ilgalaikes socialines paslaugas, jam buvo paskaičiuotas net virš 450 eurų turto mokestis į mėnesį (per metus jis sudarytų net 5400 eurų!), nors mano tėvo nekilnojamasis turtas nesiekė 100 tūkst. eurų. Pasidomėjus, kodėl šis mokestis neatitinka SP įstatyme įvardyto normatyvo, man buvo paaiškinta, kad turto mokestis itin padidėjo dėl didelio privačios globos įstaigos paslaugų įkainio, tačiau jei tėvas turto iš viso neturėtų, reikiamą sumą savivaldybė padengtų. Žinoma, teko šių paslaugų atsisakyti, nes mano pajamos nėra didelės, neturiu seserų ar brolių, su kuriais galėčiau pasidalinti šia tėvo turto mokesčio našta. Tuo tarpu apsukresnieji pasistengia, kad tėvų turtas būtų laiku perrašytas, kad visa mokesčio našta privačiuose globos namuose tektų savivaldybių biudžetams.

Dauguma senukų, kuriems reikalingos nuolatinės socialinės paslaugos, su tokiomis nekilnojamojo turto mokesčio vingrybėmis susitvarkyti nebepajėgia. Jie arba lieka merdėti vieni savo varganuose namuose, arba artimieji yra priversti tapti nuolatinėmis jų slaugėmis, atsisakyti savo darbo karjeros ir verstis gaudami iš valstybės biudžeto slaugos pašalpas (primenu, kad slaugos išlaidų tikslinė kompensacija siekia tik 280 eurų, kai žmogus galėtų uždirbti daugiau). Neretai artimieji visgi apsiima mokėti turto mokestį už pasiligojusį senolį, tačiau koks likimas tenka tiems senukams, kurie lieka visiškai vieniši? Juk šiais laikais Lietuvoje neretai pasitaiko, kad beveik visi artimieji yra emigravę, o senas žmogus jiems apie savo bėdas net pranešti nebegali… Ar valstybė iš to tikrai laimi, ar ji tampa turtingesne?