Valdančiųjų aklumas tautą užkrėtė abejingumu

1991 metų sausį, kai atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę traiškė rusų kariuomenės tankai, Gediminas Kairys ėjo sargybą su šautuvu ant Aukščiausiosios Tarybos stogo. Netrukus aplinkybės buvusį kaunietį nuvedė į Ameriką, o po daugiau nei dvidešimties metų jis sugrįžo ir įsikūrė Birštone. Nuo tol jo ginklas esąs teisingas žodis, atviras nuomonės sakymas ir tikėjimas tuo, ką sako. „Abejingas žmogus – miręs žmogus. Aš dar nenoriu mirti“, – teigia daugeliui akcijomis už Lietuvą, jos simbolius, lietuvybę žinomas vyras. Savo poziciją jis daugiau rėžia Amerikos lietuvių spaudoje, bet jo atvirų laiškų yra sulaukęs ne vienas aukštas mūsų politikas.

– 1991 m. buvote pasirengęs paguldyti galvą už Lietuvą, bet netrukus iš jos išvažiavote. Kas jus parvedė į Lietuvą dabar? – klausėme Gedimino Kairio.

– Iš Lietuvos išvažiavau, kai jau visos šalys nepriklausomą Lietuvą buvo pripažinusios. Galvojau, kad važiuoju vieneriems metams, bet kai viską Lietuvoje ėmė griauti, kai Staklių gamyklą, kur dirbau inžinieriumi, sunaikino, nebeliko kur skubėti. Aš visą laiką mylėjau Lietuvą. Ir sovietmečiu mano namuose kabėjo Vytis. Tapus Lietuvos savanoriu, man Seimo nariai atrodė kaip šventieji. Pamatydavau policininką su lietuviška uniforma, tiesiog širdis iš laimės šokinėjo. Galėjau su pensija važiuoti į Lotynų Ameriką, daug amerikiečių taip daro, bet pasirinkau gimtinę. Sugrįžęs matau, yra gerų pasikeitimų Lietuvoje, bet ir visur tų pasikeitimų yra. Vienur vienokie, kitur – kitokie. 1991 m. palikau tikrai vieningesnę Lietuvą, dabar ji susiskaldžiusi, nusivylusi. Vieninga Lietuva buvo, labai vieninga, o dabar kokiame tik Lietuvos kampelyje paklausi, visi vienodai atsakys: o ką mes pakeisime? Ir jie teisūs, teoriškai galima pakeisti, o praktiškai – nieko. Mano autoritetai buvo ir liko Romualdas Ozolas, Stasys Stungurys. Tokių dabar maža. Vien kas valdo mus, užtenka žinoti. Sovietmečiu švogeriški santykiai klestėjo, o dabar – dar baisiau.

– Teigiate, kad atkurtos laisvos Lietuvos politikai tada jums atrodė kaip šventieji? O dabar?

– Tikrai ne šventieji dabar yra politikai. Aš tada labai tikėjau, mažai analizavau. Neįsivaizdavau, kaip gali būti kitaip, kad gali būti tiek veidmainiškumo, dviveidiškumo, savanaudiškumo. Tikrai negalvojau. Man tai buvo svetima. Buvau naivus tada, o dabar kitaip mąstau. Dar gyvendamas Amerikoje pradėjau perkainoti vertybes. Čia ir kitur. Kiti sako, kad Amerikoje gerai, Amerika tau daug davė. Davė, bet ne viskas gerai ir toje Amerikoje.

– Ar svetimoje valstybėje žmogus gali jaustis gerai?

– Amerikoje buvau įsitraukęs į lietuviškos bendruomenės veiklą, iki šiol jaučiu tiems darbams nostalgiją. Kai atvažiavau čia, supratau, kad posakis, jog valstybė ir Tėvynė yra skirtingos sąvokos, teisingas. Tėvynę visada mylėsi, o valstybės gali ir nekęsti. Man Lietuva – visiems amžiams. Daviau savanorio priesaiką Sąjūdžio Lietuvai, o dabartine Lietuva esu labai nusivylęs. Ne už tokią Lietuvą mes kovojome. Gyvenu Lietuvoje, neabejingai viską stebiu. Europos Sąjungai naudinga, kad iš mažų valstybių bėga žmonės. Seniau galima buvo kaltinti Maskvą, nes mes buvome priklausomi, o dabar? Savanoriškas kolaboravimas Briuseliui, – prekiaujant Lietuvos suverenitetu, – daug didesnis nusikaltimas, negu buvo priverstinis kolaboravimas su Maskva. Jungtinės Karalystės pavyzdys yra geriausia pamoka Europos Sąjungai, kad atėjo laikas keistis. Kai ji nubalsavo už pasitraukimą, net tostą pakėliau. Britai išėjo ne todėl, kad išeitų, o todėl, kad neapsikentė Briuselio reguliavimo.

– 1939-aisiais Lietuvos likimą nulėmė slapti Vokietijos ir sovietinės Rusijos žemėlapių perbraižymai, dabar juk niekas su pagaliu Lietuvos į Europos Sąjungą nevijo, nubėgome patys… negalvodami, kad galbūt Lietuvai iškasėme duobę.

– Revoliucijas kuria idealistai, o jos vaisiais naudojasi aferistai. Kitaip nė pasakyti neįmanoma. Dabartinė sutrikusi, susipainiojusi ir demoralizuota visuomenė leidžia politiniam elitui elgtis savanaudiškai ir neatsakingai, nesėkmes pristatyti kaip sėkmę, nebaudžiamai daryti klaidas ir nusikaltimus. O visus oponentus ir kritikus nutildyti prastu kaip kuoka teiginiu, kad tai Rusijos sąmokslas. Šiurpas krečia pagalvojus, prie ko Lietuva vedama. Praeis dar keliolika metų, ir teks susitaikyti, kad Lietuva jau ne savarankiška valstybė, o vienas Europos Sąjungos regionų. Vienas ES vadovas neslėpdamas pasakė, kad iki 2022 metų Europos Sąjungoje turi nelikti valstybių ir tautų. Panašiai kalbant teko girdėti tik aukštą Sovietų Sąjungos veikėją Suslovą. Praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje jis rėžė, kad geriausia, jei Lietuva būtų be lietuvių. Nejaugi ta pati grėsmė sugrįžo vėl?

Kai kurie dabartiniai nepriklausomos Lietuvos politikai nesigėdina prasitarti, kad žodis „tauta“ – jau atgyvena. Ar jie supranta, kad išnykus tautai nebeliks ir Lietuvos? Jeigu Lietuva bus tokia nusižeminusi, be nugarkaulio, kitaip ir būti negali. Absurdų absurdas yra tos primestos pabėgėlių kvotos. Kokios gali būti kvotos ant svetimų galvų? Vengrija, Slovakija, Lenkija, Čekija pasisako prieš, tik nesuprantu, kodėl Lietuva tyli. Labai lengvai valstybės tuos srautus gali suvaldyti, kaip Australija daro. Laivas išplaukė iš Afrikos, – juk žvalgyba tai mato. Priplauk, prikabink ir nutempk atgal. Pas mus kažkam tai naudinga, o tikslas vienas – sumaišyti Europą ir padaryti bendrą valstybę.

Manau, kad Lietuvos saugumas yra tik išmintinga užsienio politika. Būdami tarp didžiųjų valstybių, mes negalime išlikti visiškai nepriklausomi. Bet priklausomi turime būti oriai. Kaip mažutė Šveicarija išliko, net per karą jos niekas neužpuolė. Nes naudinga ir išmintinga šalis buvo. Ten susitikdavo diplomatai, derybos vykdavo, jeigu būtų papuolusi į Vokietiją, seniai būtų sunaikinta. Aš atvirai galiu sakyti, kad mums nebūtina pirkti karinių mašinų, to nereikia. Jeigu iš tikrųjų kiltų konfliktas tarp Rusijos ir NATO, tai aš garantuoju, kad, pasinaudojusi proga, „rudoji meška“ Lietuvą kaipmat sunaikintų, ir niekas jos neapgintų. Amerika žiūrėtų, kaip pačiai išlikti. Ir apskritai, kas išliktų po branduolinio karo?

– Ar Lietuva galėjo išlikti nepriklausoma, neišbarstyti po pasaulį savo žmonių? Kodėl Lietuvoje gyvenimas taip lėtai gerėja, o daugeliui ne gerėja, o tik sunkėja?

– Todėl, kad viskas daroma už svetimus pinigus. Gali žmogų apipilti auksu, velnias gali žmogų apipilti auksu, padaryti gražų, protingą, bet už tai turi pasirašyti, kad parduodi savo motiną, tėvą. Tą dieną, kai buvo nužudytas litas, prie savo namų iškėliau Lietuvos vėliavą su gedulo kaspinu. Klausiau savęs, ar tie, kurie litą pasmerkė, atsiklausė žmonių. Sąjūdžio laikais kovojome už Lietuvą ir litą. Litas buvo mūsų simbolis. Principas tas, kad mes, kaip valstybė, pripažįstame svetimą valiutą. Kai rusai litą sunaikino, žmonės verkė, bet niekas negalėjo pasipriešinti, o dabar savi lietuviškumą naikina.

– Sovietmečiu Estijoje, paklausęs kelio rusiškai, niekada nesulaukdavai atsakymo, tenykščiai gyventojai taip sumaniai apsimesdavo nesuprantą rusų kalbos, kad net pykti ant jų negalėdavai. Kodėl mes visada visiems stengėmės įtikti? Įtikti stengiamės ir dabar, reikia nereikia kalbėdami svetima kalba, rašydami angliškas iškabas… Nebemylime savo gimtosios kalbos?

– Birštone netrukus bus atidaryta nauja sanatorija, o ten – nė vieno lietuviško užrašo. Viskas angliškai. Ir kam to reikia? Ir užsieniečiui atvažiavus pas mus daug įdomiau matyti užrašus mūsų kalba. Tarkim, nuvažiuoji į Meksiką, o ten visi užrašai anglų kalba. Man tai nepatiktų, daug įdomiau skaityti užrašus meksikietiškai. Ko nemoki, pasiklausi. Ir turi būti skirtingumas, kad suprastum atvažiavęs į užsienį. Atvažiuoji į Lietuvą ir matai, kad mes turime savo kalbą, savo raštą. Buvau nuėjęs pasikalbėti dėl tų angliškų užrašų su Birštono savivaldybės valdžia. Jie sutinka, kad turėtų būti ir lietuviški, ne tik angliški užrašai. Ne tik aš, bet visi tai mato, bet tyli, pečiais trauko. Bet aš nemanau tylėti, jeigu nieko nepakeis. Mūsų turi būti taisyklės, o ne svetimi jas turi primesti. Jungtinių Valstijų Nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) yra pasakęs: „Kada visos priemonės išsemtos, pasipriešinti tampa pareiga.“ Duok Dieve, kad to nereikėtų mums.

– Ar jūs vienas matote, kad lietuviškų užrašų prie lietuviškos sanatorijos neiškabinta? O kur kiti?

– Niekam net į galvą neateina, kad gali būti kitaip. Ne svetimi turi taisykles primesti, o mes patys turime jas nustatyti. Kai buvo pirmas homoseksualų paradas Lietuvoje, kodėl mūsų prezidentė negalėjo pasakyti Briuseliui, kad mes esame demokratinė valstybė, jūs patys tai pripažįstate; gerai, atsiklauskime tautos, jeigu ji pritars, kad tokie paradai reikalingi, gerai, o jei ne – jokių paradų nebus. Bet tada ji jokių apdovanojimų nebūtų gavusi, būtų Briuseliui svetimas žmogus. Aš nuvažiavau į Vilnių savaitę prieš tą paradą, vienintelis iškėliau Lietuvos vėliavą, prie Europos Sąjungos vėliavos pririšau homoseksualų vėliavą ir vilkau žeme nuo prezidentūros iki parlamento ir atgal. Dauguma žmonių mane sveikino, užsieniečių delegacijos prašė nusifotografuoti. Visi jaučia tą patį, bet ne visi yra laisvi. Dirbdamas valstybinį darbą, pabandyk ką padaryti. Ne tik darbą, bet ir viską, ką turi, prarasi.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika” priedą „Žalgiris”