Aukštasis mokslas yra esminė grandis, užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį ir kultūrinį konkurencingumą bei darnią visuomenės raidą. Bene pagrindinis valstybės progresyvumo požymis yra aukštojo mokslo prieinamumas. Neatsitiktinai Hillary Clinton demokratų rinkiminėje kampanijoje įrašė nemokamą mokslą valstijų koledžuose ir universitetuose šeimoms, kurių pajamos nesiekia 125 000 JAV dolerių per metus.
Lietuvos Konstitucijoje įrašyta: aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Iki šiol buvusios Lietuvos vyriausybės ir valdančiųjų daugumų politikai nesilaikė ir nesilaiko šių Konstitucijos principų. Jeigu kas norėtų aštriau pasisakyti, galėtų drąsiai teigti, kad ir ši Lietuvos Vyriausybė vykdo antikonstitucinę švietimo politiką. Lietuvos Konstitucijos deklaracijos apie nemokamą aukštąjį mokslą lieka tik deklaracijomis. Apie tai kiekvieną rudenį sužino tūkstančiai Lietuvos abiturientų ir jų tėvelių, kai gerai ar labai gerai išlaikę baigiamuosius egzaminus, studentai vis tiek atsiduria privalančių mokėti sąrašuose.
Tuo pat metu viešojoje erdvėje vyrauja pasisakymai, palaikomi verslo organizacijų ir valdančiųjų politinių partijų, jog Lietuvoje „per daug aukštojo mokslo“. Neva aukštųjų mokyklų tinklas per platus, programų per daug, o ir kokybė netenkina.
Aiškinama, kad dideli universitetai yra geriau nei maži, siekiama juos sujungti ir taip sumažinti jų skaičių. Tačiau pasaulinė praktika liudija, kad kokybiškos studijos dažniausiai vykdomos vidutinio ir mažo dydžio universitetuose, o ne mega žinių fabrikuose. Aukštasis mokslas – ne siuvykla ir ne šaldytuvų surinkimo linija.
Lietuvoje yra 14 universitetinių aukštųjų mokyklų: nuo tikrų universitetų (VDU, VU ar Klaipėdos universiteto) iki specializuotų, pvz. Lietuvos karo akademija. Šis valstybinių universitetų tinklas yra adekvatus ir atitinka ES vidurkį – 4,6 universitetai 1 milijonui gyventojų. Lietuvoje yra ir 13 kolegijų –neuniversitetinių aukštųjų mokyklų, kurios tokiomis tapo 2001 m. pavertus aukštesniąsias mokyklas (anksčiau teikusias specialų vidurinį išsilavinimą) aukštojo mokslo sistemos dalimi ir dirbtinai pakėlus piliečių su aukštuoju mokslu skaičių prieš stojimą į ES. Be kolegijų absolventų Lietuvos gyventojų išsilavinimo statistika būtų atrodžiusi liūdnai. Ir nieko nuostabaus – prirašinėjimas visada buvo stiprioji postsovietinių visuomenių pusė. Kolegijų egzistavimo tikslingumo klausimas, nevykdant joms mokslinių tyrimų, turėtų būti sprendžiamas politiniu lygmeniu.
Tačiau net ir su kolegijomis tinklas nėra kažkuo išsiskiriantis. Pavyzdžiui, tris kartus mažesnėje Estijoje yra 12 visaverčių valstybinių ir specializuotų universitetinių aukštųjų mokyklų.
Su šitomis institucijomis viešojoje opinijoje sąmoningai ar ne yra painiojamos aštuonios nevalstybinės universitetinės aukštosios mokyklos: nuo visiems žinomo ISM iki Romos katalikų bažnyčios kunigų seminarijų. Įskaičiuojama ir 12 nevalstybinių kolegijų, kurios ženkliau šiuolaikinės aukštojo mokslo ir studijų būklės neveikia. Tačiau yra valstybės finansavimo politikoje keistų praktikų: valstybė moka atlyginimus Telšių, Kauno ir Vilniaus Romos katalikų bažnyčios seminarijų dėstytojams, t.y. de facto išlaiko nevalstybinius universitetus, skirdami lėšas „aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimui“. Kaip ir nėra ką bepridėti matant LR Švietimo ir mokslo ministerijos 2016 m. biudžete Vilkaviškio vyskupijos Krikščioniškosios kultūros centrui LR vyriausybės skiriamus 281 tūkst. eurų.
Pasisakantys politikai, komentatoriai ir kt. dažniausiai atmeta aukštojo mokslo, kaip viešo gėrio, sampratą, žvelgia į aukštąjį mokslą ir visą švietimo sistemą Lietuvoje kaip į laisvos rinkos subjektą ir bando aukštojo mokslo išlaikymo kaštus perkelti privačiam sektoriui. Šie argumentai ignoruoja europines tendencijas, kuriomis siekiama aukštąjį mokslą padaryti prieinamą beveik kiekvienam. Aukštasis mokslas yra nemokamas kaimyninėse Europos valstybėse: Austrijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kt. Jis yra nemokamas ir Estijoje. Ši mūsų šiaurinė kaimynė jau seniai pirmauja finansuodama ne tik kariuomenę. Tris kartus gyventojų skaičiumi mažesnė Estija skiria aukštajam mokslui daugiau lėšų nei Lietuva. Visam švietimui 2016 m. biudžete Lietuvos valstybė skyrė 4,2 proc. BVP, o Estija – 5,2 proc. nuo BVP.
Lietuvos valstybė 2014 m. padengė tiktai 54 proc. kolegijų ir 61 proc. valstybinių universitetų biudžetų. Tai ženkliai mažiau nei ES vidurkis – 72 proc. Daugelyje ES valstybių beveik 90 proc. universitetų biudžetų yra skiriami iš valstybės biudžeto. Jeigu ne savo lėšomis studijuojantys Lietuvos ir užsienio studentai, Lietuvos aukštąsias mokyklas šiandien ištiktų bankrotas. Nepakankamai investuodama į išsilavinimą valstybė globaliame pasaulyje save pasmerkia vegetavimui ir atsilikimui. Ši aukštojo mokslo finansavimo politika prieštarauja ilgalaikio ekonominio augimo poreikiui.
Jau keletą metų Lietuva kartu su Latvija, Graikija ir Vengrija yra Europos „nevykėlių“ gale pagal aukšto mokslo finansavimo apimtis. Lietuva yra tarp tų šalių, kuriose nacionalinis finansavimas aukštajam mokslui nominaliai krito (skaičiuojant infliaciją) iki 40-50 proc. Ir visose jose studijos Europos masteliais yra brangios. Mokesčio už mokslą procentinė dalis bakalauro studijų programoje studijuojančio studento (gyvenančio ne su tėvais) mėnesinėse išlaidose pagal atskiras ES šalis (šaltinis: „Eurostudent IV“, 2011) Lietuvoje didžiausia.
Graikija vienintelė iš šio ketvertuko turi nemokamas studijas pirmo laipsnio siekiantiems studentams. Nemokamas aukštojo mokslo sistemas turinčios šalys: Vokietija, Skandinavijos valstybės, Belgija, Prancūzija, Portugalija, Lenkija 2008-2014 m. padidino aukštojo mokslo finansavimą nuo keliolikos ir keliasdešimt procentų.
Valstybės, turinčios neigiamas gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencijas, ženkliai padidino studentų skaičių užsienio piliečių sąskaitą. Be abejonės ir Lietuvos piliečių sąskaitą, kuriems Tėvynėje mokslas tampa sunkiai prieinamas ir dėl abejotino patikimumo nacionalinių brandos egzaminų sistemos (juk negali Lietuvos būsimieji studentai ženkliai geriau mokėti anglų kalbą nei lietuvių – o rezultatai būtent tai ir demonstruoja. Deja, ši sistema nėra adekvati ir metodologiškai pagrįsta. Ji atrodo puiki tik pačiam Nacionaliniam egzaminų centrui). Šeimai, pavyzdžiui, iš Šiaulių norint išleisti vaiką į mokslus Kaune ar Vilniuje ir negavus valstybės finansuojamos vietos gali būti pigiau įgyti išsilavinimą Švedijoje, Vokietijoje ar Lenkijoje.
Verta paminėti, kad Lietuvoje tik kas antras studentas mokosi valstybės sąskaita. Studentai gauna de facto mažiausią studijų krepšelį Europoje. Lietuvoje aukštosios mokyklos gauna vienam studentui per metus vidutiniškai 2,09 tūkst. eurų. Beje, ši suma yra savo dydžiu artima darželinuko krepšeliui. Tai – daug ką pasakantis skaičius apie Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo būklę. Prisiminkime, kad Estijoje į kiekvieną studentą valstybė investuoja tris kartus daugiau lėšų.
Ši aukštojo mokslo nefinansavimo politika skatina emigraciją ir prisideda ir prie kokybės, infrastruktūros, tyrimų našumo bei tarptautinio konkurencingumo problemų Lietuvos aukštajame moksle. Ši politika turi ir rimtas socialines pasekmes: didėja socialinė atskirtis, laužomi likimai visų tų, kurie negali pasinaudoti konstitucine teise į aukštąjį išsilavinimą.
Papildomai reikėtų atkreipti dėmesį ir į Europos universitetų asociacijos nuomonę apie struktūrinių lėšų panaudojimo apimtis Lietuvoje. Valstybė mažina savo indėlį aukštojo mokslo finansavime, nes 40 proc. savo biudžetų valstybinės Lietuvos aukštosios mokyklos gauna iš struktūrinių ES fondų. Pačios valstybės finansavimas aukštajam mokslui 2009-2014 m. sumažėjo 35 proc. Dėl šios tendencijos Lietuva atsiduria šalia jau minėtų šalių grupės, kurios ne tik mažina aukštojo mokslo finansavimą, bet pasibaigus 2020 m. susidurs su fundamentalia biudžeto krize, galinčia palaidoti visą sektorių ir galutinai Lietuvą paversti gūdžia provincija. Bet kokie Lietuvos atsilikimo įveikimo ir modernizacijos bandymai bus galutinai palaidoti negrįžtamai. Taip lengvai iššvaistyto potencialo nepavyks atkurti ilgus dešimtmečius. Šią frazę parašiau tam, kad po 2020 m. nesakytumėte, mieli politikai ir rinkėjai, kad niekas Jūsų neįspėjo.
Nežiūrint visų problemų, Lietuvos aukštasis mokslas jo darbuotojų, mokslininkų, dėstytojų inovatyvumo ir pasišventimo dėka, tarptautiniu mastu vertinamas gerai, priešingai nei mums bando įteigti dalis žalingą politiką valstybei vykdančio politinio-biurokratinio aparato dalis, kuri aukštąjį mokslą ir švietimą mato kaip išlaidų eilutę, o ne investiciją.
Štai Pasaulio ekonomikos forumas (World Economic Forum) publikuoja Globalaus konkurencingumo indeksą. Iš metų į metus aukščiausiai yra vertinamas Lietuvos technologinis pasirengimas priimti naujoves bei pats aukštasis mokslas, jo mokymo kiekybė ir kokybė. Nustebsite, kas trukdo Lietuvos raidai. Tikrai ne aukštosios mokyklos, o valstybės institucijos ir jų formuojama investicijų ir socialinė aplinka, kurių reguliavimo ir valdymo kokybė atneša daugiausiai žalos šaliai ir jos konkurencingumui. Tik palyginkite (kuo didesnis skaičius, tuo blogiau, tuo didesnis atsilikimas) – valstybės reguliavimo našta Globalaus konkurencingumo indekse įvertinta 103 taškais (įsispraudusi tarp Haičio ir Čado), o aukštojo mokslo kiekybė įvertinta 21 tašku (viena pozicija atsiliekame nuo Pietų Korėjos ir lenkiame Prancūziją), o jo kokybė įvertinta 29 taškais (atsiliekame viena pozicija nuo Slovėnijos ir lenkiame Portugaliją bei po jos einančią Japoniją).
Iš vienos pusės, dabartinė aukštojo mokslo finansavimo politika Lietuvoje atspindi atskirtį tarp eilinių žmonių, rinkėjų poreikių bei jų konstitucinių teisių, o iš kitos pusės – partinių-biurokratinių klubų, besirūpinančių sau artimomis interesų grupėmis. Šis santykis iš esmės suvulgarina ir suprimityvina politinį ir socialinį visuomenės būvį ir raidą. Visuomenės progresyvi raida yra susijusi su vis sudėtingesnių ir gilesnių poreikių atsiradimu. Aukštojo mokslo naikinimo tendencijos Lietuvoje liudija apie atvirkštinius – suprimityvinimo ir supaprastinimo procesus mūsų valstybėje.
Investuoti į švietimą ir didinti jo apimtis gali tik politikai, galvojantys apie ateitį ir tikintys, kad ši ateitis bus ir jų sėkmė. Ar yra vilties sustabdyti politinės lyderystės strateginio matymo ir sistemiškumo stoką Lietuvoje?
Demokratinėje santvarkoje tokia viltis yra. Artėja rinkimai. Todėl rinkite politikus, turinčius reikalingas savybes rūpintis visuomenės ir valstybės poreikiais bei galinčius sudaryti sąlygas gyvuoti Lietuvoje aukštajam mokslui ir užtikrinti, kad jis būtų kokybiškas bei prieinamas.
Kitaip beliks eilinį kartą tik palinguoti galva ir pacituoti Mato Evangeliją 15:14: „Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”.
Autorius yra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius.
Pasirodo, nėra toks piktybinis, kol prie Lietuvos istorijos nelenda. 🙂