Pagerbtas Lietuvos valdžios išduoto ministro K. Skučo atminimas (video, nuotraukos)

Liepos 30 d. Mauručiuose,  ties Kauno ir Prienų rajonų riba, šalia automagistralės „Via Baltica“, buvo atidengtas paminklinis akmuo, skirtas tarpukario Lietuvos karininko, Lietuvos karo atašė SSRS, vidaus reikalų ministro paskutiniuosiuose dviejuose tarpukario Lietuvos ministrų kabinetuose, Vyties Kryžiaus kavalieriaus, generolo Kazimiero Skučo gimtinės vietai ir sušaudymo Maskvoje 75-mečiui pažymėti.

Atidengus paminklinį akmenį garbės salves iššovė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės kariai. Pagarbą Lietuvos didvyriui kartu su kariškiais atidavė ir jaunieji Lietuvos skautai.

Šį atminimo renginį padedant Kauno rajono ir Prienų rajono savivaldybėms bei Ežerėlio kultūros centrui, surengė generolo dukterėčios – žurnalistė Virginija Skučaitė ir poetė Ramutė Skučaitė. Iškilmėse dalyvavo K. Skučo giminės, kariškiai, Vidaus reikalų ministras Juozas Olekas, Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Seimo nariai Vincė Vaidevutė Margevičienė ir Rytas Kupčinskas, Vidaus ir Krašto apsaugos ministerijų atstovai, Kauno tautinės kultūros centro jaunimo ansamblis „Sodailio“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė, istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė.

Dr. A. Jurevičiūtė trumpai apžvelgė generolo K. Skučo pasiaukojantį, Lietuvai paskirtą gyvenimo kelią ir tragišką jo likimą kai po Sovietų sąjungos ultimatumo K. Skučas buvo atleistas iš pareigų ir Lietuvos suimtas. „Pirma pateikto ultimatumo sąlyga buvo – perduoti teismui Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Vėliau jie abu buvo sušaudyti Butyrkų kalėjime. Jie buvo paaukoti, tik neaišku dėl ko. Atidavę savo gyvenimą valstybei – buvo jos išduoti. Tai beprasmė auka, kuri nieko nepakeitė, tik jų šeimoms ir mums paliko nuoskaudą“, – sakė A. Jurevičiūtė.

K. Skučo dukterėčia V. Skučaitė pasakodama apie savo dėdę sakė, kad  1940 m. birželio 15 d. Sovietų sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai ir iš Lietuvos vyriausybės pareikalavus jį suimti, K. Skučas iškviestas į naktinį Lietuvos vyriausybės posėdį sakė: „Leiskite man bent šeimą palydėti iki sienos, o aš tikrai grįšiu.“

„Mūsų vyriausybė nepatikėjo ir jį suėmė. Jis turėjo galimybę pabėgti į Vokietiją, bet ja nepasinaudojo. Laikėsi karininko garbės žodžio – nepalikti Lietuvos. Suėmimas neišsaugojo nei Lietuvos, nei tų, kurie pasirašė įsakymą jį suimti. Jie buvo sušaudyti netgi anksčiau“, – pasakojo V. Skučaitė. Minėjimo dalyviams ji perskaitė šiose iškilmėse dėl ligos negalėjusios dalyvauti kitos K. Skučo dukterėčios poetės Ramutės Skučaitės laišką.

Atminimo iškilmėse dalyvavęs Lietuvos krašto apsaugos ministro J. Olekas K. Skučą mirtino pavojaus akivaizdoje nesitraukusį, nebėgusį iš savo šalies pavadino vienu iškiliausių tautos vyrų: „Tai karys, karininkas, generolas, ministras, asmenybė, kuri parodė pavyzdį, kad jokios jėgos, grasinimai ir ultimatumai – žmogui nebaisūs, jei jis myli Tėvynę ir yra pasiruošęs atiduoti už ją gyvybę“, – sakė J. Olekas.

Pasibaigus iškilmėms visi jų dalyviai buvo pavaišinti kareiviška koše.

K. Skučas buvo pirmąja tarpukario Lietuvos vyriausybės auka. Rusiškieji Lietuvos okupantai jis sušaudė 1941 m. liepos 30-ąją Maskvos Butyrkų kalėjime. Okupantų sufabrikuota K. Skučo baudžiamoji byla iki šiol Lietuvai yra negražinta.

Lietuvos didvyrio K. Skučo atminimo įamžinimu jo gimtinėje pasirūpino jo giminės padedami geranoriškų rėmėjų. Atrodo, kad mūsų valdžiai nereikia didvyrių, o didvyrių įamžinimas net ir didelių pastangų nereikalaujančioje virtualioje erdvėje yra pačių didvyrių ir artimųjų reikalas.

Kad taip yra nesunku įsitikinti apsilankius Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas pristatančiuose interneto tinklapiuose – apie buvusį ministrą ir Lietuvos karo atašė SSRS, generolą K. Skučą – nė žodžio.