R. Alaunis. Ar Didžioji Britanija sugebės pasipriešinti globalistams ir išstoti iš ES?

Kalbant apie Didžiosios Britanijos referendumą dėl išstojimo iš ES reikėtų apibrėžti, kad Didžioji Britanija, tai Didžioji Britanija ir Šiaurės Airija, kurios sudaro Jungtinę Karalystę.

Didžiosios Britanijos referendumo dėl išstojimo iš ES pergalės nesitikėjo net pats Jungtinės Karalystės „Nepriklausomybės Partijos“ partijos lyderis Nigel Farage, kuris rinkimų dieną prieš besibaigiant balsavimui birželio 23 paskelbė, kad pralaimėjo rinkimus. Besibaigiant balsavimui Britanijos parlamentas taip pat tikėjosi, kad dauguma žmonių pasisakys už Britanijos buvimą Europos Sąjungoje. Tačiau rinkimų rezultatai parodė, kad jie buvo neteisūs. Už Britanijos išėjimą iš ES balsavo ne tik „Nepriklausomybės Partijos“ šalininkai, bet ir Leiboristų ir Konservatorių partijos šalininkai, nors pačių partijų vadovybė vienbalsiai nepritarė Britanijos išstojimui iš ES. Tačiau, šio referendumo rezultatai dar nereiškia išstojimo iš ES. Tad ar Didžioji Britanija po referendumo sugebės pasipriešinti globalistams ir išstoti iš Europos Sąjungos?

Didžioji Britanija priešinasi Briuseliui ne pirmą kartą

Panašiai Didžiosios Britanijos žmonės balsavo 1975 metais, pasisakydami prieš „bendrą rinką“ su Europos Ekonomine Bendrija (EEB), tuometiniu ES pirmtaku. Britanijos kairiosios partijos jau tuo metu suprato, kad „bendroji rinka“ atstovauja tik globalistų transnacionalinių korporacijų valdančių šiandieninį pasaulį interesus, kurių politinis – ekonominis elitas yra įsikūręs G7 šalyse. Tuomet ir dabar Europos žmonėms iki šiol meluojama, kad tik „bendra rinka“ ir didesnė ekonominė integracija gali išgelbėti Europą nuo karų ir užtikrinti ekonominį stabilumą Europoje. 1979 metais Didžioji Britanija atsisakė prisijungti prie Europos valiutų kurso reguliavimo mechanizmo (Exchange Rate Mechanism, ERM), kuris susiejo tarpusavyje Europos valiutas ir neleido didelių jų vertės svyravimų. Deja, Europos Valiutų Keitimo Mechanizmas realiai niekada neveikė.

Didžiosios Britanijos referendumo dėl išstojimo iš ES priežastys

Didžiosios Britanijos buvimas Europos Sąjungoje neleido Britanijos politiniam elitui valdyti kontinentinę Europą taip, kaip jie tai darė anksčiau prieš stojimą į ES. Jei Britanija išstotų iš ES Londonas galėtų kur kas laisviau dalyvauti Europos Sąjungos reikaluose. Šiuo atveju Britanijos nacionalistų interesai sutapo su Britanijos valdančiojo elito interesais.

Pirmieji Britai Šiaurės Amerikoje sukūrę JAV buvo Britanijos vasalai. 1990 metais iširus TSRS, Britanija tapo atvirkščiai labai priklausoma nuo Vašingtono. Istoriškai savarankiškai priimdama sprendimus Britanija jau to negalėjo daryti be ES vadovybės.

ES steigimo iniciatyva priklauso Vokiečiams ir Prancūzams. Todėl buvo išlikusi didelė trintis tarp didžiųjų ES narių – Didžiosios Britanijos ir Vokietijos / Prancūzijos. Didžioji Britanija, kaip vasalinė šalis nuolat turėjo nusileisti Briuseliui.  Nežiūrint to, Didžioji Britanija būdama ES nare neįsivedė euro ir išlaikė savo nacionalinę valiutą svarą, galėjo vykdyti nepriklausomą nuo Briuselio monetarinę politiką būtina makroekonominiams procesams valdyti. Britanija nuo pat pradžių boikotavo tarptautinės finansų mafijos kūrinį eurą. Britanija nebuvo atsisakiusi ir sienų kontrolės, kuri pasiteisino prasidėjus taip vadinamų karo „pabėgėlių“ krizei Europoje. Dažniausiai pabėgėliai sustodavo ties Lamanšo sąsiaurių Prancūzijoje. Išstojus iš ES Britanijai jau nebereikėtų gelbėti skęstančio ES laivo.

Istoriškai Didžioji Britanija yra imperija. Britai nenori, kad ją valdytų Briuselis ar Vašingtonas. Dalį pasaulio nori „skaldyti ir valdyti“ patys Britai. JAV būtent atsirado tada, kai dalis Britų išvykėlių atsiskyrė nuo kontinentinės Europos. Didžioji Britanija turi ambicijų pakartoti savo imperijos istoriją stiprinant politinę, karinę ir ekonominę tapatybę. Britanija nori valdyti viena; ji pretenduoja į pasaulinės lyderystės pripažinimą, kaip Rusija ir Kinija.

Pagrindinės Didžiosios Britanijos referendumo dėl išstojimo iš ES priežastys

Britanijos referendumo dėl išstojimo iš ES didele dalimi buvo paveiktas karo pabėgėlių išlaikymo problema bėgančių nuo Vašingtono sukeltų karų, kuriam talkininkavo ir Londonas. Tačiau Britanijos išstojimas iš ES susijęs ir su Wall Street ir New York bankų norais eliminuoti Anglijos nacionalinius bankus, kaip tarptautinių finansinių centrų varžovus. Didžioji Britanija buvo tik viena koja Europos Sąjungoje. ES Britanijai leido turėti savo valiutą, neįsivesti euro, Britanijos nacionalinis bankas Bank Of England buvo nepriklausomas bankas, galėjo tiesiogiai skolinti pinigų vyriausybei, tuo tarpu visi kiti ES valstybių narių bankai buvo priklausomi grynai nuo komercinių bankų ir ypač nuo ECB spausdinančio eurus. Vašingtono kontroliuojamas ECB jau turėjo užbaigti ES politinės integracijos procesą, kuris neįmanomas be ES valstybių narių bankų centralizacijos, kuri reikalinga centralizuoti ES fiskalinę (griežto taupymo) politiką. Didžiajai Britanijai išsaugojus nacionalinį banką ir nacionalinę valiutą, ES negalėjo pilnai užbaigti pilnos ES bankų centralizacijos. Britanijos išstojimas iš Vašingtono kontroliuojamos Europos Sąjungos reikštų, kad Londonas toliau lieka finansinės imperijos sostine su savais bankais ir sava valiuta. Jei Britanijai nepavyktų išstoti iš ES, tuomet laikui bėgant Britanija anksčiau ar vėliau būtų priversta įsivesti eurą.

Britanijos išstojimas iš ES reikštų Amerikietiškosios Europos Sąjungos pabaiga. Didžiosios Britanijos vyriausybė turėtų pirmoji išbandyti, kaip veikia Lisabonos sutarties 50 straipsnis vedant derybas dėl išstojimo.

Kas lauktų Britanijos po išstojimo iš ES atveju?

Tačiau Britanijos išstojimas iš ES, tikėtina, sukeltų toli siekiančias socialines, ekonomines ir geopolitines pasekmes tiek Britanijos vidaus, Europos ir tarptautiniame lygmenyje. Būsimi Didžiosios Britanijos santykiai su ES, būtų labai panašūs į tuos, kurie yra tarp ne ES narės Norvegijos, ar Šveicarijos ir ES. Turėtų išklikti laisvas asmenų, kapitalo judėjimas, bendra ES rinka, tačiau Britanijai nebus privaloma laikytis bendros ES užsienio politikos ir Britanija nesivadovaus Europos Sąjungos primestais įsakomojo pobūdžio teisės norminiais aktais. Pereinamasis išstojimo laikotarpis užtruktų iki poros metų. Jei pereinamasis laikotarpis bus neapibrėžtas ir chaotiškas, tai galėtų sukelti politinės krizės, kurios virstų finansų ir ekonomikos krizės pagrindu. Dėl rinkos ir ekonomikos nestabilumo investiciniai bankai susidurtų su nenumatytomis pasekmėmis. Jau sekančią dieną po to, kai Britai pasisakė už išstojimą iš ES Britanijos svaro kursas pasiekė 30 metų senumo žemumas.

Britanijos kelionių bendrovė „Thomas Cook“ sustabdė internetinį valiutos pirkimą, kai Britai išsirikiavo ilgose eilėse keisti savo svarus į eurus ir įvedė 1000 svarų keitimo ribą. Britanijos svaro sterlingo kritimą referendume pasisakius už išstojimą iš anksto numatė Vengrų kilmės žydas JAV milijardierius Džordžas Sorošas (George Soros), kuris, kaip ir kiti finansinių rinkų spekuliantai dabar naudojasi globalistų dirbtinai Britanijos finansinių rinkų krize. Tai jau ne pirmas kartas kai Dž. Sorošasorosas pelnosi iš Britanijoje dirbtinai sukurtos finansinės krizės; Dž. Sorošas jau anksčiau vos nesužlugdė Anglijos nacionalinį banką „Bank of England“, kai 1979 metais Didžioji Britanija atsisakė prisijungti prie Europos valiutų kurso reguliavimo mechanizmo (Exchange Rate Mechanism, ERM).

Staigus svaro vertė kritimas taip pat gali turėti greitą ir dramatišką poveikį finansų rinkose, investicijų, kainų ir darbo vietų kūrime.

Britanijos išstojimo iš ES atveju būtų dideles pasekmės Britanijos prekybos ir investicijų integracijoje su likusiu pasauliu. Būdama ES nare Didžioji Britanija skatino didesnius tarpvalstybinius prekybos ir investicijų srautus, ypač finansinių paslaugų sektoriuje Britanija ieškojo didesnės prieigos prie rinkos savo bankams. Išstojus iš ES Didžioji Britanija turėtų pati savarankiškai to siekti be ES pagalbos. Tai gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių.

Ekonomistų skaičiavimu Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES atveju (nevertinant globalistų dirbtinai keliamos krizės) tai neturėtų didelio poveikio Britanijos BVP.

Kieno žodis bus galutinis dėl Britanijos išstojimo iš ES pagal Lisabonos sutarties 50 straipsnį?

Didžiosios Britanijos referendumas dėl išstojimo tai dar ne išstojimas iš ES. Britanija pirmoji iš ES šalių narių tik pasinaudojo Lisabonos sutarties 50 straipsniu – referendume pasisakė už Didžiosios Britanijos išstojimą iš ES. Lisabonos sutarties 50 str. teigia, kad vyriausybė arba (ES) paliekančioji šalis pradės derybas dėl išėjimo iš ES su Europos Taryba. ES valstybė narė norinti išeiti iš Sąjungos turi du metus šiam procesui užbaigti, nebent šis terminas būtų vienbalsiai pratęstas. Tai reiškia, kad per tą laiką Briuselis gali sugalvoti kaip ilgiau pratempti terminą ar pasiūlyti naują viliojančią sutartį. Valstybės narės gali pasirinkti, kaip balsuoti dėl išstojimo: referendumo būdu, parlamento sprendimu ar kitais būdais. Išstojimo terminas pradės būti skaičiuojamas nuo tada, kai valstybė narė paduoda oficialų prašymą dėl išstojimo iš ES (Europos) Tarybai. Kai išstojimo iš ES ketinimai yra paskelbiami ir pradedami, nėra grįžtamojo proceso. Tuo pačiu metu, kas “yra sukurta tarptautiniais susitarimais gali būti atšaukta” tuo pačiu būdu.

Deja, Didžiosios Britanijos referendumas dėl išstojimo iš ES nėra teisiškai įpareigojantis, tik patariamasis. Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES klausimas yra sprendžiamas ne referendume, bet Didžiosios Britanijos parlamente. Tai reiškia, kad Britanijos parlamentas gali ir nepaduoti prašymo Europos Tarybai, jei referendume dauguma piliečių ir pasisakė už Britanijos išstojimą iš ES. Tuo labiau, kad daugelis Britanijos parlamento narių pritaria bendrai ES rinkai. ES valstybės narės išstojimas iš ES yra ne teisės, bet grynai politinės valios reikalas. Išstojimo klausimą spręs ne referendume balsavę žmonės, bet politinių–ekonominių interesų grupuotės.

Tiesa yra ta, kad niekas tiksliai nežino, kaip rutuliosis įvykiai, nes tokio išėjimo niekada nebuvo anksčiau. Tie patys žmonės, kurie buvo teisėtai pasipiktinę valdomi nerenkamų korumpuotų Briuselio kleptokratų yra visiškai patenkinti valdomi neišrinktos sostą paveldinčios karališkosios giminės, visuotinai nerenkamo Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pirmininkaujančio kleptokratiniam parlamentui. Tie patys finansinių rinkų spekuliantai, centriniai bankininkai, TVF, ECB, kurie sukėlė šią finansinę krizę Didžiojoje Britanijoje dabar pasirodys kaip šios krizės „gelbėtojai“. Globalistai bandys išnaudoti šią krizę siekiant savų tikslų. Globalistai ir bankininkai viską padarys, kad išsaugotų Didžiąją Britaniją ES sudėtyje: ar surengs pakartotinus rinkimus, ar surengs derybas dėl specialaus Didžiosios Britanijos statuso Europos Sąjungoje. Tačiau dabar galutinis žodis priklausys Anglijos karališkajai giminei valdančiai Didžiąją Britaniją, kuri parodys kam jie tarnauja – Didžiajai Britanijai ar Briuseliui ir Vašingtonui. Vašingtonas dės bet kokias pastangas, kad kita ES valstybė narė neišstotų iš Vašingtono politiškai kontroliuojamos Europos Sąjungos ir visos Europos.

Kas lauktų ES, jei Didžioji Britanija išstotų iš ES?

Britanijos išstojimo iš ES atveju Europos lauktų tragiškas likimas. ES dezintegracijos procesas būtų kur kas greitesnis, nei buvo tikėtasi. ES tikrai tiek ilgai neišgyvens, kiek TSRS. ES plėtra taptų labiau atstumianti, neturėtų didelės reikšmės, tačiau NATO įtaka Europoje toliau stiprėtų. Krizių draskomą ES bus priversta gelbėti stipriausiai ekonomiškai besilaikanti Vokietija. Britanija, kaip geopolitinis žaidėjas, toliau kišis į Europos vidinius ir išorinės įtakos reikalus ir toliau derėsis su ES. Tikėtina, kad ateityje Didžioji Britanija ir Rusija sudarytų strateginį aljansą. Britanijos išstojimas privers reformuotis ir pačią ES.

Be to, ES turėtū daug mažiau derybinės galios derantis dėl dvišalių prekybos ir investicijų susitarimų, tarp kurių šalių yra buvusi Britanijos kolonija Indija. Europos Sąjungai gali nepavykti pasiekti aukštesnio lygio Indijos įsipareigojimų prekyboje pramoninėmis prekėmis ir žemės ūkio produktais, paslaugų ir investicijų liberalizavimo ir vyriausybės (viešųjų) pirkimų pagal siūlomą Indijos ir ES laisvosios prekybos sutartį.

Britanija taptų strategine konkurente Jungtinėms valstijoms Indijoje, su kuria JAV realiai jau pradėjo strateginį karinį – ekonominį bendradarbiavimą nukreiptą prieš Kiniją ir Pakistaną nesiskaitant su senąją Didžiosios Britanijos įtaka buvusioje jos kolonijoje Indijoje.

Europos Sąjunga – nedemokratiškas, autoritarinis globalistų kūrinys

Pati Europos Sąjunga yra nedemokratiškas, autoritarinis kūrinys sukurtas tarnauti grynai globalaus pramoninio – bankinio elito interesams. ES, tai globalistų kūrinys, ne jokia Europos tautų laisva sąjunga. ES, tai priklausomų nuo Vašingtono ir Briuselio valstybių sąjunga. ES turi net penkis nedemokratiškus nerenkamus prezidentus: ECB prezidentą, Europos Komisijos prezidentą, Eurogrupės prezidentą, Europos Tarybos prezidentą ir Europos Parlamento prezidentą. Visų šių penkių nerenkamų, autoritarinių ES prezidentų tikslas yra vienas – „užbaigti Europos ekonominę ir pinigų sąjungą“. Būtent ES vykdoma ekonominė ir pinigų sąjungos politika sukėlė didžiausias ekonomines ir finansines krizes Europoje. Šių penkių prezidentų ateities tikslas yra paversti ES valstybes nares viena šalimi, viena centrine Europos vyriausybe, viena valiuta, viena centralizuota Europos fiskaline politika, centralizuota Europos užsienio politika ir centralizuotu Europos bankų ir finansinių rinkų reguliavimu. ES nėra tik laisva ekonominė zona. ES yra tokia, kokios Europos visuomenės tikrai niekada nenorėjo. Šis globalistų projektas – ES –  jau kelis dešimtmečius paslapčiomis yra įgyvendinamas per ES prezidentus ir eurokomisarus. Taip vadinamasis Europos Parlamentas yra unikalus tuo, kad negali pasiūlyti jokių teisės aktų, nes visi įstatymai yra formuojami ir siūlomi neišrinktos Europos Komisijos ir jos eurokomisarų. Tai TSRS Politbiuro analogas.

Visi žinome, Lietuvos stojimas į ES taip pat vyko didelėje propagandos ir melo aplinkoje. ES šalių vyriausybės rūpinasi ne savo šalies žmonių, bet didžiųjų verslo korporacijų, bankininkų gerove, kadangi ES šalių tikrosios valdžios tarpininkai yra didieji bankininkai, pramonininkai ir žiniasklaidos magnatai sėdintys Trišalėje, Bilderbergo grupėje, pasaulio ekonomikos forumuose. Todėl autoritarinė ES, kaip ir buvusi TSRS pasmerkta žlugimui. 1992 metų ES steigimo sutartis – Mastrichto sutartis viena, tačiau realiai ES vadovaujasi ne steigimo sutartimi, bet 2007 metų Lisabonos sutartimi, tai Europos Sąjungos Konstitucija, kurią Lietuvos Seimas pirmasis ratifikavo, nors kitų ES šalių narių visuomenės referendumo metu ją atmetė.

Jei 1990 Kovo 11-ą Lietuva stebino pasaulį savo ryžtu išstodama iš TSRS, tai dabar Lietuva stebina pasaulį rodydama neprotingą prisirišimą prie autoritarinės ES. Ir visa tai, ką Lietuva matė blogo Tarybų Sąjungoje, dabar tokį patį blogį labai garbina Europos Sąjungoje. Lietuva labai smerkė ir iki šiol smerkia Maskvą, tačiau baudžiauninko sindromą turintys Lietuvos politinis elitas negali netarnauti kaip vasalai Briuseliui ir Vašingtonui. Kažkada buvusi Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste Lietuva tapo Didžiąja Briuselio ir Vašingtono vasaline šalimi be savarankiškos užsienio politikos, be savarankiškų politinių sprendimų.

Visos Lietuvos vyriausybės nuo pat 1990-ųjų taip ir nesugebėjo aprūpinti Lietuvos žmones darbo vietomis, nesugebėjo užtikrinti aukštesnio pragyvenimo lygio. Bedarbystės ar mažų atlyginimų problemos buvo sprendžiamos emigrantų išvykstančių daugiausia į Didžiąją Britanija sąskaita. Štai todėl tokia pesimistinė yra Lietuvos valdančiojo elito ir Lietuvos politikų, valdžios išlaikomų politologų reakcija į Britanijos išstojimą iš ES.

Pabaigai

Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES paskatintų radikalias politines partijas ir grupes Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Vengrijoje ir kitose Europos šalyse raginančias surengti panašų referendumą. Jau dabar ES projektas siekiantis didesnės ekonominės integracijos išgyvena didelę krizę kartu bendros valiutos eksperimentu eurozona. Kiekviena šalis negalinti savarankiškai kontroliuoti savo nacionalinės valiutos neturi ekonominio suvereniteto ir yra ekonomiškai priklausoma nuo svetimos centrinės valdžios – Europos Centrinio Banko, kuris dirba transnacionalinių korporacijų interesams. Visos šios šalys yra eurozonos šalys. Šalis, neturinti ekonominio suvereniteto, neturi jokio tautinio suvereniteto. Nei viena eurozonos šalis negali savarankiškai vykdyti savo skirtingos nuo kitų ES šalių ekonominės politikos. Štai todėl išstojimas iš ES yra šalies suvereniteto atstatymas.