M. Zasčiurinskas. Kas yra šeima prisitaikėliškumo amžiuje?

Šiandien dažnai girdime, kad gyvenimas – tai vien malonumai. Populiaru deklaruoti, esą gyvename tik kartą, tai kodėl save varžyti, riboti bei apkrauti pareigomis ir įsipareigojimais. Todėl nenuostabu, kad šiame amžiuje, kuris skatina malonumų vaikymąsi, mums bandoma įpiršti, kad tradicinė šeima asocijuojasi su neigiamais potyriais.

Juk šeimos gyvenimas reikalauja pastangų ir atsakomybės, ištikimybės. Reikalauja, kad žmogus mąstytų ne tik apie save, bet ir apie kitus – žmoną, vyrą, vaikus. Tai didžiulis iššūkis, todėl šeimos institutas kai kam pradeda atrodyti kaip niekam nereikalinga atgyvena. Prisitaikėliškumo, kuris dažnai klaidingai vadinamas tolerancija, pasaulyje reikia turėti daug drąsos ir tvirtybės pakovoti už tikrąsias, amžinas vertybes. Tokias vertybes kaip tradicinė šeima. Nelengva atsispirti iš Vakarų „atpučiamoms“ individualumo, liberalumo idėjoms, tokioms, kaip siekis jau darželyje vaikus supažindinti su lytinio švietimo programomis apie seksualines mažumas, noru koncentruotis į turėjimo ir malonumo, o ne tikėjimo dalykus. Nelengva, bet privalome atsispirti tam, kad apsaugotumėme šeimą.

Šeima yra amžina vertybė. Ir nors yra bandančių teigti ir dar kitiems įpiršti, jog vertybės keičiasi, tai netiesa. Keistis gali nebent požiūris į vertybes, bet pačios vertybės todėl ir yra amžinos ir pamatinės, kad jos nekinta. Vargu ar kas dar prieš pusę amžiaus galėjo pagalvoti, kad šiandien spręsime klausimą, kas yra šeima. Tada šeima buvo prigimtinis visuomenės institutas, kurį saugodama valstybė saugojo vaiko teises augti jo prigimtinius poreikius atitinkančioje šeimos aplinkoje. Niekas nepasikeitė ir šiandien. Nepasikeitė ir žmogaus prigimtis. Šeima yra vertybė, o prigimtinė šeimos struktūra remiasi santuoka ir giminystės arba kraujo ryšiais. Vyro ir moters santuoka sukuriama šeima atitinka pamatinį prigimtinį kiekvieno vaiko poreikį turėti vienas kitam ir savo šeimai įsipareigojusius Tėvą ir Motiną.

Tikiu, kad Seimo nariams, tautos atstovams, svarstantiems Konstitucijos pataisas, užteks sąmoningumo ir širdies suvokti, o vėliau ir įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas iš santuokos, kuri suprantama kaip laisvas vyro ir moters susitarimas bei įsipareigojimas. Juk Konstitucinis Teismas dar 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pripažino neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį, bei nurodė, kad toks šeimos modelis neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrina tautos ir valstybės gyvastį bei istorinį išlikimą.

Akivaizdu, kad į tradicinę šeimą turime žvelgti kaip į vietą, kurioje išsaugomos bei iš kartos į kartą perduodamos vertybės, į kurią remdamasis žmogus lieka tvirtas ir stabilus. Šiandien mums to reikia labiau nei bet kada – jauni žmonės kaip niekad pasimetę, pasiklydę, kupini nusivylimo ir agresijos. Ir nieko nuostabaus – jie nejaučia tvirto šeimos užnugario – vienų tėvas ar motina „geresnio gyvenimo“ ieško užsienyje, kitų – sukūrę naują „šeimą“ rūpinasi „svarbesniais“ reikalais. Vartotojiškumas, dvasinių vertybių paniekinimas, postų, karjeros vaikymasis skatina nekurti šeimos ir neįsipareigoti. Juk yra tokių, kuriems patogiau gyventi su sugyventiniu ar sugyventine. Tiesa, pastarieji tikina, kad jie irgi yra šeima, tik neaišku, kiek laiko kartu gyvenusią porą jau turėtume laikyti šeima: tris paras, savaitę ar mėnesį? Juk ne paslaptis, kad dažnai kartu gyventi pradedama neturint ketinimų ateičiai, o nusibodus ar pasitaikius geresniam – lengvai užtrenkiamos vienų namų durys ir atveriamos kitų… O vaikai pasilieka kažkur „paraštėse“.

Taigi, linkiu visiems stabtelėti. Prisiminti tikrąsias vertybes. Ir suprasti, kad nors pareiga šiandien kai kuriems asocijuojasi su nuoboduliu, atliekama su meile bei atsidavimu, ji įgauna visai kitas spalvas ir tampa prasmingiausiu turtu gyvenime.