Kai mokiausi mokykloje, skaičiau J.Marcinkevičiaus “Pušis, kuris juokėsi”. Spėju, kad skaitė visi mano amžininkai, nes ta knyga, jei gerai pamenu, buvo privalomų perskaityti sąraše.
Tačiau ateistu šiandien esu ne dėl J. Marcinkevičiaus knygos, o asmeniniu pasirinkimu. Teneužpyksta tikintieji, tačiau religija man visada atrodė kvailas dalykas ir silpnųjų bei šiaudadūšių prieglauda. Tų, kurie tiki, kad visos jų padarytos niekšybės gali būti atleistos sukalbėjus dešimt „Tėve mūsų“ ar septyniolika „Sveika Marijų“ ir kurie, nė piršto nepakrutindami dėl savo gerovės mano, kad tikrasis gyvenimas prasidės, kai juos užkas.
Todėl matuoti J.Marcinkevičiaus patriotizmą ir kolaboravimo su sovietine valdžia lygį per santykį su religija ar ateizmu, kaip tai siūlo daryti N. Putinaitė, man taip pat atrodo kvaila ir nenuoširdu. Nors gal geresnis apibūdinimas būtų – veidmainiška.
Pirmiausia, todėl, kad kolaborantais iš esmės buvo didžioji sovietinės Lietuvos gyventojų dalis. Tikrųjų disidentų – tokių, kaip Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė ar Viktoras Petkus buvo gal keli šimtai. Beje, tarp kunigų nedaug buvo tokių kaip Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Daugiau tikriausiai buvo tų, kurie rašė ataskaitas KGB. Dauguma kitų sovietinės Lietuvos piliečių tiesiog prisitaikė prie okupacinės valdžios nustatytų taisyklių ir stengėsi išgyventi.
Kaip, beje, ir pati N.Putinaitė, kuri viename savo komentarų prisipažino buvusi ir spaliuke ir komjaunuole (tikriausiai, ir pioniere). Ji tai paaiškina labai paprastai: “Tais laikais, kai stojau į šias organizacijas, buvo įsivyravęs brandus brežnevizmas, ir daugelis į tai žiūrėjo kaip į rutiną.”
N. Putinaitė sako: „Sunku spręsti, kur gyvenimas būtų nuvedęs, jei ši tvarka nebūtų žlugusi. Tačiau žlugimas tiesiogine prasme atvėrė akis ir parodė tą melą, kuriuo visi buvo maitinami. Nepriklausomybė radikaliai pakeitė ne vien mano, bet ir mano kartos gyvenimą, išpūtė miglas ir padėjo suprasti, kokia trapi riba tarp tiesos, manipuliacijų ja ir melagystės.“
Labai juokinga ir kartu labai graudu. Nes didesnės veidmainystės nelabai ir sugalvosi, nes sunku patikėti, kad iki 18 metų N.Putinaitė nieko nebuvo girdėjusi apie Nepriklausomą Lietuvą, jos okupaciją, trėmimus, KGB ir Komunistų partijos skleidžiamą melą. Net ir Tauragėje, iš kur N.Putinaitė kilusi, turėjo būti žmonių, kurie apie tai žinojo ir galėjo “atverti akis” N.Putinaitei, jei ji būtų norėjusi atsimerkti.
Nepagalvokite, kad aš N.Putinaitę kaip nors smerkiu. Anaiptol.
Aš buvau toks pat kaip ji. Kolaboravau. Buvau spaliukas. Po to sugalvojau nebūti pionieriumi: tokių mūsų klasėje buvo trys, tačiau tik viena mergina – Zita – tokį sprendimą priėmė iš idėjos nes buvo religinga. Visi trys buvome ujami iki pat to laiko, kai, kaip sako N.Putinaitė, pagal rutiną, visi turėjo tapti komjaunuoliais. Zita į komjaunimą nestojo, o aš komjaunuoliu tapau, nes mokyklos direktorius man “atvėre akis” ir paaiškino, kad be komjaunuolio ženklelio Universitetą matysiu kaip savo ausis.
Bet grįžkime prie J.Marcinkevičiaus, kurį N.Putinaitė vadina „lakmusu, kuris rodo mūsų santykį su sovietine praeitimi“. Neaptarinėsiu čia gerbiamos filosofės įžvalgų apie tai, kad poema Mindaugas yra „tautiškumo ir patriotiškumo surogatas“, nes aptardamas N. Putinaitės kompetenciją poezijos srityje, tikriausiai neišsiversčiau be necenzūrinės leksikos, kuri nūnai tapo labai madinga, o aš vis dar esu mados konservatorius ir mano šeimoje ši rusų kultūros dalis nebuvo laikoma geriausia.
Tačiau pakalbėkime apie tai, kodėl J.Marcinkevičius N.Putinaitę, kaip ji pati sako, „nuvilia“. Filosofė klausia: „Ar kas nors yra girdėjęs, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, kad tarybinė tvarka buvusi statoma ant melo, ir kad jis prisidėjęs prie jos statybos, net jei padaręs ir gerų darbų ar parašęs gerų eilėraščių, poemų, kad ir „Grybų karą“?.”
Tai yra esminis klausimas. Pirmiausia, žinoma, į jį turėtų atsakyti pati N.Putinaitė, pabandydama rasti atsakymą, kodėl iki Nepriklausomybės paskelbimo jos akys buvo užsivėrusios ir kodėl ji mokykloje skaitė „Pušį, kuri juokėsi“ ir deklamavo eilėraščius apie Leniną (juk tikrai deklamavo, kaip ir absoliuti dauguma mūsų anais laikais). Ar ji pati viešai kada nors užsiminė apie tai, kas ją skatino tai daryti? Kas ją asmeniškai vertė prisidėti prie to melo statybų, net jei ji nebuvo padariusi jokių gerų darbų, išskyrus tai, kad buvo spaliuke ir komjaunuole?
Tačiau tai esminis klausimas ne tik gerbiamai filosofei. Tai esminis klausimas didžiajai daugumai mūsų, gimusių iki, tarkim, 1971 metų, kada pasaulį išvydo užmerktos N.Putinaitės akys. Ir jis skamba taip: ar mes sau pripažinome, kad buvome koloborantais, nes neturėjome drąsos aktyviai priešintis okupacijai?
Kol neatsakysime sau į šį klausimą, visi bandymai suvesti sąskaitas su sovietine praeitimi tebus bandymas apgauti save. Savotiška išpažintis ir „Tėve mūsų“ tikintis, kad tai atpirks mūsų padarytas niekšybes. Kaip ir N.Putinaitės bandymas primesti J.Marcinkevičiui kolaboravimą ir patriotizmo stoką yra jos „Sveika Marija“ po išpažinties apie “neatsimerkusias akis” ir melą, kurio ji nematė.
Tikrovė yra tokia, kad sovietinė praeitis nedingsta nukėlus skulptūras nuo Žaliojo tilto. Mes nesugebėjome užbraukti brūkšnio tada, 1990-aisiais, ir tikriausiai jau laikas būtų su tuo susitaikyti.
N. Putinaitė sako, kad „siekiant iš praeities išsivaduoti, dabartinis santykis su praeitimi, net su savo asmenine praeitimi, yra esminis.“ Jai lengva, nes ji neturi asmeninio santykio su praeitimi – ji praeityje buvo užsimerkusi ir praregėjo tik tada, kai jau buvo leista matyti.
Tačiau N.Putinaitė yra nereikšminga smulkmė, jei kalbame apie praeities santykį su dabartimi.
Du dabartinės Vyriausybės ministrai – Juozas Bernatonis ir Linas Linkevičius – priešingai, nei N. Putinaitė, komjaunuoliais tapo ne dėl rutinos. Sovietmečiu jie kolaboravo sąmoningai ir naudojosi Komunistų partijos jaunimo struktūra karjerai daryti. Velionis prezidentas Algirdas Brazauskas buvo okupacinės valdžios pagrindinis statytinis Lietuvoje. Jo partijos kolega Gediminas Kirkilas aktyviai darbavosi tos okupacinės valdžios struktūrose.
Žiniasklaidos atstovai, šiandien mirgantys interneto portaluose ir televizijose sėmėsi marksizmo-leninizmo išminties tuometiniame Leningrade, dėstė marksizmo filosofiją sovietmečio Lietuvos aukštosiose mokyklose. Dirbo sovietinės Lietuvos radijo užsieniui redakcijoje. Nei vieni, nei kiti be aktyvaus ir – kas dar svarbiau – sąmoningo kolaboravimo su okupacinėmis struktūromis, to niekaip nebūtų pasiekę.
Paradoksas, bet N.Putinaitės knygą pristatinėjęs šiandien visų gerbiamas publicistas ir Nepriklausomybės Akto signataras Rimvydas Valatka savo žurnalisto karjerą pradėjo kaip laikraščio „Tarybinis pedagogas“ redaktorius, karjerą tęsė, kaip „Tiesos“ korespondentas. Būtų įdomu išgirsti N. Putinaitės nuomonę, ar J. Marcinkevičius buvo didesnis kolaborantas ir mažesnis patriotas nei R. Valatka.
Bet kaip ir sakiau, aš jiems visiems neturiu priekaištų. Nes aš buvau toks pat. Tik man niekas nesiūlė dirbti VLKJS instruktoriumi, būti „Tarybinio pedagogo“ redaktoriumi ar važiuoti mokytis į Leningradą. Nežinau, ką būčiau atsakęs, jei būtų pasiūlę.
N. Putinaitė klausė, ar J. Marcinkevičius kada nors užsiminė, kad sovietinė santvarka buvo statoma ant melo. J. Marcinkevičius, deja, atsakyti negali. Tačiau N. Putinaitė, šiandien, jau atsimerkusiomis akimis, gali to paties paklausti prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri kolaboravo su okupacine valdžia dar pusę metų po Nepriklausomybės Akto paskelbimo ir aktyviai prisidėjo prie okupacinės valdžios kadrų rengimo, nekalbant jau apie tai, kad iki tol, bent jau mano asmenine nuomone, ji buvo daug aktyvesnė kolaborantė nei velionis J. Marcinkevičius.
Savo knygą N. Putinaitė pavadino „Nugenėta pušis“. Suprask, nugenėjo J. Marcinkevičių, atskleidė jo „surogatinį“ patriotizmą ir ateizmo propagandą.
Jei būčiau tikintis, pasakyčiau: „Tėve, atleisk jai, nes ji nežino ką daro“.
Tačiau, kaip jau sakiau, esu ateistas.
Todėl sakau: N. Putinaite, išpažintis ir „Tėve Mūsų“ tavo užmerktų akių nepateisina. Tu buvai kolaborantė, neturi praeities, ir todėl neturi teisės smerkti tokių pačių kaip tu.
Amen.
Gerai čia autorius sudėliojo, gal dar stipriau reikėjo, dar daugiau. O čia šiaip dar, pamąstymui. Apie aną sistemą rašoma, kad buvo pastatyta ant melo ir manipuliacijų pamatų. O kaip yra dabar? Ar dabar tie pamatai nėra panašūs? Tiksliau, nėra taip, kad būtų arba / arba. Nei tada tie pamatai buvo vien tik melas ir manipuliacijos, nei dabar jie nėra vien teisybė. Tai kas lemia sistemų panašumus ir skirtumus? Melo ir tiesos santykis? O ar jis dabar labai skiriasi nuo to, kaip buvo? Na, gal skiriasi, tikėkimės. Bet yra ir kai ko grėsmingo – atrodo, kad vėl, kuo toliau, tuo labiau, to melo ir manipuliacijų daugėja. Ir tas ne tik pas mus, bet ir taip vadinamuose demokratiškuose vakaruose. Taigi, kokia trapi ta riba – tas klausimas ir dabar aktualus ir vis labiau.
Puikus atsakas. Šaunus A. Račas. Pataikė tiesiai į dešimtuką. Ačiū. Mirusįjį reikia ginti nuo begėdžių, nes jis pats apsiginti negali. Jeigu visi būtų buvę tokie “kolaborantai”, kaip J. Marcinkevičius mes šiandieną nebūtume pačiame dugne.
oi kaip klysti – būtume pačiame dugne. Nes oportunizmas turi turėti ribas.
faktas, esam iskreiptu vertybiu salis
Tikra tiesa.Jūs esat iškreiptų vertybių šalis.
Pikc:
2015 07 25 13:58
Primenu, kad J. Marcinkevičių su partizanų žudiku sulyginusi Putinaitė J. Basanavičių išvadino “psichiniu ligoniu”, o V. Kudirką – “nevykėliu kaimo mokytoju”. Siūlyčiau GERAI pagalvoti prieš tokios ypatoms pritriant. 😉
Na, N.Putinaite, tikriausiai, nera klausiusi “Katedros” , kuria gerbiamas poetas skaite Vilniaus universiteto saleje…
As niekada neuzmirsiu jo zodziu: “As katedra savy staciau po trupineli”…
Gerb. N.Putinaite, parasykite geriau uz J.Marcinkeviciu – ir bus ramu…:)
Autorius dėl spaliukų koloboravimo gerokai perlenkė. Septynerių metų vaikas dar nieko apie politiką nesuvokia, kaip ir dešimtmetis pionierius. Sustatė į eilę,liepė choru pasakyt kažkokius burtažodius ir visi tapo spaliukais arba pionieriais. Stojant į komjaunimą, buvo galima pasispyriot, bet pakliuvus į armiją, vis tiek visus prirašė prie komjaunuolių.
Dėl religijos aplamai paistalai. Komunizmas pati aršiausia religija išgalabijusi milijonus žmonių.Komunistai atsilikusi sekta besimeldžianti Maskvoje, raudonosios aikštės piramidėje po stiklu uždarytai mumijai ir tikinti šviesia ateitimi ir laimingu rytojumi, kurie iš tikro neatėjo ir neateis.
Krikščionybė moderni, tikrai teigiamai veikianti religija. Tarp giliai tikinčių nėra nė vieno nelaimingo arba neturtingo kataliko. Kiek tiki, tiek Dievulis ir atseikėja. Tai tūkstantmečių patvirtinta teisybė.
Gerbiamasis, kiek dešimčių ar šimtų milijonų Pasaulyje nukankino ir nužudė krikščionys ? o kiek aukso prisiplėšė iš Amerikos indėnų, kuriuo dabar išpuoštos Ispanijos, Portugalijos ir kitų valstybių bažnyčios. Ar ne jie panašiais metodais kūrė komunizmą Rusijoj, Kinijoj ir kitur, ir išžudė ne mažiau šimto milijonų.
Gal žinai ką devulis pamaitino, jei net kunigėlis lupa pinigėlius iš biednos bobutė nesitikėdanas dievo pagalbos ir tuos pačius pinigėlius ne visuomet panaudoja paskirtį. Viduramžiais Lietuvoje ir ne tik , protingus žmones nakino krikščionys, sovietmečiu- bolševikai, dabar globalistai. Pasidairyk, kiek Lietuvos valdžioje ar seime yra protingų žmonių, dauguma “gudručiai”, jiems svarbūs tik jie patys.
Kad ir seimūnai, rūpinasi tik savo kišene. Gal vienas kitas ne…..
panašu,kad Račas jau nesusigaudo realybėj
“[…] nes aptardamas N. Putinaitės kompetenciją poezijos srityje, tikriausiai neišsiversčiau be necenzūrinės leksikos, kuri nūnai tapo labai madinga, o aš vis dar esu mados konservatorius ir mano šeimoje ši rusų kultūros dalis nebuvo laikoma geriausia.” – patiko. 🙂 Ne visur A. Račui pritariu – bet šitas rašinys geras. Tikrai geras. 🙂
Baisiausi gyvenimo prisiminimai likę nuo paauglystės laikų,kai už pusvelčiui kolūkiui parduotą vasarą, rudenį vežė ekskursijon į Maskvą. Pirmiausia lankymo vieta buvo Lenino mumijos piramidė.
Tokio siaubo daugiau niekada nepatyriau, taip baisu daugiau nebuvo, tokių vaiduoklių niekur kitur nemačiau.
Nuo pat vidurnakčio prie piramidės durų eilę užsiėmę siūbavo komunizmo sektantai. Tokių paklaikusių akių, tokių galvažudiškų fizionomijų vienoje vietoje daugiau regėti neteko.
Baisiausia tai, kad iš mūsų trisdešimt trijų žmonių ekskursijos, kai visi pabėgomis nulėkėm užsiimt eilių prie CUM ir GUM universalinių parduotuvių, du nulingavo užsiimt eilės prie komunistų stabo piramidės.
Ir ne tik mūsų kolūkyje, bet ir visoje Lietuvoje buvo komunistų sektos fanatikų, kurie prisiekė melstis mumijai iki grabo lentos. Komunistų sektantu tampama vieną kartą ir iki mirties.
Šiandien komunizmo fanatikai ne tik apsimetę žmonėmis gyvena tarp mūsų, bet ir turi didelę įtaką valdžioje.
Mus gimusius ir augusius pavergtoje sovietinėje Lietuvoje Justino Marcinkevičiaus žodis lydėjo nuo mokyklos suolo iki žilo plauko. Mes visada žinojome, kad greta svetimųjų trypiamos Lietuvos, suvaržytos mūsų gimtosios kalbos ir dvasios, šalia mūsų visų nuoskaudos, skausmo ir liūdesio yra Žmogus, kurio žodis mūsų sielas gali pakelti iš sukaustytų kūnų į laisvosios dvasios aukštumas. Tai buvo mūsų Poetas Justinas Marcinkevičius.
/…/
1988 m. birželio 3 d. nerimstančio, anuomet neformalais vadinto, paminklosauginių ir gamtosauginių klubų jaunimo sukviesti žmonės, ištroškę permainų, sugužėjo į Lietuvos Mokslų Akademijos salę – oficialiai – su akademiniais mokslininkais ekonomistais aptarti ekonominio persitvarkymo planų; neoficialiai – slapčia trokšdami įkurti Lietuvos liaudies frontą.
Kai įkaitintoje jausmų ir kalbų Mokslų akademijos salėje vis garsiau ėmė aidėti oficialių renginio vedėjų raginimai visiems skirstytis namo, nes tai, kas vyksta, nebetelpa į jokius akademinės diskusijos rėmus – į tribūną išėjo „Žemynos“ klubo atstovas Zigmas Vaišvila, ir pakvietė kurti Liaudies frontą, čia pat siūlant atstovus į būsimo judėjimo iniciatyvinę grupę. Vienas pirmųjų buvo pasiūlytas ir garsusis poetas Justinas Marcinkevičius. Sudarius nemažą sąrašą, jis buvo dar kartą perskaitytas, prašant pasiūlytus asmenis pasisakyti, sutinka jie ar ne būti kuriamo Liaudies fronto iniciatyvinės grupės nariais. Ir vienas pirmųjų į šį klausimą turėjo atsakyti – Justinas Marcinkevičius. Atrodė, kad sausakimšoje MA salėje laikas sustojo. Visi nuščiuvę laukė poeto žodžio. Tačiau tai truko tik akimirką. Po aiškaus, ryžtingo, nedvejojančio Poeto – Taip, sutinku! – man ir manau daugeliui tapo aišku – Liaudies frontas bus. Justinas Marcinkevičius sutiko, kas gi gali nesutikti dabar…
Kartais pagalvoju – kas būtų buvę, jei poetas tuomet būtų numojęs ranka į karštakošiškus neformalaus jaunimo svaičiojimus, ir kaip rimtas akademinis veikėjas būtų pakvietęs nekvailioti ir eiti namo… Ar tuomet, sausakimšoje, giliai užspaustų, tačiau permainų troškulio aistra alsuojančių širdžių, salėje Poetas galėjo svajoti, kad po jo žodžių „Taip, sutinku!” į Lietuvos laisvės žygį pakils visa lietuvių tauta, kad nuo jo lūpų atsiskyrę dvasios ugnies įkvėpti poetiniai žodžiai tą pačią akimirką bus pagauti tūkstančių Lietuvos laisvės ištroškusių žmonių.
Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/jvaiskunas-in-memoriam-sajudzio-dainiui-justinui-marcinkeviciui.d?id=42092847
Pritariu: tuomet poetai, teatras, knygos buvo tautos turtas.
Ir kada dabar kokia bobelė nori visa tai suniekinti, tai akivaizdu, jog tai daro tik dėl pinigo, bet nežiūri į anuometę situaciją objektyviai.
Manau, nereikėtų užmiršti Sauliaus Griciaus..!
Ištrauka iš Vikipedijos;
1987 m. liepos 16 d. kartu su bendraminčiais įkūrė Kauno paminklosaugos klubą „Atgaja”. Vėliau, po dešimties metų, šio klubo narys Linas Vainius rašys: „Saulius Gricius, tragiškai pasitraukęs iš gyvenimo 1991 m., buvo didžiausias „Atgajos” akcijų įkvėpėjas ir organizatorius, vienas iškiliausių Žaliųjų lyderių. Visą „Atgajos” istoriją galima suskirstyti į du svarbiausius laikotarpius: Sauliui Griciui gyvam esant (1987–1991 m.) ir po jo mirties. “
Mano nuomone viską reikia įvertinti visapusiškai , sudėti pliusus ir minusus ( bet teisingai) ir pažiūrėti kas gausis. Štai, Ustpackichas valstybei mokėjo milijardus ( lt) mokesčių , bet keleta milijonų nugvelbė ir teismai, ir visiškai teisingai. Todėl ir Marcinkevičiaus , visus darbus gerus ir blogus reikia paviešinti, tauta turi įvertinti ir nuspręsti , ko daugiau gero ar blogo, ir koks tas blogis. Juk šaukštas deguto bačka medaus sugadina.
Mano nuomone, jo istorinės dramos daugiau žlugdančios tautinę dvasią,, nei kelenčios. Gal tai ir patinka globalistams. O kiek dar kitokių ” rašinių”, veikla rašytojų sąjungos aukštose pareigose ?
Gerbkime savę ir bukime teisingi.
Iš esmės autorius teisus: putinaitės niekuo nebuvo geresnės, todėl nėra ko joms čia šokinėti kaip gaidžiui ant mėšlo krūvos.
Tik nesutikčiau, kad gyvenimas anuometinėje Lietuvoje, kas buvo būdinga absoliučiai daugumai lietuvių, gali būti prilygintas kolaboravimui. Juk daugelis jų nuo gimimo rado tą tvarką ir tiesiog gyveno pagal to laiko elgesio taisykles. Kas kita, kad ta santvarka buvo kaip ir neperspektyvi, ir tai matėsi plika akimi tada, kada jau pradedi gyventi ant savęs.
Va, kaip tik tada tam, gyvenančiam ant savęs, kyla klausimas: kas galėtų neperspektyvią santvarką pakesiti į labiau, gal būt, perspektyvią, na, tiesiog pabandyti, nes kitaip niekas nesikeis?
Ir pabandė, nes atsirado tokia galimybė: milžinas neišsilaikė ant molinių kojų.
Taip, kad ta galimybė atsirado kaip aklai vištai grūdas.
Ir nėra čia jokių didvyrių.
Ponios ir ponai, kada gi pagaliau baigsime malti š. ir jau pradėsime gyventi kaip normalūs žmonės be tų epitetų “kolaborantas”, “išdavikas”, “patriotas”, “landsbergistas”, “kagėbistas” ir t.t., ir dar gražiau?.. Ispanijos, pvz., buvę falangistai ir komunistai jau seniai susitaikė. Taip sakant, atėjo pagaliau į protą. O mes? Dar ilgai spaudysimės?
susitaikyti su komunistais ir Putino giminaitėmis? Niekada . Juk jų vaikų dabar pilnos valdžios įstaigos…
Reiškia, kad ir toliau spjaudysimės… kaip tikri lietuviai. Na, kam kas, o čigonui – arklys…
tai tu su jais ir bučiuokis, matyt, esi iš tokių, nepaisant kad “kaunietis”…
O pats iš kokių būsi: iš probanditinių elementų ir nedamuštų kontrų? 🙂
elemente, tu elemente… “tikras lietuvis”, o rašyti lietuviškai nemoki. Tokie bemoksliai ir eidavo stribais…
Na, štai ir prasidėjo tikras lietuviškas spaudymasis… Dar liepk pasiimti iš smėlio dėžės savo žaislus ir eiti į savo kiemą…
Prašyčiau kalbėti konkrečiai: kur ir kokią radai klaidą?
Nėra ten jokių klaidų.
Baik putotis.
Kas tarybiniais laikais buvo tikras komunistinis fanatikas, kas ne, šiais laikais nebenustatysi. Didžioji dalis į komunistų sektą stojo ne iš idėjos, bet dėl karjeros, didesnės algos, majonezo indelio, ar kvepiančio šampūno bonkos.
Kas pamena anuos laikus, pamena ir apie tylų pasipriešinimą pasireiškusį panieka rusiškai netvarkai, anekdotais apie sukriošusius sektantų vadus, pasišaipymą iš komunistų paistalų jų plenumuose. Tais laikais dar buvo daug senolių prisimenančių klestinčią, ne vagių, o dorų žmonių nepriklausomą smetonišką Lietuvą. Tas buvo pamatai, nepriklausomybės atkūrimui.
Kuriems galams dairytis atgal ir aiškintis kas buvo tikras sektantas, kas ne, kai šiandien visi rubliniai parsidavėliai,kremliui pataikaujantys padugnės, pasiilgę rusiško bardako ir ubagystės šiaudadūšiai, ir visi Lietuvą niekinantys niekšeliai atvirai kelia galvas.
Vargu ar buvo fanatikų: Lietuvoje, bent, kiek aš mačiau, tai nebuvo tokio nei vieno.
Nes net vadai, kada kalbėdavo tarpusavyje apie reikalus, būdavo labai konkretūs žmonės.
Tai tik per visokius minėjimus buvo kaip ir privaloma papūsti marksizmo – leninizmo rūko, nors visi į viską žiūrėjo labai paprastai, praktiškai, o tą privalomą veiksmą priėmė kaip esamos tvarkos ypatybę.
Taigi, taip – visi į viską žiūrėjo labai paprastai, praktiškai, o tą privalomą veiksmą priėmė kaip esamos tvarkos ypatybę. Dargi fanatikų buvo ne tik minioje, net anuometinės valdžia „apakėliškai padarė klaidą“ ir tokia ypatybe leido fanatikams atstatyti Trakų pilį, kuri iš centro buvo ne tik sukritikuota, bet ir išjuokta – šviesaus komunizmo akivaizdoje litovcai atstatinėja viduramžių pilis. Dabar rūstaudami atminkime išmintį – vienintelė tikra klaida – neištaisyti savo praeities klaidų.
O ta pilis yra geriausias įrodymas, kad ir tada buvo dirbama Lietuvai.
Nu kiproto ir grabas neištiesins (“nedamuštų” – ar čia viskas gerai?, plg. rusų не добитых). Sakysi, kad ir Valdovų rūmus statydamas AMB “dirbo Lietuvai”? Juk jis ten su Kristute norėjo apsigyventi…
Citata: “Sakysi, kad ir Valdovų rūmus statydamas AMB “dirbo Lietuvai”? Juk jis ten su Kristute norėjo apsigyventi”…
🙂 🙂 🙂
P.S. valdovų rūmus statė šiais, o ne tarybiniais laikais.
🙂
straipsnis super… 🙂 Is tikruju smaikstus ir teisingas. Racas neblogai raso, turi savo stiliu ir yra pakankamai saziningas (mano nuomone), kad butu idomus. Bet sita fraze!!! Sakyciau pretenduoja i metu fraze : ‘..bet N.Putinaitės knygą pristatinėjęs šiandien visų gerbiamas publicistas ir Nepriklausomybės Akto signataras Rimvydas Valatka..’
Siandien visu gerbiamas…. 🙂 🙂
Pliusas
Logiškas, nuoseklus ir išsamus šitos veikėjos ir kitų tokio tipo homsomolcų (autoriaus vadinamų eurokomjaunuoliais) metodus ir tikslus nagrinėjantis straipsnis: http://www.propatria.lt/2016/03/laisvunas-sopauskas-nerijos-putinaites.html. Daug raidžių – bet paskaityti labai verta.
Deja, N.Putinaitė yra naujosios marksizmo srovės atstovė. Ši naujoji marksizmo atmaina maskuojama pavadinimu liberalizmas. Bet jis neturi nieko bendro su liberaliosiomis vertybėmis. Tai fašistuojantis libertarizmas, kviečiantis naikinti praeitį su šūkiu “kas buvo niekas, tas bus viskuo”… Štai mes ir girdime naujos fašistuojančios ideologijos atstovus. Juos lengva atpažinti. Paprastai, tai buvę pionieriai, komajunuoliai – visa lenininio jaunimo pamaina.
Gerbiamasis, matyt nelabai žinai kas yra tikras fašizmas , bet kai jis yra paverstas blogio sinonimu ir bolševikiniai – marksistiniai liberalūs globalistai jį klijuoja visiems patriotams ar kitaip mąstantiems…..pagalvok pats. Kartais ant tos “meškerės” pakliūna ir dori , ir nelabai dori, ir nelabai išprūsę laidų vedėjai, ir komentatoriai, Reikia domėtis tikra istorija.
Ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini?!
Puikus straipsnis. O Putinaitei, Valatkai ,Vanagaitei, Bumblauskui ,Razmai ir kitiems , : pasaulį seną jūs sugriausit iš pamatų ir ant griuvėsių vamzdį pastatysit (arba nieko nepastatysit, liks griuvėsių krūva).
Straipsnis geras. Su Marcinkevičiumi augom, skaitėm jo “Mindaugą”, “Katedrą”, su virpesiu klausėm “Mažvydo”. Tada kelis kartus pakartotas žodis “Lie-tu-va” sukėlė daugiau patriotizmo, nei kas kitas. Dabartiniai “patriotai” nebesugeba net pakartoti to stebuklingo žodžio. Manau, kad Putinaitė ( oi kaip tinka jai ta pavardė 🙂 ) irgi nepakartotų…. bent jau taip, kaip kartojo tada žmonės…. Vien už tai prieš Justiną Marcinkevičių reikia nulenkti galvą ir nekreipti dėmesio į lojančius aplink… Taigi, Putinaitės ir Vanagaitės – eikit jūs……… į pensiją…..
A.Račo straipsnis puikus – galėčiau pasirašyti po kiekvienu jo žodžiu…
Filosofė Nerija Putinaitė per jauna “nagrinėti” tarybinę praeitį. Anot A.Račo: “…ji tikrai nežino ką daro”. Jos mokytojas ir įdėjinis vadovas turbūt yra (o gal ir ne) filosofas Vytautas Ališauskas (dirbęs ar dirbantis Lietuvos atstovu prie Šventojo sosto). Man atrodo jos knygose “Šiaurės Atėnų tremtiniai” ir “Nugenėta pušis” – Vytauto Ališausko mintys (o gal ir ne).
P.s. Vytautas Ališauskas ne tik Nerijos Putinaitės rašinių įkvėpėjas, bet ir leidėjas – Jo įkurtoje leidykloje “Aidai” ruošiamos ir leidžiamos filosofės knygos – Jam reikėtų priskirti dalį atsakomybės už knygose skelbiamus tekstus
Bet. Terleckas “Laisvam laikraštyje” pats rašė, kaip pas jį į lageri atvažinėdavo kgb papulkininkis, o jį vis perkelinėdavo į kitą lagerį…… Mano mamos brolis , mano uošvis ir mano teta mergaitė prievartaujama kalėjo sovietiniam lageri, bet pas juos aukšti kgb pareigūnai kažkodėl nevažinėjo. Petkum, Sadūnaite , mano nuomone, jais pasinaudojo…………
Gerbiama ir išmintinga Nerija Putinaitė, kaip supratau, pasakė labai daug tiesos apie anų ir šių dienų propatrio’tyzmą.
Reikės savaitgalį internete susirasti šią knygą, ar bent jos kažkokias ištraukas pasiskaityti. Matyt ta knyga yra paremta faktais ir jų vertinimais, užtat raudonas A. Račas nieko ir negali įkąsti, vien sukandęs dantis čia šmaikštauja.
Tiesa tokia – pradėkim nuo savęs. Todėl dėkoju autoriui už atvirą poziciją. O visokioms putinaitėms – sėkmės kuriant paistalus apie kolaborantus. Gal sugebės apgaut vieną kitą liberastiškos pakraipos naivuolį. Gi sveikiems žmonėms jų įžvalgos – kaip šuns lojimas į debesį.
Nebėra “SAULUTĖS” ir joje buvusio pavyzdžio apie šluotą. Imi po rykštelę ir laužai, o pabandyk visą šluotą perlaužti. Jaunimelis ir šluotos jau nematęs, apie kokią dar vienybę kalbėti, kada reikia pamiršti visas taisykles, o tik BŪT ir DŪKT.
O , skaldyk ir valdyk – sena ir išbandyta priemonė vienybei menkinti. Ir tokių menkintojų dar ilgai, gal ir amžinai bus. Neramina, kad šiuo metu skaldymo, tautos nepilnavertiškumo sindromo diegimo procesas AKTYVUOTAS. Tad budrumas mums visiems praverstų.
Kad A.Račas ir A..Terleckas ateistai – ne paslaptis. Pastarasis netgi šv.Kūčias iškeitė į ateistinę paskaitą. Bet svarbiau kas kita… A.Terleckas primena, kad jis 1964m. davė sovietiniam saugumui (cituoju) “…apie 30 buvusių ir esamų lagerininkų charakteristikas. Daug klausinėta apie Endriukaitį, A.Stasiškį, Bičiūną, J.Semėną. Filipavičiumi nelabai domėjosi” “Pykau ant savęs, kad pasidaviau baimės jausmui. Į pokalbio” pabaigą tas jausmas dingo”. “Išpasakojau viską ką rašiau laiškuose (politiniams kaliniams) A.Terleckas paaiškina: “cituoju) Susidariau išvadą, kad jie (saugumiečiai) laikė mane kažkuo panašiu į “centrą”. A.Terleckas: (cituoju) “Grįžęs iš saugumo į darbą turėjau mažai laiko pranešimui politvalandėlei. Sąmoningai atsiprašiau, kad skaitysiu rusiškai”. (citatos iš knygos “25-ieji Lietuvos okupacijos metai” pateiktos 200 – ame puslapyje.) O juk tai tik vienas epizodas tarp daugelio. Kaip jį vertinti? – tegul sprendžia skaitytojai.
Putinaite tikrai zino ka daro, istvermes jai ir geros plunksnos, nes jau koktu skaityti vientisai vaitojancia ir verksmingai besimeldziancia Daujotyte, kurios nei literaturos istorike, nei kritike nepavadinsi: visi rasytojai jai vienodai verksmingai-garbingai, tauringai, liurlingai vienodi (iki pat Kristaus…).Justina Marcinkeviciu tikrai jau verta ,,isskrosti”, paaiskinti jo esme, gal suprasime, kodel Lietuva turejo tik viena… poeta, kam tai buvo naudinga, gal ir pats Marcinkevicius cirskejo, kaip ant keptuves, bet atsilaike, liko istikimas nomenklaturos dievas, metodiskai ir atkakliai jo poetine dievybe pristatyta -visai liaudziai-, net tiems, kurie jokios, net ir Marcinkeviciaus, poezijos nera skaite ne eilutes, bet va zinokit, tas dievas pries mus ne zodelio nera pasakes, jeigu ir kalba, tai apsukai, apskritai, ,,abelnai” .Va matot, kaip jus dristat, ,,neisdristi” grumoja ir AJuozaitis, gal -jo= mes nezinom?