A. Veryga. Seimūnų šmeižtas ar sąmoningų piliečių maištas?

Turbūt žinote tą sparnuotą frazę „maištas laive“. Maištas laive suteikia teisę kapitonui taikyti ypatingas priemones ir imtis visų įmanomų veiksmų padėčiai suvaldyti. Matyt kažkas panašaus nutiko ir su dabartine Seimo sveikatos reikalų pirmininke Dangute Mikutiene. Nes ji nusprendė, kad reikia vieną kartą baigti su tais nevyriausybininkais – entiuziastais – blaivininkais – „prieplaukomis“ – nesusitaikėliais – talibanais ir t.t. Atsibodo visokios „budelių galerijos“, proklamacijos rinkimų apygardoje Trakuose ir kt. Kapitonas ėmėsi priemonių maištui suvaldyti.

Vis tik panašu, kad kai kurie Lietuvos politikai net nesiruošia suvokti kas yra laisvė reikšti savo įsitikinimus (nes kai kuriuose politiniuose dariniuose matyt būna tik vienasmenis įsitikinimas), laisvė kritikuoti politikus ir tą daryti ne taip, kaip politikams patiktų, o kaip moki ir nori.

Vienas tokio nesuvokimo pavyzdžių yra minėtoji parlamentarė, kuri kreipėsi į teisėsaugą, kad būtų nubausti už šmeižtą Trakuose ją, kaip politikę, kritikuojančius ir pašiepiančius plakatus klijavę jaunuoliai. Parlamentarės nuomone tai buvo šmeižtas. Nežinau, kas konkrečiai ten tuose plakatuose galėjo būti įvardinta kaip šmeižtas, galit pažiūrėti  straipsnyje pateiktą plakato nuotrauką ir patys nuspręsti kur jis yra. Ne esmė. Politikė nusprendė, kad ji kritikuojama nepagrįstai, nes ji viską daro, kad alkoholio prekyba būtų „suvaldyta“.

Ir tiesą sakant nuo tokių politikų viražų jau darosi ir bloga, ir nejauku. Aš jau net nebandysiu skaičiuoti nesuskaičiuojamų atvejų seime, kai patys Seimo nariai klaidino savo kolegas, pateikinėjo iš lubų nukabintus skaičius, melavo, manipuliavo, tuo akivaizdžiai siekdami naudos suinteresuotoms grupėms ir t.t. Visa tai visų, į kuriuos kada bandėm kreiptis ir klausti ar nėra galimybės reikalauti už tai atsakomybės, teigimu tėra nuomonė. O už nuomonę negi bausi? Tai va mielieji. Kai nusišnekama ir akivaizdžiai siekiant naudos meluojama Seime, tai yra nuomonė, o kai apie tuos melagius viešai pateikiama informacija, tai yra šmeižtas, už kurį matyt galima būtų ir moralinės žalos atlyginimo paprašyti.

Aš žengsiu dar vieną žingsnį toliau ir pažersiu dar įdomesnių dalykų. Vaikinukų Trakuose platinti plakatai palyginus su mano šituo straipsniu yra visiškas niekalas. Paskaitykite iki galo ir suprasit kodėl.

Kad suprastumėt apie ką kalbu, truputis priešistorės. Plakatus Trakuose apie D.Mikutienę jaunuoliai platino tuomet, kai Seime vyko svarstymas pasiūlymo, kuriuo buvo siekiama atšaukti dar nespėjusį įsigalioti draudimą prekiauti alkoholiu degalinėse. Kadangi minima parlamentarė vadovauja Seimo sveikatos reikalų komitetui, tai turi puikias galimybes velti ir suvelti visą procesą taip, kad net ir labai besidominčiam būtų labai sunku išpainioti.  Teko dalyvauti viename iš komiteto posėdžių ir nebuvo įmanoma nepastebėti  D.Mikutienės palankumo degalinių atstovams. Nors alkoholio apribojimas buvo svarstomas kaip sveikatos klausimas, nuolat buvo replikuojama apie būsimus darbuotojų atleidimus ir klausiama kas prisiims atsakomybę už tai. Atsakyti būtų galima paprastai. Pati gerbiama parlamentarė ir turėtų prisiimti atsakomybę. Na dar tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad tą atsakomybę ji galėtų dalintis su buvusiais bendrapartiečiais Kęstučiu Kuzmicku ir Gintautu Šivicku, su kuriais kartu ir sugalvojo, kad alkoholiu turi būti prekiaujama degalinėse, nepaisant to, kad šis siūlymas prieštaravo ir valstybės alkoholio kontrolės principams. Matyt būtent tuo ir būtų galima bandyti paaiškinti nepaaiškinamą Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės prielankumą ne gyventojų sveikatai, o degalinių operatoriams, alkoholio pramonei.

O dabar dar įdomiau. Priėmus Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas ir leidus prekiauti alkoholiu degalinėse, Lietuvoje atsirado apie 700 papildomų alkoholio prekybos vietų. Šis, ir kiti alkoholio kontrolės liberalizavimo veiksmai parlamente lėmė, kad vietoje Lietuvos sveikatos programoje numatyto 25 proc. alkoholio vartojimo sumažėjimo, jis išaugo 130 proc.

O dabar nersim į skaičius dar giliau. Svarstymų metu buvo nuolat minima, kad degalinėse parduodama apie 2 proc. šalyje realizuojamo alkoholio. 2013 metais atliktoje alkoholio žalos vertinimo studijoje , buvo nustatyta, kad 2003-2011 m. laikotarpyje vidutiniškai nuo alkoholio sukeliamų priežasčių kasmet mirė 6950 žmonės (vidutiniškai 9 proc. nuo viso mirtingumo kasmet). Jei teigiama, kad degalinių pardavimai sudaro 2 proc. visų alkoholio pardavimų t.y. ir vienodai priskiriant suvartojimo sukeliamų priežastis, tai tiems 2 proc. pardavimų tektų kasmet vidutiniškai 139 mirtys nuo alkoholio.

Prekyba alkoholiu degalinėse leista berods nuo 2002  m., tai per 13 metų susidarytų 1807 mirtys dėl prekybos alkoholiu degalinėse įteisinimo. Taigi, ponia D.Mikutienė yra tiesiogiai prisidėjusi prie sprendimo, dėl kurio išmirė toks miestelis, kaip Pagėgiai (Statistikos departamento duomenimis 2013 m. – 1886 gyventojai) ar Vilkija (2013 m. – 2101 gyventojai).

Gerai, kad būtumėm iki galo teisingi, reikia prisiminti, kad iniciatoriai buvo trys. Tai padalinkim visiems po lygiai. Jei padalinsim visiems trim iniciatoriams po lygiai, tai bus apie 603 lavonai kiekvienam. Paskaičiuokim dar daugiau. Jei įvertinsim, kad kiekvieno žmogaus kūne yra apie 5 litrus kraujo, tai sprendimo iniciatoriai yra sumerkę rankas į kraują ne, kaip populiaru sakyti, iki alkūnių, bet galėtų maudytis kraujo baseine.

Pridėkim dar prie viso šito nuskandintus, sumuštus, nuskriaustus ir normalaus gyvenimo nemačiusius vaikus, sutuoktinius, žmonų ašaras ir šito siaubo jokiais skaičiais nepavaizduosi. Sakysit žiauru, ir kaip jis drįsta taip netaktiškai rašyti. O man jau bloga nuo taktiškumo, kai tie, kurie priiminėja sprendimus, dėl kurių be laiko anapilin iškeliauja tūkstančiai mūsų tautiečių ir mūsų artimųjų, vėliau šaltu veidu pridavinėja juos drįstančius pakritikuoti jaunuolius teisėsaugai.

Jau išmečiau iš galvos idėją, kad kada nors būtų galima iš tokių politikų pareikalauti teisinės atsakomybės. Sprendimai kolektyviniai, taip veikia demokratija ir t.t. Ir jau išmokau pamoką, kad tokius politikus galima nubausti tik vienu būdu: neberinkti jų daugiau į Seimą (išskyrus apkaltos galimybę, kuri šiuo atveju akivaizdžiai neturi jokių šansų). Pasiekti, kad apie politikų darbus sužinotų rinkėjai taip pat galima tik vienu būdu – juos viešinant. Tai dabar pasakykit, kaip tą padaryti, jei dėl to grasinama teismais, teisėsauga, bandoma pritempti prie šmeižto ir pan.

Manau, kad dabar jau ir aš galėsiu būti perduotas teisėsaugai už baisius palyginimus ir šmeižtą. Tik su manim bus sudėtingiau. Norint įrodyti, kad tai šmeižtas, teks paneigti mokslinius tyrimus ir akivaizdžius įrodymus. Sėkmės.

Autorius yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas, profesorius