L. Milčius. Iškelsim vėliavas

Tada tamsta turėtum labai giliai kastis, kad paaiškintum jo kenkėjiškumą tam, nuo ko separatizmas parėjo.
Reikalas, matai, tas, kad tokios rūšies separatizmą sukūrė pats… Kūrėjas…
Pvz., vabalą, žolę, gėlę, medį – ne kad vienos veislės, vienos rūšies vabalą, žolę ar gyvį per visą žemę būt pasėjęs. Taigis visokiausių prikūrė! O dabar mokytojai vaikus per pamokas kankina, liepia visus juos mokėti ir atskirti, ir pavadinti…
O pati žemė – vajetau, kiek visokių pavadinimų ir pavidalų ją sudarančios smiltelės turi – tai smėlis, tai priesmėlis, tai durpė, tai uoliena… O kai nosį naktį į dangų pakelį – tai ten kas dedasi? Vien ištisas separatismus absolutus! O žmonės – maža kad dvi kojos, dvi ausys ir t.t. – tai dar ir akiduobės skirtingai įpjautos, skirtingų spalvų. Ir odos, ir plaukų, ir stoto skirtingo, ir ūgio…
O kalba – juk buvo viena nuo Pradžios. Bet matyt mūsų Dievo meilės išlepinti prapropraprotėviai taip dūko, lakstė, pešėsi, kūliais aplink vartėsi, taip trukdė, kad Dievuliui galvą nuo jų paskaudo, nusprendė tvarką namuos įvesti. Ir pasakė – va, jūs visi eisite į dešinę ir visi kalbėsite tokia kalba, o jūs – į kairę ir kalbėsite anokia kalba, o štai jūs nosies tiesumu, ir iš karto baltickai kalbėsta… Taip ir visus kitus išvaikė, liepė savo kalbos mokytis ir ja kalbėti. Ir kiekvienai grupelei jai skirtame sode gyventi, darbuotis ir dūkti, už tvoros neit. Taip išsiuntinėjęs, Kūrėjas gavo kažkiek ramybės, galėjo toliau apie projektą „Žemė” galvoti, planuoti… Bet… tik tol, kol vienas neklaužada mūsų prapropraprotėvis Tėvo nepaklausė, perlipo tvorą į svetimą sodą… Tada kitas, iš jo nusižiūrėjęs, irgi į svetimus sodus įjunko… Na, čia ir prasidėjo…
Laikas eina, o Dievuliui niekaip nesiseka įpratinti mus nesikišti į svetimus reikalus, netrukdyti kaimynams, savo daržą ravėti ir laistyti, o su kaimynu tik gražiai pasilabinti ir nesikabinėti prie jo, net kai labai nuo pagirių galvą skauda…
Vaikų Dievulis daug turi, o nė vieno, kuris paklausytų, laikytųsi Tėvo prisakytos tvarkos. Neturi jis kam savo ūkį perduoti. Va, ir tamsta tą patį šneki – nepatikimas, oi, nepatikimas, netapsi ūkio perėmėju… Nė tiek nesupranti, kad saugoti turime viską, ką iš Dievo kraičio gavome. Ne taisyti, ne perdaryti, ne savo tvarką įvedinėti, o suprasti ir saugoti žmonijos ateičiai tautas ir kalbas. Taip, kaip gamtą PRIVALOME saugoti, jos įvairovę, neleisti susimaišyti, hibridizuotis. Gerbti reikia viską, ką gavome ir išsaugoti kitoms kartoms…
Tačiau vilties yra. Pvz., pradėk nuo to, kad nustosi pats sau kalti į galvą mintį apie lietuvišką separatizmą… Atidėk šią sampratą tiems laikams, kai Dievulis patį pas save kavos pakvies. Tada galėsite padiskutuoti šia tema su Sodo vardu Žemė Autoriumi