Rytoj – pakili diena. Šventinė. Ryte išgersiu kavos, peržvelgsiu internetą. Paskui kaip kasmet, bet kokiu oru – į šventinius renginius. Bet šiemet jie bus ypatingi. Mat, ketinu pasiimti ir abu anūkus. Vienam – penkeri, kitam – aštuoneri. Vyresnėlis jau sąmoningas pilietis, mokykloje išmokęs, kas yra tokios šventės, o senoji močiutė Apolonija, buvusi istorijos mokytoja Švenčionėliuose, vaikams dar ciklą „paskaitų“ apie kunigaikščius, Lietuvos didikus, laisvės kovas, nepriklausomybę yra pasakojusi. Kiek tų žinių mažoj galvelėj išlieka, dar klausimas, tačiau vaikai puikiai gieda himną, daug išmano apie Gedimino pilį, Lietuvos trispalvę ir dar nemažai ką…
Tai štai Vasario 16-ąją pabuvosime dviejuose pagrindiniuose renginiuose: kai šaudys patrankų saliutai Daukanto aikštėje per Trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremoniją ir minėjime prie Signatarų namų. Tiesa, visos prof. Vytauto Landsbergio kalbos iš balkono vaikai nepajėgs išklausyti, bet tengi tvyro ypatinga aplinka…
Vakarop praeisime Gedimino prospektu, kuriame liepsnos 16 simbolinių laužų…
Sakysite, kam mažus vaikus tampai po masinius renginius visuotinės gripo epidemijos metu? Žmogutis nuo pat mažens turi pratintis prie iškilios mūsų tautos istorijos, nutuokti apie pagrindinius jos tarpsnius, sakysiu taip: būti auklėjamas patriotizmo dvasia. Kad neišaugtų netašytu stuobriu, težinančiu, jog gyvena globalizacijos apkrėstame pasaulyje, be jo interesų visi kiti nieko verti, jog nemato nieko, išskyrus kompiuterio ar TV dėžės ekraną, o su bendraamžiais bendrauja tik neišpasakytu slengų kalbos mišiniu…
Taigi, čia ir atsakymas, kam reikalingos tokios šventės. Kad būtume atsparūs visokioms invazijoms, kad išliktume dori, taurūs ir išdidūs, kad išsaugotume tautinę savigarbą bei savo kalbą. Kad šias vertybes skiepytume savo vaikams ir anūkams nuo pirmųjų jų žingsnių šioje Žemėje. Jeigu pavyktų šiuo keliu juos vesti bent iki paauglystės, galėsiu ramiai pasitraukti į užmarštį. Patriotizmo sėkla bus pasėta.
P.S.: vasario 16-ajai Lietuvos valstybės atkūrimui paminėti skirtus renginius visoje Lietuvoje galima rasti Alkas.lt portale ČIA.
***
Gal tai ir bus papildoma reklama skandalingai Rūtos Vanagaitės knygai „Mūsiškiai“ (kažkur girdėtas pavadinimas „Наши“…), tačiau negaliu nepriminti, kad artėjančių valstybinių švenčių – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – fone joje paviešinti faktai atrodo sąmoningai vienpusiški.
Augdamas nedideliame panemunės miestelyje, puikiai mačiau, kad kone kas antra troba priklauso ar priklausė žydui: čia jo parduotuvėlė, čia kažkokia dirbtuvėlė, čia – jo namai. Vienas prekiauja silkėmis, kitas – visokiais mažmožiais, trečias raugia kailius…
Vienuose žydo namuose patarnautoja pora metų dirbo ir mano būsima mama – tuo metu dar panelė. Per tą laiką išmoko keletą frazių hebrajiškai, gerai perprato jų papročius, kasdienybę, mentalitetą. Paskui ji visuomet sakydavo: žydai man buvo geri, netgi labai geri, aš apie juos tik geros nuomonės…
Žinoma, apie juos buvo dainuojamos visokios dainelės, sklido įvairūs gandai, bet juose nebuvo nieko piktybiško. Tik vėliau, artėjant II pasaulinio negandoms ir plintant nacistinei ideologijai, atsirado ir keršto, ir piktavališkų veiksmų, ir neapykantos šiai nuo LDK laikų Lietuvoje gyvenančiai tautai. Nenuostabu, kad kai kas pasidavė atėjūnų kiršinimui prieš žydus. Juos skatino tiek sovietai, tiek naciai.
Bet ar tai reiškė, kad „didelė dalis“ lietuvių šaudė žydus? Invalido vežimėlyje sėdintis evangelikų reformatų kunigas h savo interviu atskleidė, kad ir senelis galimai dalyvavo holokauste. Bet tai nereiškia, kad turime atgailauti už visą ar didžiumą lietuvių tautos ir muštis į krūtinę, kaip Jeruzalėje padarė Algirdas Brazauskas 1995 m., jog neva sunaikinome 200 tūkstančių arba 94 proc. Lietuvos žydų (1939 m. duomenimis Lietuvoje gyveno 240 tūkst.).
Knygos vienpusiškumą lemia tai, kad holokaustui nepriešpastatomas žydų gelbėjimas. Juk bent iki 2012 m. Pasaulio tautų teisuoliais pagerbtas 831 Lietuvos gyventojas. Vien tik nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo gelbėjama ir slepiama apie 2500-4000 žydų, šioje misijoje dalyvaujant maždaug 25 000 žmonių. Tiesa, palyginus su 200 000 išžudytų žydų, tai tik 2 proc., bet negi žydų tragedija matuojama vien tik skaičiais?.. Taigi, neužsiminti apie kitą žydų likimo pusę nėra visai sąžiningas praeities akcentas.
Atsiverskime kitą knygą – Viktorijos Sakaitės „Žydų gelbėjimas“ (Vilnius, Valstybinis Vilniaus žydų muziejus, 2001 m.). Tuomet prašviesės akys. Kaip ir paskaičius šį istorikės ir poetės eilėraštį:
turėti į tave mažytę teisę –
negimę sūnūs pelenų plaukais
po mano širdimi seniai gyvena
ir noksta meilės praradimo vaisiais
sudegę nuo jausmų ugnies kadais
bandykim savo pelenuos atgimti,
o žmonės, pralaimėjusius nuteisę,
vaikus pakrikštys mudviejų vardais.
Šiaurės Atėnai, 2009 01 09, nr. 923
gaila,kad Alkas naikina komentarus,kurie nesusiję su draudimais viešoj erdvė…
n e s i s t e b ė k i m ė s ,
tokį naujadarą tamstos paguodai idant… irašau:
” n e s i s t e b ė k i m ė s ”
kad ir žole po to, nuo slenkančio Vytenio-Gedimino kalno papėdės
žvelgiant link artimiausio kito Nerio kranto, užželia a r t i m i a u s i a
aplinka, – po nepgrįsta niekuo (vien paikingumu) svetimo valia, – čia jau
apie buvusio Lietuvos istorijos instituto Archeologinių tyrimų vadovo
pastangą s u t v a r k a n t nuo 1831 m. išpirktą visuomenės (na tuomet
carinės Rusijos) poreikiams erdvę
– be komentarų.
Dabar ten, kur reikai ir ne, – bet ŽOLE UŽŽĖLĖ mūsų Vilnius.
n e s i s t e b ė k i m ė s,
ber pastebėt būtina
(o svaigalų ir kvaišalų
kiek tai tinka ar ne, kaip reklama
ar pavyzdys komentavimo, tikrai
ne visuomet būna priderama)