Vilniuje pristatyta mokslinė monografija, apžvelgianti sovietmečio kiną Lietuvoje. Pasak knygos autorių, kino tyrėjų sovietmečio ideologinis įspaudas nulėmė, kad svarbūs ir reikšmingi lietuviškos kinematografijos kūriniai iki šiol nėra aprašyti ir susilaukę deramos vietos Lietuvos kultūroje.
Monografijos „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai“ viršelyje panaudota nuotrauka iš režisierių Raimundo Vabalo ir Arūno Žebriūno filmo „Kanonada“ filmavimo aikštelės. Šis vaizdas neatsitiktinai iliustruoja knygą, apžvelgiančią Lietuvos vaidybinio kino istoriją nuo 1953-iųjų iki 1990-ųjų. Knygos autorės Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Ana Mikonis-Railienė sako, kad, norint suprasti sovietinio laikotarpio kino kūrinius, reikia pažvelgti, kas slypėjo „už ekrano“.
„Pagrindiniu akstinu tapo smalsumas ir bandymas suvokti, ką apie prieštaringą epochą pasakė ir ko negalėjo pasakyti kino kūrėjai, kokios idėjos buvo įgyvendintos, o ko nepavyko įgyvendinti. Be abejo, knygos rašymą skatino archyvinių šaltinių [sukeltas] įkarštis, nes prieš 15 metų, kai atvykau į Vilnių, ieškodama medžiagos savo darbui, nuėjau į archyvus. Ten man atsivėrė platus neįgyvendintų sumanymų pasaulis, galėjau nagrinėti tai, kas slypėjo už ekrano, ko žiūrovas nežinodavo“, – aiškina A. Mikonis-Railienė.
Pasak autorių, monografijoje nagrinėjami kino procesai platesniame kontekste, daugiau dėmesio skiriama konkrečių istorinių periodų meninių ir politinių tendencijų analizei. Taip pat pirmą kartą pristatoma ne tik filmų sukūrimo istorija, bet ir aprašomi tie filmai, kurie nebuvo sukurti.
Kino kūriniai intensyviau kurti sovietmečiu, o nepriklausomybės laikotarpiu kino sritis buvo nepelnytai apleista, lyginant su kitų kultūros sričių tyrimais – tiesiog atsilikusi. Ši monografija – pirmas bandymas įveikti šį atotrūkį.
„Atsimenu juokingą nutikimą: kai „Google“ įvedžiau žodžius „Lietuvos kinas“, man surasdavo „Kinas Lietuvoje“ (kinų tautybės žmogus Lietuvoje). Džiaugiuosi, kad dabar atsiranda daugiau medžiagos apie kiną, sukurtą Lietuvoje, – jis nėra jau toks tolimas“, – sako A. Mikonis-Railienė.
Monografijoje autorės apžvelgia vaidybinį kiną, o dokumentinio kino tyrimą vykdys atskirai.
