Vasario 3 dieną įvyko visų profesinių sąjungų vadovų susitikimas su Vyriausybės vicekancleriu R. Vaikumi ir ŠMM viceministre G. Krasauskiene. Esminis tikslas – išsiaiškinti ar Vyriausybė pasiruošusi vykdyti ministerijos paruoštą 5 metų pedagogų darbo užmokesčio didinimo programą.
Dvi valandas vykęs susitikimas patvirtino pačius blogiausius nuogąstavimus – valstybėje nėra politinės valios bent pradėti (nuo 2016 m. rugsėjo 1 d.) pedagogų darboužmokesčio kėlimą. Pokalbio metu tiek profesinių sąjungų žmonės, tiek ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas J. Mickus pakartojo kas jau buvo aišku – nuo sausio 1 d. valdžios ištrimituotas MK krepšelio padidinimas iki 1014 Eur faktiškai yra fikcija, nes atskaičiavus jame esančius neformaliajam ugdymui skirtus pinigus, faktinis krepšelio dydis tėra 996 Eur. Tokio krepšelio daugeliu atvejų neužtenka garantuoti net skurdaus pedagogų atlyginimo padidinimo 3–5 procentais, kuo taip garsiai gyrėsi ministrė A. Pitrėnienė. Manau, kad ne vienas žinome atvejų, kad po tokio padidinimo, atlyginimai faktiškai sumažėjo.
Vyriausybės vicekancleris R. Vaitkus, kuriam antrino Finansų ministerijos specialistė, kartojo, kad ŠMM pasiūlytos programos įgyvendinti negalima, nes tam reikia per daug pinigų. Nėra pinigų net 8 procentais (tokiu būdu būtų panaikintos ir tarnybinių darbo užmokesčio koeficientų žirklės) pakelti atlyginimus nuo šių metų rugsėjo 1 d. Tam reikalingų 15 mln. Eur irgi valstybės biudžete (profesinės sąjungos siūlė ieškoti ŠMM biudžete) irgi, pasak R. Vaitkaus ir G. Krasauskienės, nėra. Pirmasis ilgai postringavo, kad reikia pradėti tartis dėl esminių pokyčių švietime, apsimesdamas, kad nežino, jog dėl to jau daugiau nei metus buvo tartasi tiek premjero A. Butkevičiaus suformuotoje darbo grupėje, tiek ir derybose dėl šalies švietimo sektoriaus kolektyvinės sutarties. G. Krasauskienė ir ją lydėję ministerijos specialistai dievagojosi, kad jie “padarė viską kas jų galioje”. Labiausiai erzino tai, kad užsiminus apie neefektyviai naudojamas švietimo biudžeto lėšas, visi valdžios žmonės vienu balsu kartojo (buvo pateiktas net “argumentuotas” A. Aldakausko pristatymas) apie būtinumą didinti klases, uždaryti dar daugiau mokyklų ir atleisti maždaug pusę dabar dirbančių mokytojų. Bet pasiūlius įvertinti kiek naudos vaikų ugdymui duoda ŠMM ir jai pavaldžių institucijų veikla, kiek efektyvios yra milijonus kainuojančios įvairios prevencinės programos ar kiti švietimo sistemoje vykdomi projektai, jie tuoj pat nusukdavo kalbą į šalį.
Po dviejų valandų aštraus pokalbio paprašytas reziumuoti susitikimo rezultatus, jo iniciatorius R. Vaitkus rimtu veidu pareiškė, kad, jo nuomone, pasiektas “principinis susitarimas, kad Vyriausybė nori didinti mokytojų algas” ir siūlė po trijų savaičių dar kartą susitikti tam, kad išgirsti kokius algos didinimo šaltinius suras ŠMM kartu su Finansų ministerija. Tokia daugiau nei keista reziume padaryta nepaisant to, kad ŠMM savo paruoštoje 5 metų pedagogų darbo užmokesčio didinimo programoje aiškiai parašė, kad reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Nei vienos profesinės sąjungos atstovo toks siūlymas netenkino, nes tai yra akivaizdus bandymas vilkinti laiką. Taip R. Vaitkui ir buvo pasakyta.
Pasibaigus susitikimui, visų profesinių sąjungų vadovai vieningai ir be ilgų diskusijų nusprendė savo vadovaujamų organizacijų kolegialiems valdymo organams siūlyti tokį tolimesnį protesto veiksmų planą – vasario 9 d. visiems kreiptis į LR Trišalę tarybą dėl neterminuoto streiko švietimo sistemoje, vasario 15 d. Vilniuje kviesti pedagogų mitingą, o vasario 22 d. skelbti neterminuotą visos šalies pedagogų streiką. Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS), Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos (LŠĮPS) ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) tarybos (koordinavimo tarybos) sprendimus priims vasario 4 d., o Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos (LMPS) ir Krikščioniškos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (KŠDPS) jungtinė taryba – vasario 6 d.
