A. Praninskas. Ar Baltarusija vėl taps branduoliniu Kremliaus placdarmu?

Sukėlė didelį atgarsį

Lenkija nagrinėja galimybę prisijungti prie NATO programos „Nuclear Sharing“: apie tai šios šalies TV kanalo „Polsat News2“ eteryje pranešė šios šalies Gynybos ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojas Tomašas Šatkovskis (Tomasz Szatkowski). Šios programos esmė – galimybė kai kuriose NATO  valstybėse laikyti Jungtinių Valstijų aviacines bombas ir raketų galvutes su branduoliniais koviniais užtaisais. Jos tinkamos naudoti šių šalių ginkluotėje esančiose pristatymo priemonėse, t. y. karo lėktuvuose ir raketose. Kaip rašoma Baltarusijos leidinyje „Belorusskije novosti“, jeigu Lenkijoje būtų dislokuoti JAV branduoliniai ginklai, į Baltarusiją dalį savo branduolinių aviacinių bombų ir raketinių užtaisų galėtų perkelti ir Rusija.

Šiuo metu „Nuclear Sharing“ programoje dalyvauja Belgija, Vokietija, Italija, Nyderlandai ir Turkija. Ji netaikoma Lenkijai ir kitoms po 1990 m. į NATO įstojusioms Europos šalims. Tai buvo numatyta su Rusija pasirašytoje sutartyje, tokia išlyga buvo laikoma viena iš Maskvos lojalaus požiūrio į Šiaurės Atlanto sutarties valstybių bloko plėtimąsi sąlygų. Be to, kaip pabrėžiama leidinyje, svarbi aplinkybė, kad Lenkija yra pasirašiusi sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo.

Lenkijos gynybos ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojas didelį atgarsį sukėlusiame interviu TV kanalui „Polsat News2“ atkreipė dėmesį į tam tikrą NATO šalių „atgrasymo nelygybę“. „Politiniu požiūriu mes norėtume padaryti galą NATO valstybių skirstymui į dvi kategorijas. Galioja nerašyta taisyklė, kad naujųjų aljanso narių teritorijoje leidžiama truputį mažiau, jeigu kalbame apie mūsų Vakarų sąjungininkų pajėgų arba branduolinio ginklo dislokavimą“, – pabrėžė T. Šatkovskis.

Į tiesų klausimą, ar Lenkijos gynybos ministerija sieks, kad Varšuva būtų įtraukta į „Nuclear Sharing“ programą, T. Šatkovskis atsakė, kad kol kas „svarstomi konkretūs žingsniai“, tačiau bet kuriuo atveju esą „būtina stiprinti branduolinį atgrasymą kaip priemonę karui išvengti“. Praėjus kelioms valandoms po tokio Lenkijos gynybos ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojo pareiškimo, šios šalies gynybos ministerijos tinklalapyje buvo paskelbtas patikslinimas: esą šiuo metu jokių veiksmų dėl prisijungimo prie „Nuclear Sharing“ programos nesiimama.

Įtartina tyla iš Kremliaus

Kaip rašoma leidinyje „Belorusskije novosti“, šis paaiškinimas nepaneigia prielaidos, kad iš esmės galima ir tokia įvykių raida. Lenkijos gynybos ministerijos pranešime sakoma, kad T. Šatkovskio per TV išsakytas mintis reikia suprasti pastaruoju metu pasirodžiusių įtakingų Vakarų analitinių centrų komentarų, kuriuose kalbama apie NATO branduolinio atgrasymo priemonių trūkumą rytiniame aljanso flange, kontekste. O dėl to esą reikia „išnagrinėti įvairius variantus, tarp jų ir Lenkijos dalyvavimą vienokia ar kitokia forma minėtoje programoje“.

Aukšto Lenkijos gynybos ministerijos valdininko samprotavimai apie galimą šalies dalyvavimą „Nuclear Sharing“ programoje sukėlė labai prieštaringą ekspertų reakciją pačioje šalyje. Buvusio Lenkijos gynybos ministro Tomaszo Semoniako manymu, ministerijos paruoštas paneigimas paskelbtas per vėlai ir jis nepakankamai ryžtingas. Pasauliui esą jau pasiųsta žinia, kad Lenkija nori gauti branduolinių ginklų. O tarptautinių santykių ekspertas profesorius Romanas Józefas Kuzniaras pareiškė manąs, kad jei Lenkija ir toliau kels šį klausimą, tarptautinio skandalo išvengti nepavyks. Šia prasme atrodo labai netikėta, kad nebuvo jokios oficialios Rusijos reakcijos  į šį T. Šatkovskio pasisakymą. Paprastai panašiais atvejais Rusijos atstovai nedelsdami imdavosi diplomatinio demaršo.

Pakanka prisiminti skandalą, kilusį po to, kai Vokietijos TV kanalas ZDF 2015 m. rugsėjo 22 d. pranešė, kad Jungtinės Valstijos ketina Vokietijoje, Biuchelio karinėje bazėje, dislokuoti 20 naujausių branduolinių aviacinių bombų B61-12. Po poros dienų oficialūs JAV atstovai Vašingtone paneigė šį pranešimą ir patikino, kad serijinė aviacinių bombų B61-12 gamyba prasidės ne anksčiau nei 2020 m. Praktiškai visi rusų ekspertai tada pareiškė, kad jei amerikiečiai Europos šalyse tęs taktinių branduolinių ginklų ir karo bazių dislokavimą, į tai bus atsakyta taktinių raketinių kompleksų „Iskander“ „permetimu“ ne tik į Kaliningrado sritį, bet ir į vakarinius Baltarusijos regionus. O paties blogiausio įvykių raidos scenarijaus atveju į priešakines Rusijos karinės aviacijos bazes esą būtų perkelti branduolinius ginklus skraidinantys karo lėktuvai.

Branduoliniai ginklai gali grįžti?

Šį kartą oficialus Lenkijos atstovas pareiškė apie principinę galimybę dislokuoti branduolinį ginklą praktiškai ties pačiu Rusijos slenksčiu, o Kremlius į tai niekaip nesureagavo. Kodėl? „Belorusskije novosti“ iškėlė prielaidą, kad visi tūžmingi žodžiai jau buvo išsakyti anksčiau, o dabar atėjo metas įgyvendinti atsakomąsias priemones, apie kurias buvo paskelbta. Netiesiogiai esą tai patvirtina sustiprėjęs Maskvos spaudimas Minskui dėl Rusijos karinės bazės Baltarusijos teritorijoje steigimo. Kaip teigiama leidinyje, po Lenkijos gynybos ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojo pasisakymo apie galimą dalyvavimą „Nuclear Sharing“ programoje Baltarusijai liko dar mažiau argumentų savo neigiamai pozicijai dėl tokios bazės apginti.

Maža to: jei klausimas dėl Lenkijos dalyvavimo šioje programoje iš tikrųjų bus pradėtas svarstyti ir prasidės praktiniai tokio siekio įgyvendinimo žingsniai, egzistuoja didelė tikimybė, kad Rusija gali denonsuoti Vidutinio ir mažesnio nuotolio raketų likvidavimo sutartį, ir tokių ginklų vėl gali atsirasti Baltarusijoje. Suprantama, patiems baltarusiams to visai nereikia. „Sovietiniais laikais mūsų žemėje jau buvo sutelktas milžiniškas branduolinių ginklų arsenalas, o tai reiškia, kad Baltarusija buvo vienas iš svarbiausių NATO taikinių “, – pabrėžė „Belorusskije novosti“.

Leidinys priminė, kad tuometinės sovietinės Baltarusijos teritorijoje buvo dislokuota didžiausia vidutinio ir mažesnio nuotolio raketų su branduoliniais užtaisais grupuotė. Ji sudarė trečdalį visų Sovietų Sąjungos tokio tipo raketų arsenalo. 28 raketinėse bazėse tuometinėje Baltarusijoje buvo laikoma 318 vidutinio ir 271 mažesnio nuotolio raketa.

Atskirai reikėtų paminėti 267 tuo metu moderniausio mobiliojo raketinio komplekso RSD-10 „Pioner“ („SS-20 Saber“ pagal NATO klasifikaciją) raketų paleidimo įrenginius. Naujausios šio komplekso modifikacijos raketos galėjo pasiekti už 5 500 km esančius taikinius. Kiekvienos raketos kovinėje dalyje buvo po tris 150 kilotonos galios atskirai nutaikomus branduolinius užtaisus.

Armagedono strėlės Baltarusijos miškuose

Negalima neprisiminti ir Baltarusijos miškuose ilgai, beveik 40 metų, slėptų 45 raketinių monstrų R-12 („SS-4 Sandal“). Šių vidutinio nuotolio raketų startinė masė buvo 42,2 tonos. Sąlyginai mažą R-12 skrydžio nuotolį (2 000 kilometrų) ir itin žemą tikslumą kompensavo milžiniška 1 megatonos branduolinio užtaiso galia. Jos būtų visiškai pakakę nušluoti nuo žemės paviršiaus bet kurį Vakarų Europos didmiestį. Dar didesne branduoline katastrofa tuometinėms NATO šalims grasino naujesnė šios raketos modifikacija R-14 („SS-5 Skean“), kurios branduolinio užtaiso galia siekė 2 megatonas: tai atitinka 2 mln. tonų trinitrotoluolo sprogmenų. Tiesa, sovietinės Baltarusijos teritorijoje buvo dislokuotos tik 6 tokios raketos.

Be to, po visą Baltarusiją buvo pribarstyta daugybė įvairiausios „raketinės smulkmės“ , t. y. operatyvinių–taktinių ir taktinių raketinių kompleksų. Tarp jų  – 179 mobilūs kompleksai „Temp S“ („SS-23 Skaleboard“ pagal NATO klasifikaciją), galėję smogti 500 kilotonų galios branduoliniu užtaisu iki 900 kilometrų atstumu, ir 92 kompleksai „Oka“ („SS-23 Spider“): 500 kilotonų užtaisus jos galėjo nuskraidinti iki 400 kilometrų spinduliu.

Sovietų Sąjungos žlugimo išvakarėse, 1988–1991 metais, 589 raketos iš šio arsenalo buvo išmontuotos vykdant 1987 m. su JAV pasirašytą Vidutinio ir mažo nuotolio raketų likvidavimo sutartį. Tačiau Baltarusijos, kaip branduolinių raketų placdarmo, istorija tuo nepasibaigė. Tik 1996 metais iš jos teritorijos buvo išvesti visi 10 raketinių pulkų, apginkluotų strateginiais mobiliaisiais raketiniais kompleksais RS-12M „Topol“ („SS-25 Sickle“).

Anot leidinio „Belorusskije novosti“, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, politiniame horizonte sušmėžavo, nors ir gana  miglota, branduolinių masinio naikinimo ginklų sugrįžimo į Baltarusijos žemę perspektyva. Manoma, kad tai gali būti ne tik operatyviniai–taktiniai raketiniai kompleksai „Iskander“ su branduoliniais koviniais užtaisais, bet ir naujausi Rusijos raketiniai kompleksai „Rubež“ su tarpžemyninėmis balistinėmis raketomis. Ar istorijos spiralė tarsi sugedusi laiko mašina vėl nukels mus į didėjančios Šaltojo karo branduolinės priešpriešos laikus, turbūt parodys netolima ateitis.