R. Cibas. Klestėjimas ir nykimas

Labai gražu ir sveikintina, kad yra noras vienytis, kad dedamos tam pastangos. Bet vien norų neužteks, būtinos tam sąlygos. O jas, bent jau pamatines, galime įžvelgti gamtoje. Joje ir pačiuose mumyse vyksta du procesai:

1. Augimas, klestėjimas, žydėjimas,
2. Nykimas ir pražūtis.

Galima dar išskirti tarpinę brendimo ar brandos fazę, bet tai nekeičia esmės. Tos esmės, kad šitam scenarijui paklūsta visos trys šio pasaulio karalystės (mineralų, augalų ir gyvūnų). Net akmenys ir kalnai būna jauni ir seni, o ką jau kalbėti apie augalus, gyvūnus ar žmones. Kas gimsta – tas ir miršta…

Bet vienos sistemos (apie ką bekalbėtumėm) būna trumpalaikės, o kitos ilgalaikės. Nuo ko tai priklauso? Žmonijos istorijoje buvo daug genčių, tautų, karalysčių, imperijų ir net ko gero ne viena civilizacija. Kodėl anksčiau ar vėliau prasideda nykimas?

Mes gyvename dualiame pasaulyje, iš dvasios ir materijos, iš nematomo ir apčiuopiamo, iš amžino ir laikino. Ir patys esame tokie pat – iš nemarios dvasios ir mirtingo kūno. Materijos poliuje viskas atskira ir unikalu, nerasite dviejų vienodų akmenėlių, identiškų medžių ar žmonių. Akies rainelė, pirštų atspaudai – viskas vienetiniame egzemplioriuje. Jeigu kaimynas patyrė traumą, aš to net nežinau. Žmona skausmuose, gimdo, o vyrui – neskauda… Iš materijos atskirtumas, izoliacija, susvetimėjimas.

Bet yra lygmuo – nematomas, neapčiuopiamas, kuriame viskas siejasi. Apie jį galime numanyti matydami, kaip sinchroniškai, darydamas įmantriausius viražus skraido būrys mažų paukščių ar plaukioja jūroje tuntas žuvų. Atskirus paukščius ar žuvis akivaizdžiai sieja nematomi vidiniai saitai. Tokia pat vienybė būdinga bitėm ar skruzdėlėm, jos lengvai aukoja gyvybę vardan bendro intereso. Žmonės iš savo jaunesniųjų brolių išsiskirdami protu, pasiekia didžiausią individualumą ir savarankiškumą. Bet tuo pačiu ir didžiausią atskirtumą` ir susvetimėjimą vienas nuo kito. Bet pasitaiko akimirkų ir žmogaus gyvenime, aplankius meilei, nepakeliamai širdgėlai ar išgyvenant ribinę situaciją, kada pasaulis staiga pakinta. Laikas sustoja,  mes nustebę dairomės į medžius, aplinką, rankos čiupinėja vėją, o lupos su virpuliu šnabžda – viskas yra Viena, viskas yra Viena… Tokie „prisilietimai“ (prie lygmens dvasinio) – trumpalaikiai, bet nepamirštami, jie suteikia „sparnus“ visam likusiam gyvenimui. Po jų mes jau žinome, kad šis įprastinis  materialusis pasaulis, kaip sapnas. Esama ir kitokio, žodžiais nenusakomo skaidrumo, dvasinės Vienovės. Neatsitiktinai vaikystėje, kol protas dar neįsigalėjęs, laikas bėga kitaip, dienos būna be galo ilgos, o viduje – begalybė…

Vaikystėje žmogui esant augimo stadijoje dvasinė dedamoji dominuoja. Jis tiki pasakomis, Kalėdų Seniu. Bendrystės, šeimos poreikis jame žymiai didesnis už atskirties. Tik vėliau vis labiau įsigalint protui, vis labiau tapatinantis su savo kūnu-protu proporcingai didėja ir atskirties jausena, įsigali ambicijos, konkurencija. Kūnas ir protas nėra du dalykai (dvasios atžvilgiu). Kūnas yra proto išorinė dalis, o protas – kūno vidinė dalis. Taip kalba nušvitę žmonės, kurie tapatinasi su dvasia (tikruoju AŠ). Kuris negimsta ir nemiršta. Jis turi daug vardų – Beribė Sąmonė, Būtis, Esatis. Rytuose jį vadina Brahmanu, vakaruose – Dievu. Tai ir yra tikrasis AŠ (Vienys) bendras visiems nesuskaičiuojamiems sutvėrimams, turintiems kūnus, su jais besitapatinantiems, iš ko (beje) ir visos bėdos…

VIENYS  ir  DAUGIS  –  dvasia ir materija, jų abiejų santykis, vienos ar kitos dominavimas ir nulemia atskiros sistemos klestėjimą arba nikimą.

Religija ir dvasingumas dalykai toli gražu ne tapatūs, nors daugelis juos linkę tapatinti. Religija dalykas išorinis, kaip banano žievė. O dvasingumas – vidinis turinys. Žmonės išpažįstantys skirtingas religijas gana dažnai vieni kitiems (dėl skirtingų dogmų ir išankstinių nuostatų, dėl skirtingų Dievo vardų) jaučia mažesni ar didesnį priešiškumą, kuris gali peraugti į konfliktus ar net karus. Todėl dvasingumas neutraliam pavidale (be religinės formos) yra daug patikimesnė priemonė tautai suvienyti. Tik dvasinis prioritetas prieš materialųjį, o ne priešingai gali garantuoti valstybės, kaip sistemos klestėjimą, jos ilgaamžiškumą.

Toks dvasinis prioritetas labai ryškus buvo atgimimo metais. Nors žmonės dirbo savo įprastinius darbus, augino vaikus, turėjo masę įvairiausių rūpesčių, bet laisvės ir nepriklausomybės siekis, jeigu ne visiems tai daugumai žmonių tapo pačiu svarbiausiu ir švenčiausiu reikalu. Tauta išgyveno didžiulį pakilimą. Vienybės jausena tiesiog ore sklandė rezonuodama žmonių širdyse. Tada mes visi buvom lygūs ir reikalingi tėvynei. Galbūt paradoksas, bet tada gatvėmis važinėjant svetimai kariuomenei, būdami nelaisvi, okupuoti, viduje tokiais nesijautėm. Mes nebuvom tuščia vieta, buvome veiksniu, kuris pakeitė istoriją…

O dabar? Kas mes esame dabar???

Taip, prieš ketvirtį amžiaus mes, kaip tauta, pasiekėm didžiulę pergalę, tai tikrai svarbiausia šventė. Bet labai greitai buvo padaryta ir lemtinga klaida. Antroji vyriausybė paskyrė ypatingus atlyginimus teisėjams ir prokurorams, kurie dešimt ar net keliolika kartų viršijo atlyginimus eilinių piliečių. Po sąjūdžio mitingų, Baltijos kelio, tai buvo netikėta… Akibrokštas. Juk valstybės biudžetas ne vyriausybės, tai visų piliečių pinigai. Vyriausybė turėjo atsiklausti ar piliečiai sutinka mokėti tokius atlyginimus savo teisėjams ir prokurorams. Bet ji to nepadarė. Suveikė paprasčiausias lovio principas… Prie teisėjų ir prokurorų labai mikliai prisišliejo visa aukštoji valdininkija. Iš esmės tai buvo oficialus startas laukiniam kapitalizmui. Tie kas buvo pašaukti teisingumą vykdyti, pirmieji jį ir pamynė. Pats Lietuvos „elitas“ savo asmeniniu pavyzdžiu pradėjo „prichvatizaciją“. Šiuo potvarkiu buvo atsisakyta dvasinio prioriteto, o valstybės laivas pasuktas į materializmo vandenis. Vienybė – iš dvasios, o iš materijos – atskirtis. Šis savivalės aktas:

–   pažeidė demokratijos idėją ir konstituciją, kurioje Lietuva yra demokratinė respublika,
–   davė pradžią socialinei atskirčiai, kuri su kiekvienais metais tik augo, prasidėjo masinė emigracija,
–   paniekino visus likusius piliečius, kurie nesusiję su valdžia

Todėl šį antrosios vyriausybės veiksmą galima laikyti ir naujojo, savojo „drakono“ gimtadieniu. Nes po jo Lietuvos piliečiai liko padalinti į VISAGALIUS valdžios ponus ir statistinius piliečius, kurie teturėdami teisę valdžią tiktai rinkti, bet negalėdami jos kontroliuoti, faktiškai tapo NIEKU. Kokia gali būti vienybė tarp šitų ponų, kai einant metams, vieni savivaliaudami ir apvaginėdami bendrapiliečius susikrovė milijonus, o kiti pusryčių ieško konteineryje?

„Diagnozė – valdžia“, tai labai teisingas pasakymas. Visus „drakonus“ pagimdo būtent ji – VALDŽIA . Valdžia koncentruota, neribota, nekontroliuojama.

Demokratijos idėja yra priešinga – panaikinti valdžios koncentraciją ir visagalybę. Tikros demokratijos sąlygom piliečiai valdžią ne tik renka, bet ir kontroliuoja – šalina, atšaukia. Kitaip demokratija yra nepilna, neveikianti. Kaip tik tokią dabar ir turim.

Taip vadinama „atstovaujama demokratija“ yra fikcija, apgavystė. Joje tikros demokratijos tik viena diena per keturis metus (kol vyksta rinkimai). O po to  piliečiai vėl tampa absoliučiu NIEKU. Jie gali rengti mitingus, protestuoti prie parlamento, prezidentūros ar kitoje vietoje, bet šuns balsas… Po tokių bandymų tik padaugėja nevilties ir emigrantų, geriančių ir pasitraukiančių…Tokia „demokratija“ tik priedanga valdžios ponų savivalei.

Neatsitiktinai žodžiai NIEKAS ir nikimas turi bendrą šaknį. Valstybė, kurioje piliečiai tampa NIEKU yra pasmerkta nikimui. Tokia valstybė primena paralyžiuotą ligonį…

JAV nepriklausomybės deklaracijoje yra tezė „ Visi žmonės, dėl dieviškos (dvasinės) prigimties yra lygūs“. Šis išeities taškas ar pamatinis akmuo turėjo didelę įtaka ne tik valstijų kūrimosi pradžioje, bet nulėmė ir dabartinį šios valstybės statusą pasaulinėje arenoje. Piliečiai yra milžiniškas potencialas tik (mūsų atveju) sistemos paniekintas ir eliminuotas iš valstybės gyvenimo. Šiai klaidai atitaisyti užtektų dviejų dalykų:

• Kaip konstitucinę nuostatą, įvesti socialinį koeficientą. Tai skaičius nusakantis kiek kartų gali skirtis maksimalus biudžetinis atlyginimas nuo minimalaus. Jis (visų piliečių) būtų tvirtinamas per kiekvienus seimo rinkimus. O vyriausybė, kaip vykdomoji valdžia, privalėtų vykdyti piliečių valę, o ne savąją.
• Suteikti piliečiams teisę (internetinio balsavimo būdu) kontroliuoti visų valdžios pareigūnų darbą. Bet kuris pareigūnas surinkęs daugiau, kaip penkiasdešimt procentų savo darbo neigiamų vertinimų, privalėtų einamas pareigas ( nedelsiant) užleisti kitam.

Toks operatyvus, gyvas, o svarbiausia abipusis poveikis tarp „centro“ ir „periferijos“ atitiktų Sistemų veikimo principą, kurios sukurtos ne žmogaus proto, o aukštesnės sąmonės. Turiu omenyje visus gyvus organizmus, tame tarpe ir žmogaus kūną.