A. Kirkutis. „Tradicinės“ ir „netradicinės“ medicinos sunkumai

Kaip ir daugelyje Vakarų šalių, Lietuvoje auga nusivylimas valstybine – „tradicine“ medicina.  Kaip atsakas į tai, vis daugiau žmonių, ypač sergančiųjų lėtinėmis netradicinėmis ligomis, ieško pagalbos pas papildomosios ir alternatyviosios – „netradicinės“ medicinos specialistus. Pavyzdžiui, pagal CAMDOC Alliance publikuotą  medžiagą Vokietijoje  apie 80 % visų besigydančiųjų kreipiasi į natūraliosios medicinos specialistus. Jeigu atkreipsime dėmesį į tai, kad šalies Valstybinės ligonių kasos skiria valstybinės  – „tradicinės“ medicinos išlaikymui arti dviejų milijardus eurų, bus galime nesunkiai įsivaizduoti  „netradicinės“ medicinos paslaugų rinkos mąstą.  Ši, kol kas šalies sveikatos apsaugos sistemos niekaip nekontroliuojama rinka – kaip didžiulis masalas, traukia visokio plauko verslininkus ir  siekiančius lengvai pasipelnyti žmones.

Ekonominė problemos dalis tai tik matoma nedidelė ledkalnio viršūnė. Žymiai svarbesnės dalys slepiasi po vandeniu. Pagal mūsų šalies konstituciją valstybės finansuojamos ir reguliuojamos „tradicinės“ medicinos paslaugų teikėjai (gydytojai, slaugytojai ir kiti sveikatos apsaugos darbuotojai) už padarytą paciento sveikatai ar kitokią žalą atsako pagal šalyje galiojančius įstatymus. Tuo tarpu, „netradicinės“ medicinos specialistų paslaugų valstybė nefinansuoja ir nekontroliuoja, o už žalą, padarytą pacientui, neatsako niekas. Šias paslaugas savo noru finansuoja pats pacientas, o visa gydymo rizika atitenka jam pačiam. Taip yra todėl, kad „netradicinės“ medicinos sąvoka nėra įteisinta Lietuvos įstatymuose ir norminiuose dokumentuose, todėl minėtos paslaugos niekaip nereglamentuojamos.  Mums sunku įsivaizduoti dirbantį gydytoją ar slaugytoją, kuris  neturi aukštosios biomedicinos mokymo  įstaigos diplomo ir valstybinės licencijos verstis gydomąja veikla mūsų šalyje.

Tuo tarpu veikėjų, besiimančių pagelbėti ligoniams, neretai sergantiems net pačiomis sunkiausiomis ligomis, tokiomis kaip vėžys, neturinčių medicininio, o kartais net ir jokio išsilavinimo, apstu.  Taip yra todėl, kad mūsų šalyje  „tradicinės“ medicinos paslaugos jau seniai susistemintos į vieningą sveikatos apsaugos sistemą ir yra valstybės reglamentuojamos. O papildomoji-alternatyvioji – „netradicinė“ medicina yra medicinos sritis, kuri priklauso kitoms medicinos sistemoms. Ją sudaro tam tikras mišinys sudarytas panaudojant gydomąsias praktikas iš atskirų  Rytų, liaudies, homeopatinės, fizinės ir kitų medicinos sistemų. Tokių klinikinių praktikų yra labai daug, jos labai įvairios, kildinamos iš per šimtmečius susiformavusių atskirų  gydymo sistemom: Ajurveda, Tradicinė kinų medicina, Homeopatinė medicina, Fitoterapija ir kt. Todėl  labai sunku surasti bendrus apjungiančius požymius, pagal kuriuos galima būtų, tampančią vis aktualesne žmonėms, „netradicinės“ medicinos sritį susisteminti ir suklasifikuoti.  Čia reikalingos gilios „netradicinės“ ir  „tradicinės“ medicinos sistemų žinios.  Dėl šios priežasties nei LR SAM „tradicinės“ medicinos specialistams nei LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto politikams nepavyksta rasti atsvaros taškų, pagal kuriuos galima būtų sureguliuoti susidariusią sudėtingą situaciją siekiant integruoti šią medicinos sritį. Apie tai liudija daugelis pastarojo meto publikacijų mokslinėje ir populiarioje spaudoje, viešai diskutuojama su atsakingais asmenimis  specialiose LRT laidos (pvz.: 2016.01.07 LRT laida „Specialusis tyrimas“ ir kt. ).

Prieš keletą metų, įkūrus Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūraliosios medicinos rūmus, buvo mėginama rasti atsakymus į šiuos sudėtingus klausimus, sukviečiant už vieno diskusijų stalo tiek „tradicinės“, tiek ir „netradicinės“ medicinos atstovus. Tačiau į rūmus daugiau susirinkus,  susidomėjusiems  „netradicinės“ medicinos galimybėmis, verslo ir politikos atstovams negu medikams,  pastarųjų balsas liko taip ir neišgirstas. Todėl rūmams pradėjus teikti „netradicinė“ medicinos specialistų kvalifikacijos sertifikatus jie neįgavo jokio kiek svarbesnio juridinio ar specialaus medicininio pagrindo ir net sukėlė tam tikrą susipriešinimą tarp praktikuojančių „netradicinės“ medicinos srityje  medikų ir verslo atstovų.

Nežiūrint į tai, kad panašios problemos sunkiai sprendžiamos ir kitose šalyse Papildomosios ir alternatyviosios medicinos populiarumas greitai auga. Pastebėta, kad ši medicinos sritis  ypatingai  svarbi gydant pacientus sergančius su gyvenimo būdu susijusias lėtines neinfekcines ligas.  Remiantis Jungtinių tautų organizacijos 2011 metų Specialiosios generalinės asamblėjos dokumentais šios ligos sudaro net apie 75 % viso žmonių sergamumo. Reaguodama į tai Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija (PSAO) 2014 išplatino labai svarbų dokumentą, apibrėžiantį „netradicinės“ medicinos sritį ir jos perspektyvas – „PSAO Papildomosios ir alternatyviosios medicinos plėtros strategija 2014–2023“. Dokumente akcentuojama „netradicinės“  medicinos specialistų-ekspertų  rengimo ir mokslinių tyrimų šioje medicinos srityje svarba. Siekiant geriau integruoti „netradicinę“ mediciną į valstybės reglamentuojamą sveikatos apsaugos sistemą šalių atsakingų asmenų dėmesys atkreipiamas į universitetinių studijų ir mokslinių programų šioje srityje plėtros būtinumą.

Lietuvoje,  Klaipėdos universitete, nuo 2014 metų veikia, LR SAM aprobuota, universitetinė bazinių studijų programa –  „Papildomoji ir alternatyvioji medicina“. Baigusiems šia programą studentams  suteikiamas reabilitacijos mokslų magistro laipsnį.  Pagal šią biomedicinos mokslų programą rengiami kvalifikuoti „netradicinės“ medicinos  specialistai, pradedami svarbūs moksliniai tiriamieji darbai. Programoje dirbantieji profesoriai, docentai ir lektoriai gerai išmano „netradicinės“ ir „tradicinės“ medicinos  principus, panašumus ir skirtumus.  Jie galėtų efektyviai prisidėti prie LR SAM ir LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto rengiamų„netradicinės“ medicinos reglamentavimo dokumentų paruošimo.

Tik bendras ir gerai koordinuojamas darbas gali duoti apčiuopiamus rezultatus siekiant pašalinti iškilusius sunkumus  ir geriau integruoti „netradicinės“ medicinos pasiekimus į šiuolaikinę šalies sveikatos apsaugos sistemą, tam kad pagerinti jos efektyvumą.

Autorius yra KU SvMF ir TSI Medicinos edukacijos katedros vedėjas, Pirmasis Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūraliosios medicinos rūmų Prezidentas, habilituotas medicinos mokslų daktaras ir profesorius