S. Aleksijevič. Apie tai, kad užaugome tarp budelių ir aukų

„Second-hand laikas“ – baigiamoji 2015 m. Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič (g. 1948) ciklo „Golosa utopiji“ („Utopijos balsai“) knyga. Toliau plėtodama unikalų dokumentinės prozos žanrą – leisdama veikėjams patiems pasakoti apie save – autorė byloja apie ypatingą žmonių padermę – homo sovieticus. Dar palyginti neseniai homo sovieticus tikėjo gyvenantis pažangiausioje ir galingiausioje valstybėje, o 10 dešimtmetyje pasijuto vegetuojantis trečiojo pasaulio šalyje…Skurdas, korupcija, nenoras ir negebėjimas dirbti… Ar todėl posovietinė visuomenė ilgisi Sovietų Sąjungos ir… Stalino kulto? Kaip nutiko, kad imperijos žavesys užtemdė

faktą, jog nuo represijų šalyje žuvo daugiau nei Didžiojo tėvynės karo frontuose? Sociologinės apklausos rodo, kad apie 70 proc. Rusijos gyventojų laiko Staliną ne tironu, o didžiu žmogumi. Pusė 19–30 metų žmonių vertina jį kaip „didžiausią politinį veikėją“. Dauguma rusų buvusios Sovietijos erdvėse svajoja apie revanšą. „Mūsų MIG’ai skris į Rygą“ – tai irgi rusų folkloras.

Iš kur vergiškas noras steigti „tarybines“ kavines, misti „tarybinėmis“ dešrelėmis? Aleksijevič knyga – ir apie mus. Apie žmogų apskritai. Apie tai, kad žmogų galima užprogramuoti. Apie šėtoniškai gudrų Stalino represijų mechanizmą, kai budeliai anksčiau ar vėliau patys tampa aukomis: niekas nekaltas, visi – kankiniai! Į klausimą, kodėl rusai skriaudė kitas tautas, atsakoma: „Russkij narod postradal bolše“ („Rusų tauta nukentėjo labiau“)… Knyga apie agresyvios aukos kompleksą. Apie tai, kaip jis persmelkia visas, net intymiausias, gyvenimo sritis. Priverčia įstrigti laike. Tai second-hand laikas.

Knygos epigrafas byloja: „Auka ir budelis vienodai šlykštūs, lagerio patirtis rodo, kad tai degradavusiųjų brolystė…“ (David Rousset. „L’Univers concentrationnaire“, 1946)

Spausdiname knygos ištrauką:

„Einame vakare į kiną. Kraujo klane tįso vyriškis. Ant nugaros lietpaltyje kulkos skylutė. Prie jo budi milicininkas. Taip pirmą kartą pamačiau užmuštą žmogų. Netrukus pripratau. Mūsų namas didelis, dvidešimt laiptinių. Lavoną kieme rasdavo kiekvieną rytą, bet mes jau nebekrūpčiojome. Prasidėjo tikras kapitalizmas. Kruvinas. Maniau, patirsiu sukrėtimą, bet nepatyriau. Po Stalino mes kitaip žiūrime į kraują… Dar prisimenam, kaip savi žudė savus… Ir masinį žmonių, kurie nesupranta, už ką juos žudo, naikinimą… Tatai liko, tai tebeveikia mūsų gyvenimus. Išaugome tarp budelių ir aukų… Mums normalu kartu gyventi. Nėra perskyros tarp taikos ir karo. Visada – karas. Įsijungi televizorių – visi varo kriminaliniu žargonu: ir politikai, ir verslininkai, ir prezidentas: atkatai, kyšiai, atsibašliuoti… Žmogaus gyvybė –­ nusispjaut. Kaip zonoje…“

„Kodėl nenuteisėme Stalino? Atsa­kysiu… Kad galėtume teisti Staliną, reikėtų nuteisti savo artimuosius, pažįstamus. Pačius artimiausius žmones. Papasakosiu apie savo šeimą… Tėtį įkalino trisdešimt septintaisiais, ačiū Dievui, jis grįžo, bet atsėdėjęs dešimt metų. Grįžo ir labai norėjo gyventi… Pats stebėjosi, kad jam po visko, ką pamatė, dar norisi gyventi… Šitaip pasisekė ne visiems, toli gražu ne visiems… Mano karta užaugo su gimdytojais, kurie visi grįžo arba iš lagerių, arba iš karo. Vienintelis dalykas, apie kurį jie galėjo mums papasakoti – prievarta. Mirtis. Jie retai juokdavosi, daug tylėjo. Ir gėrė… gėrė… Galiausiai prasigerdavo. Antras variantas… Tie, kurių nepasodino, bijojo, kad juos pasodins. Ir visa tai tęsdavosi ne mėnesį ar du, o metų metus, metų metus! O jeigu nesodina, kyla klausimas: kodėl visus pasodino, o manęs ne? Ką aš darau ne taip? Galėjo areštuoti, o galėjo ir išsiųsti dirbti į Vidaus reikalų liaudies komisariatą (NKVD)… Partija prašo, partija įsako. Nemalonus pasirinkimas, tačiau daugeliui teko rinktis… O dabar apie budelius… Paprastus, nebaisius… Tėtį įskundė kaimynas – dėdė Jura… Dėl niekniekio, kaip sakė mama. Man buvo septyneri. Dėdė Jura į žvejybą kartu su savo vaikučiais imdavo ir mane, irstė mus valtimi. Taisė mums tvoras. Suprantate, išeina visai kitoks budelio portretas – paprastas žmogus, netgi geras… Normalus… Areštavo tėtį, o po kelių mėnesių suėmė ir tėčio brolį. Valdant Jelcinui, man davė perskaityti jo bylą, ten gulėjo keli įskundimai, vieną parašė teta Olia… Dukterėčia… Graži moteris, linksma… Gražiai dainuodavo… Ji buvo jau sena, paklausiau: „Teta Olia, papasakok apie trisdešimt septintuosius…“ – „O, tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai. Buvau įsimylėjusi“, – atsakė. Tėvelio brolis negrįžo namo. Dingo. Kalėjime ar lageryje – neaišku. Buvo sunku, bet vis dėlto pasiryžau užduoti klausimą, kuris mane kankino: „Teta Olia, kodėl tu taip padarei?“ – „Kur tu matei sąžiningą žmogų Stalino laikais?“ (Tyli.) O dar buvo dėdė Pavelas, kuris tarnavo Sibire, NKVD kariuomenėje… Suprantate, nėra cheminiu požiūriu gryno blogio… Čia ne tik Stalinas ir Berija… Čia ir dėdė Jura, ir gražuolė teta Olia…“

Gegužės pirmoji. Tą dieną Maskvoje komunistai rengia tūkstantines demons­t­­­­­racijas. Sostinė ir vėl „raudona“: raudonos vėliavos, raudoni balionėliai, raudoni marškinėliai su kūju ir pjautuvu. Neša Lenino ir Stalino portretus. Stalino portretų daugiau. Plakatai: „Kapitalizme, dvėsk!“, „Raudonąją vėliavą ant Kremliaus!“ Paprasta Maskva mindžikuoja ant šaligatvio, „raudonoji“ lavina liejasi važiuojamąja dalimi. Tarpusavyje jos visą laiką aršiai ginčijasi, kartais ginčai baigiasi muštynėmis. Policija bejėgė išskirti tas dvi Maskvas. O aš nespėju fiksuoti visko, ką girdžiu…

– Palaidokit Leniną, ir be jokių iškilmių!
– Amerikos pakalikai! Už kiek pardavėt šalį?
– Na ir kvailiai gi jūs, brolyčiai…
– Jelcinas ir jo šutvė iš mūsų viską pavogė. Gerkite! Turtėkite! Kada visa tai pasibaigs…
– Bijo liaudžiai tiesiai į akis pasakyti, kad statome kapitalizmą? Visi, net ir mano mama – namų šeimininkė, pasiruošusi griebtis ginklo.
– Durklu galima daug ką nuveikti, bet sėdėti ant jo nepatogu.
– Tankais prakeiktus buržujus traiškyčiau!
– Komunizmą išsigalvojo žydas Marksas…
– Mus išgelbėti gali tik vienas žmogus – draugas Stalinas. Kad taip jis pas mus… kokioms dviem dienelėms… iššaudytų juos visus ir tegu išeina, ilsisi.
– Ir šlovė tau, Viešpatie! Nusilenksiu visiems šventiesiems.
– Stalino išperos! Ant jūsų rankų dar kraujas nenudžiūvo! Kam išžudėte caro šeimą? Net vaikų nepagailėjot.
– Didžios Rusijos be didžio Stalino nesukursi.
– Užšiko žmonėms smegenis…
– Aš paprastas žmogus. Stalinas nelietė paprastų žmonių. Niekas iš mūsų giminės nenukentėjo – visi darbininkai. Ritosi viršininkų galvos, o paprasti žmonės gyveno ramiai.
– Raudonieji saugumiečiai! Dar kiek, ir visai nusišnekėsit: pradėsit tvirtinti, kad jokių koncentracijos stovyklų, išskyrus pionierių stovyklas, nebuvo. Mano senelis buvo kiemsargis.
– O mano matininkas.
– Mašinistas…

Prie Baltarusijos stoties prasidėjo mitingas. Minią drebina tai plojimai, tai šūksniai: „Šlovė! Ura! Ura!“ Galop visa aikštė užtraukia rusų „Marseljetę“ –­ „Varšuvietę“, – melodija ta pati, žodžiai nauji: „Mes liberalų pančius nusimesim / Kruviną klano režimą nuversim.“ Paskui, susivynioję raudonas vėliavas, vieni skuba link metro, kiti rikiuojasi prie kioskų su alum ir pyragėliais. Liaudies vaikštynės. Šoka ir linksminasi. Senyva moteris raudona skarele sukasi ir trepsi aplink armonika griežiantį vyriškį: „Mes šokam linksmai / Aplink žalią eglutę / Tėvynėje mūsų / Mums taip gera būti! / Mes šokam, dainuojam / O mūsų dainas / Tegirdi mūs vadas / Didis Stalinas…“ Prie pat įėjimo į metro mane pasiveja girtais balsais traukiama dažnutė: „Atsipiski, visas blogi, gėri, prisipiski!“

Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko