M. Levickis: Iššūkiai man patinka! (video)

Besišypsantis jaunuolis garbanotais plaukais, pirštais įnirtingai minkantis akordeono klavišus. Tokį Martyną Levickį pamatėme televizijos talentų šou. Šiandien pasaulinės šlovės sulaukęs akordeonistas pripažino, kad dabartinis jo įvaizdis nuo tuometinio skiriasi kaip diena nuo nakties.  Nepasikeitė tik troškimas ir siekis žmonėms parodyti, kaip netradiciškai ir nuostabiai gali skambėti akordeonu atliekama klasikinė muzika. Nors ruošiantis pirmiesiems soliniams koncertams atlikėjui tenka įveikti ne vieną iššūkį, tai jo nė kiek netrikdo. Priešingai – darosi tik smagiau.

Klasikinė muzika kitaip

Pastarosiomis dienomis M.Levickis patiria visą puokštę emocijų: nuo jaudulio ir nerimo iki džiugesio ir euforijos. Jis kartu su specialiai suburtu orkestru intensyviai rengiasi pirmiesiems savo soliniams koncertams. „Yra tekę dalyvauti dideliuose koncertuose, kur auditorija siekė ir 20 tūkst. žmonių, bet tai nebuvo soliniai koncertai. Visada svajojau surengti didesnio masto solinį koncertą, bet iki šiol nežinojau, koks jis turėtų būti. Dabar viskas aišku, pagaliau atėjo metas“, – džiaugėsi muzikantas. Gruodžio pabaigoje Vilniuje vyksiančiuose koncertuose skambės tik klasikinė muzika, kuri nebuvo sukurta akordeonui. Ji bus atliekama akordeonu su simfoniniu orkestru. Populiarūs klasikos šedevrai taps intriguojančio, nuotaikingo siužeto varikliu, o muzikos garsuose atgys pažįstami veikėjai: gundanti ir fatališka Karmen, nutrūktgalvis Figaro, spalvingi P.Čaikovskio baletų ir Dž.Verdžio operų personažai. „Iššūkių yra labai daug, nes ir muziką reikia suaranžuoti, ir daugybę repeticijų surengti. Bet  kartu ir smagu: atsiranda labai daug netikėtumų, kurie mane žavi“, – energijos trūkumu nesiskundė Martynas.

Įspūdis liko visam gyvenimui

Muzika M.Levickis susidomėjo būdamas vos trejų metų. „Pirmoji muzikinė patirtis, kurią gerai atsimenu, buvo per televizorių pamatytas ir išgirstas fortepijono muzikos koncertas. Instrumento skleidžiami garsai mane taip sužavėjo ir paveikė, kad pats pradėjau barbenti pirštais į stalą. Mama pasakojo, kad švepluodamas pasakiau, jog „aš groju“. Negana to, prašiau kad ir šalia sėdinčios mama su teta man akomponuotų“, – juokėsi atlikėjas. Artimieji netruko atkreipti dėmesį į mažo berniuko polinkį. Tiesa, galimybių vaikui nupirkti fortepijoną ar pianiną nebuvo. O ir pastatyti jo nebūtų buvę kur, todėl krikštatėvis Martynui parūpino vaikišką akordeoną. „Mano krikšto tėvas buvo skulptorius, dievdirbys Zigmantas Vaišvila. Jis norėjo, kad pasukčiau meno keliu. Matyt, ir pats turėjau potencialą“, – kalbėjo akordeonistas. Vaikystėje Martynas dažnai laiką leisdavo krikštatėvio sodyboje, vienkiemyje, aplink buvo tik miškai ir laukai. Kiek save atsimena, jis ir akordeonas buvo neatskiriami. „Vaikščiodavau ir grodavau lietuvių liaudies dainas. Niekas manęs nemokė, grojau iš klausos. Turėjau savo mėgstamas daineles: „Kai aš mažas buvau“, „Mano namas vijokliais apaugęs“, „Turiu laivelį mažą“, „Kaip gražu miške“ ir t. t. Vėliau grodamas pradėjau ir dainuoti“, – atsiminimais dalijosi M.Levickis.

Svajonės link

Kartą į sodybą užsuko tolimi giminaičiai. Išgirdę Martyną grojant, jie paragino berniuką mokytis rimčiau. „Paaiškėjo, kad tinkamiausia man ir mano talentui ugdyti mokytoja gyvena Šiauliuose. Taigi, gana greitai su mama iš Tauragės persikraustėme į Šiaulius. Šiandien save vadinu šiauliečiu“, – pasakojo akordeono virtuozas. 10 metų jis mokėsi pas Marytę Markevičienę, iš kurios sėmėsi visų įmanomų žinių. „Ji buvo ta, kuri iš manęs nulipdė muzikantą. Vėliau Londone įgytos pamokos ir žinios buvo tarsi vyšnaitės ant torto. Žinoma, labai vertingos ir reikalingos, tačiau pagrindus įgijau Šiauliuose“, – neabejojo muzikantas. Jis taip pat prisipažino, kad niekada nedvejojo dėl savo pasirinkimo. Daugiau nerimo jautė mama, net siūlė sūnui įgyti inžinieriaus ar kitokią specialybę.

Baigus Šiaulių konservatoriją, M.Levickio mintys ir toliau sukosi tik apie muziką. Iš pradžių jaunuolis planavo važiuoti mokytis į Vilnių, tačiau, aplinkinių padrąsintas, nusprendė laimę pabandyti Londone. „Visose šalyse galima rasti, kur mokytis groti akordeonu, tačiau viršūnių viršūnė yra Londone. Be to, ir kaip žmogus, ir kaip muzikantas Londone turiu visas galimybes eiti Vakarų link. Tiesa, jos atsiveria ne visiems. Nors Anglijos sostinėje atsidūriau jaunas, nepatyręs, neturėdamas nei pinigų, nei pažinčių, – man pavyko“, – džiaugėsi M.Levickis.

Vaikinas neslėpė, kad pats visada tikėjo, jog jam pavyks. „Nuo vaikystės grodavau šeimos draugams, giminėms. Visada jaučiau aplinkinių susižavėjimą. Tai leido tikėti, kad galiu daug pasiekti. Jau tada žmonės sakydavo, kad toli eisiu. Tai įkvėpė ir suteikė pasitikėjimo“, – kalbėjo muzikantas.

Tarp Londono ir Vilniaus

Atlikėjas gerai prisimena sunkią pradžią svetimoje šalyje. „Nors buvo dienų, kai kišenėse švilpaudavo vėjai, o skrandis urzgė reikalaudamas maisto, tikėjau, kad viskas bus gerai“, – pasakojo Martynas. Kad ir kaip buvo sunku, bokalų nešioti niekada nėjo. Ne dėl to, kad manytų, jog tai – prastas darbas, tiesiog jo tikslas buvo kitoks. To tikslo stengėsi laikytis iš paskutiniųjų.

Nors iš pradžių buvo žmonių, kurie jaunam akordeonistui padėjo finansiškai, vėliau teko suktis pačiam. „Gerai atsimenu, kai, turėdamas vos 20 svarų sterlingų, ryžausi skristi į Ameriką. Ten dalyvavau penkiuose konkursuose. Juos visus laimėjau, todėl į Londoną grįžau jau turėdamas šiek tiek grynųjų“, – apie drąsą ir avantiūras kalbėjo muzikantas. Tai padėjo užsukti ruletę: akordeonistas įsidarbino muzikos mokytoju, atsirado koncertų ir t. t. Nors mokslai Londone baigti, Martynas iki šiol čia – dažnas svečias. Didžiosios Britanijos sostinė jam tapo sava, čia yra draugų, pažįstamų, dirba jo užsienio vadybininkų komanda, vyksta koncertai. Tačiau namais šiandien vadina Vilnių.

Vaidmuo filme – nauja patirtis

M.Levickiui muzika yra visas gyvenimas: su ja keliasi, su ja ir užmiega. Jis prisipažino, kad kartais pavargsta nuo muzikos, nori, kad jos būtų kiek mažiau, todėl labai vertina tylą. „Žinau, kad muzika bus pagrindinis dalykas mano gyvenime dar ilgai. Ir tuo džiaugiuosi. Tačiau turiu pripažinti, kad reikėjo labai daug padirbėti, kad žmonės sužinotų, kas iš tikrųjų yra Martynas Levickis. Nebesu tas berniukas garbanotais plaukais iš televizoriaus ekrano“, – sakė atlikėjas.

Televizijos talentų šou laimėtojo po projekto užgriuvęs viešumas netrikdė. Jau tada gerai suvokė, kad tai – neišvengiama muzikanto profesijos dalis.

Neseniai Martynas išbandė ir dar vieną amplua – aktoriaus. Jis atliko vieną pagrindinių vaidmenų režisieriaus J.Krisiūno kurtame filme „Dėdė Rokas ir Nida“. „Vaidmuo filme – režisieriaus įtikinėjimo pasekmė. Nors iš pradžių vaidinti labai nenorėjau, šią patirtį vertinu teigiamai. Filmuotis buvo įdomu ir linksma, tačiau teko ir pasinervinti. Esu pratęs išnaudoti kiekvieną laisvą minutę, o filmuojant nebūtinai viskas vyksta pagal planą. Pavyzdžiui, reikia, kad šviestų saulė, o iš dangaus pila lietus. Sėdi ir lauki. Iš pradžių buvo sunku prie to priprasti“, – įspūdžiais dalijosi muzikantas.

Dėmesys artimiesiems ir draugams

Akordeono virtuozas nepakenčia vėlavimo ir tingėjimo, tačiau kartu pripažįsta, kad šie bruožai būdingi ir jam pačiam. „Tiek sau, tiek kitiems taikau aukštus standartus, bet kartais jiems ir pats nusižengiu“, – juokėsi muzikantas. Jis mano, kad gyvenime visada būna keli keliai nueiti į vieną ar kitą tašką, todėl nemėgsta paviršutiniškų žmonių, kurie plaukia pasroviui ir į nieką nesigilina, nieko neieško, pritrūksta tolerancijos. Atlikėjas prisipažįsta, kad laisvalaikio turi labai mažai, tačiau mėgsta jį leisti su artimaisiais ar draugais, kaip ir daugelis tokio amžiaus žmonių, nueina į barą ar kiną.

Atsipalaiduoti padeda ir masažai, kuriuos labai mėgsta. Jie reikalingi ir dėl pečiams bei nugarai tenkančios didelės apkrovos grojant akordeonu. Kalbėdamas apie merginas, Martynas prisipažino, kad dažniausiai jo akys krypsta į drąsias ir veržlias dailiosios lyties atstoves. „Kita vertus, tokios merginos ir kiek baugina“, – juokėsi akordeonistas.

Nors šiemet kalėdinis laikotarpis M.Levickiui itin darbingas dėl po švenčių vyksiančių solinių koncertų, atlikėjas visada randa laiko artimiesiems ir draugams. „Kol buvau studentas, Kalėdoms dažniausiai grįždavau pas mamą. Šiemet planuoju mamą ir jos seserį dvynę pasikviesti pas save į Vilnių. Taip pat stengiuosi puoselėti dar vieną tradiciją – prieš Kalėdas sukviesti draugus ir pavaišinti juos mano paties gaminta vakariene“, – apie švenčių tradicijas pasakojo muzikantas. O šiuo stebuklingu laikotarpiu savo gerbėjams Martynas linki išlikti pozityviems, nepamiršti vienas kitą pagirti, pasidžiaugti vienas kitu, mylėti ir šypsotis.