Č. Iškauskas. Trečiasis pasaulinis karas? Tik nereikia mūsų gąsdinti…

Tada mums buvo jūra iki kelių. Jeigu tuomet kas nors būtų pagąsdinęs Trečiuoju pasauliniu karu, jį būtume pasiuntę kuo toliau, ir ne tik „ant trijų raidžių“. Juk net neįsivaizdavome, kad po ketvirčio amžiaus istorijos ratas apsisuks. Bet gal ir šiandien neverta kelti nereikalingų emocijų, gąsdinti tautos, ypač prieššventinėmis dienomis?

Kai šių metų kovą straipsnyje pabandžiau tai padaryti, primindamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išvakares, kai kurie internautai tiesiog pasiuto, kardami ant autoriaus visus neišmanymo, neišprusimo, neraštingumo šunis. O juk du pasauliniai konfliktai buvo pradėti visai „nekaltai“, įžiebti iš nereikšmingos kibirkšties. Dar daugiau globalių karų galėjo kilti, jei būtų susiklosčiusios palankios sąlygos. Dažniausiai jie būtų susiję su branduolinio ginklo panaudojimu.

Šiandien jų yra taip pat. Įdomiausia, kad, kaip lenkų laikraštyje „Gazeta Wyborcza“ rašo Varšuvos universiteto strateginių tyrimų instituto vadovas Romanas Kuzniaras (Roman Kuźniar), šį kartą „Mažino linija eitų per Lenkiją“. Priminsime, kad Mažino linija (pranc. Ligne Maginot) – Prancūzijos gynybinė linija, baigta statyti 1936 m. sausio 1 d. prie sienų su Vokietija ir Italija. Ši gynybos įtvirtinimų sistema buvo pradėta įrengti dar 1926 m. Prancūzijos karo ministerijos iniciatyva, nors tuomet apie Vokietijos pakilimą iš pelenų buvo kalbama dar tik Bavarijos aludėse.

Tačiau, prabėgus ketveriems metams, A. Hitleris tik pasijuokė iš tokios statybos. 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolęs Lenkiją, 1940 m. gegužę vermachto pajėgas jis nukreipė į Prancūziją, ir birželio 22-ąją – likus lygiai metams iki SSRS užpuolimo – Paryžius krito. Kaipgi Mažino linija? Naciai atsisakė frontalinės įtvirtinimų atakos idėjos. Vokiečiai nusprendė Mažino liniją apeiti per Ardėnus. Bet istorikai mano, kad dėl prancūzų pralaimėjimo kalta ne Mažino linija, kuria buvo svajota atriboti reichą nuo Vakarų Europos, o jungtiniai britų ir prancūzų daliniai, kurie neužkirto kelio vokiečių manevrams Prancūzijos ir Belgijos pasienyje. Beje, jei ne A. Hitlerio malonė, sąjungininkams šis pralaimėjimas būtų buvęs dar skaudesnis. A. Hitleris įsakė generolo Heinzo Wilhelmo Guderiano tankams netrukdyti britų-prancūzų brigadoms evakuotis iš Diunkerko. Daugiau nei 300000 sąjungininkų spruko per Diunkerką į britų salas ir Ameriką. Po penkerių metų daugelis jų dalyvavo atidarant Antrąjį frontą.

Tai štai ko verta viena XX a. utopinė idėja, kuriai, beje, tuomet karštai pritarė Tautų Lyga, kūrusi įvairius taikos susitarimus – Reino paktą, Lokarno sutartį, Barto (Jean Louis Barthou) planą ir kitas iniciatyvas. Tarp 1925 m. pasirašytos Lokarno sutarties ir Miuncheno suokalbio, rašo R. Kuzniaras, Europa šoko tikrą kadrilį, visaip mėgindama pasipriešinti įžūliai A. Hitlerio taktikai išardyti Tautų Lygos sistemą. Tai buvo tik tūpčiojimas ir atsako į grėsmę atidėliojimas, kai, iš kitos pusės, Berlynas ir Maskva ėmė atvirai bičiuliautis. 1929 m. Maskvoje buvo pasirašytas vadinamasis Litvinovo protokolas, kuriuo atsisakyta pradėti karą tarp jį pasirašiusių valstybių – SSRS, Lenkijos, Rumunijos, Estijos ir Latvijos; 1933 m. jį pasirašė ir Lietuva. Taip buvo sukurta pastovios taikos iliuzija.

JAV žurnalas „National Interest“ lapkritį tiesiai šviesiai klausė: ar galimas Trečiasis pasaulinis karas? „Juodajame sąraše“ pateikiamos penkios sąlygos kilti globaliniam konfliktui. Štai tik kelios iš jų. Pirmiausia tai karas Sirijoje. „Islamo valstybė“ plinta tarsi vėžio ląstelės, kurios tampa dar aktyvesnės, kai naviką bandoma pašalinti chirurginiu būdu. Rusijos ir JAV koalicija, kuri daro artėjančios dviejų sistemų santarvės įspūdį, taps tik regimybė galimos taikos, neva panaikinsiančios ir pabėgėlių problemą, ir Maskvos bei NATO ir ES priešpriešą. Į konfliktą jau įsitraukia Turkija, Iranas ir Saudo Arabija.

Įvykių plėtra Ukrainoje. Kaip ir planavo V. Putinas, padėtis pietryčių Ukrainoje tapo dar vienu įšaldytu konfliktu, kuris tampa Bikfordo virvele, vedančią į uždelsto veikimo bombą. Užsiimdama tokias pozicijas, Rusija garantuoja sau perspektyvų placdarmą galimam platesniam konfliktui. Vakarai delsia.

Maskva kol kas atidėjo įtampos didinimo planus Baltijos jūros regione, bet atidžiai stebi NATO ir JAV karinį suaktyvėjimą trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Rezerve ji turi militarizuotą Kaliningrado sritį, kuria Maskva tarsi galinga korta gali grasinti būsimam priešininkui. Lietuva čia yra kaip tam tikra galimo konflikto įkaitė. NATO Baltijos šalyse kuria analogišką Mažino linijai įtvirtinimų zoną, tačiau V. Putinas Sirijos ir Turkijos pavyzdžiu demonstruoja, kad visi tie įtvirtinimai Rusijos pašonėje mažai ko verti.

Maskvai simpatizuojantis čekų apžvalgininkas Tomašas Grohas „Svobodne novyny“ portale priduria, kad popiežiaus Pranciškaus perspėjimas, jog „Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo“, netoli nuo tiesos. Jis teigia, kad artėjanti nauja finansinė krizė, per kurią dėl vietos po Saule rungsis doleris, euras ir juanis, krintanti naftos kaina ir jos įnirtingos paieškos Arktyje, Europą ir Ameriką smaugianti musulmoniškųjų pabėgėlių kilpa sukurs tokią pavojingą padėtį, kuriai pakaks menkiausios kibirkšties.

Bet ar tai reiškia, kad jau dabar turime rausti bunkerius, džiovinti džiūvėsius?