Tautos stiprybė glūdi jos pačios syvuose

Marijampolietis kraštotyrininkas, etnografas, kanklininkas Jaunius Vylius savo gyvenimą paskyrė gimtosios Suvalkijos tautosakai rinkti. Didžioji jo darbų dalis sugulė į šalies tautosakos rankraštynus. Kartu jie yra prieinami kiekvienam per paties išleistas knygas. Leido daugiausia už savo ir giminės pinigus. Kiek knygelių J.Vylius išleido, tiek išdalijo bibliotekoms, visiems, kurie jų norėjo. Tautosakininkas sako, kad parduoti galima daiktą, kuris duoda pelną, o iš tautosakos rinkimo dar niekas nepasipelnė. Ir tikslo tokio neturėjęs.

Paklaustas, ar bus kam tęsti pradėtą veiklą, autorius susimąsto. Mokęs, o kiek išmokė, pasakyti negali. Tam reikia laiko. Anot J.Vyliaus, tai, ką jis darė, darė vardan lietuvybės, o lietuvybė ir patriotizmas jam reiškia vieną ir tą patį.

– Ką galėjote, padarėte, Suvalkija išvaikštinėta skersai išilgai, regis, užrašyta viskas, lieka tik saugoti ir skleisti. Kaip sekasi saugoti etninę kultūrą? – klausėme Jauniaus VYLIAUS.

– Kalbėdamas apie Lietuvą, kultūrą, visus lietuviškus dalykus, nesu linkęs naudoti atėjusių ir įsigalėjusių užsienietiškų terminų. Kodėl mes sakome ne tautinė kultūra, o etninė kultūra? Jeigu kitos kalbos neturi savo žodžio, jos vartoja tarptautinį. Mes turime. Suprantu, kad „prie rusų“ sakyti „tauta“, „tautinis“ buvo pavojinga. Dabar juk niekas netrukdo. Daug kas į tautinę kultūrą įeina. Aš dirbau tik vienoje srityje. Rinkau tautosaką, tvarkiau, atiduodavau saugoti, sklaida užsiėmiau. Skleidimas – ne tik rinkimas ir knygučių leidimas, bet ir gyvu pavidalu pateikimas. Ypač jaunimui. Dirbau su saviveiklos būreliais ir labai dažnai į programas prie kitų dainų įtraukdavau tautiškų dainų, tautosakos.

– Ar pakankamai saugome didžiausią savo tautos vertybę – tautosaką?

– Manau, nepakankamai. Vadinamųjų tautinių būrelių arba tautinių ratelių nėra daug, ypač Suvalkijoje. Žmonės mėgsta senas lietuviškas dainas ir seną lietuvišką muziką, bet ji jau yra paveikta. Šalia mūsų gyvena labai galingos tautos, kurių kultūra skverbiasi į mus. Daugiausia lenkų, rusų ir vokiečių. Aukštaičių tautosaka yra labai paveikta gudiškos ir rusiškos tautosakos. Iš ten atėjo armonikos. Armonika ėjo ir iš Vokietijos, bet truputį kitokia. Būtų gerai, kad tautosakos atlikėjų būrelių, ratelių, vadinamųjų folkloro ansamblių vadovai atsijotų, kas tikrai yra lietuviška. Bėda, kad mažai sugebančių tai daryti.

– Stebina, kad turėdamos tokią gražią, turtingą kalbą kai kurios visuomenės grupės, pirmiausia moksleiviai, kalba taip, tarsi mokėtų tik po vieną visų reikšmių žodį. Jeigu jie neišmoks mokykloje, kada išmoks?

– Moksleivių kalba yra ne tik skurdi, bet ir užteršta svetimybių. Užrašinėjami moksleivių posakiai, žodžiai, bet tai daroma ne siekiant parodyti grožį, o norint parodyti negražumą. Moksleivių tautosaka yra skelbta moksliniuose leidiniuose. Tyrinėta norint išsiaiškinti, kiek žalos mūsų kalbai daro iš kompiuterių, mobiliųjų telefonų atėjusios svetimybės. Jaunimo kalbą skurdina naujosios technologijos, o antras dalykas – lietuviškos programos, kurios nekelia tikslo turtinti gimtąją kalbą, ją gražinti. Vaikai nemoka rašyti, nemoka kalbėti. Čia yra bėda.

Reikėtų daugiau skirti pamokų lietuvių kalbai, tarmėms mokyti. Žemaitijoje yra mokyklų, kur kalbama tarmiškai, o daugumoje kitų mokyklų, jeigu kas prabyla tarmiškai, mokytojas taiso: kalbėk bendrine kalba. Aišku, išmokti bendrinę kalbą reikia, bet nereikia gniaužti tarmiškumo. Švietimo ministerijos kryptingai negina mūsų kalbos turtingumo. Patriotiškumas, tautiškumas ir lietuvių kalbos mokymas turi eiti viena greta. Svetimybės keičia mūsų kalbą ir mūsų tautosaką. O kas gali atsakyti, kas bus, kai tos svetimybės paveiks kalbą neatitaisomai? Nustatytas faktas, kad mūsų kalba susinama, reikia skubiai jai padėti.

– Ar visa tautosaka jau surinkta, ar dar yra ką rinkti?

– Niekada tautosaka nebus surinkta, nes tai gyva tautos kūryba. Žmonės yra labai kūrybingi ir visada nori ką nors savo parodyti. Tautosakinė kūryba prasideda nuo mokyklos. Yra atskira rūšis, kurią jau tautosakos mokslininkai tyrinėja, – moksleivių tautosaka. Ta tautosaka ir parodo, kiek joje mokoma tautiškumo ir kiek yra nutautinimo mūsų mokykloje. Jeigu nemokoma tautiškumo, vyksta nutautėjimas, o mūsų mokyklos tautiškumo nemoko visiškai. Viena kita mokytoja. Marijampolėje žinau gal keturias tokias pedagoges.

Labai daug priklauso nuo pradinių klasių mokytojos. Ji ketverius metus vaikus moko, ir moko tik tais terminais, kuriuos duoda vadovėliai. Vadovėlius rašo žmonės, kurie gal išmano savo dalykus, bet nėra lietuvių kalbos žinovai ir jokiu būdu nėra tautosakos žinovai. Tautosaka vadovėliuose yra neregioniška. Yra vadovėlis, kuriame yra aukštaitiškų dainų pavyzdžių, juo vadovaujamasi ir Aukštaitijoje, ir Žemaitijoje, ir Dzūkijoje, ir Suvalkijoje.

Mokyklose su vaikais dirbau nemažai, mane kviesdavosi kelios mokytojos supažindinti su tautine muzika. Muzikos vadovėliuose tautosakos pavyzdžių nedaug, be to, ten tautosaka jau perdirbta, dainos pateikiamos harmonizuotos. Yra tautosakinė muzika ir yra profesionali. Profesionali muzika turi savo taisykles, muzikinį raštą, ritmą, o tautosakinė muzika savo rašto neturi, perduodama iš lūpų į lūpas, atėjusi iš seniai ir neturi jokių taisyklių. Kaip viena močiutė padainavo, kita taip nedainuos. Jos nedainuoja ritmiškai. Kūrybingos liaudies muzikos atlikėjos išlaiko senovinį atlikimą.

Yra ir tokių, kurios jau paveiktos dainavimo choruose, giedojusios bažnyčios choruose, išmokytos ritmiškumo, o tai daro didelį poveikį tautosakinei muzikai. Dainos yra pagrindinė tautosakos šaka, per dainas išryškėja visas mūsų tautosakos grožis, nepaprastumas, skirtumas nuo profesionaliosios muzikos. Tas skirtumas jau yra ištirpęs. Blogas darbas padarytas, kai nepriklausomos Lietuvos laikais kompozitoriai liaudies dainas harmonizavo, įspraudė į profesionalios muzikos taisykles. Taisyklės liaudišką dainą iškraipo.

– Šie metai buvo paskelbti etnografinių regionų metais. Ir kas po to pasikeis?

– Abejoju, ar kas pasikeis. Daug žmonių, kurie dirbo kultūroje, tuos regioninius metus suprato neteisingai. Daugelis mano pažįstamų, kurie dirba su tautiniais rateliams, ir gerai dirba, suprato, kaip maišalienę. Jeigu etnografiniai metai, tai darome renginį, pasikviečiame aukštaičius, žemaičius, dzūkus… Tai yra jovalo virimas, pats blogiausias dalykas tautosakai. Jokiu būdu negalima iš tautosakos virti jovalo.

Mano galva, nebuvo įsisąmoninta, kad regioniniai metai buvo proga kiekvienam regionui savo krašto etninę kultūrą, tautosaką paryškinti, paauginti, pagausinti. Kiekviename krašte yra kultūros darbuotojų, kurie žino, kaip tai daryti, tik jiems tai nebuvo akcentuota.

Marijampolėje yra „Žibinyčia“, kuriai vadovauja Žydrūnas Rutkauskas. Vadovas išprusęs tautosakos srityje, konsultuojasi su žinovais. Jis nemokina kitų kraštų dainų. Jeigu tokie būtų kiti – valio. Bet jų daugiau nėra. Turime Marijampolėje kitą garsų kolektyvą, kuriam vadovauja iš Aukštaitijos kilusi vadovė. Ji gerai išmano savo darbą, bet blogai, kad suvalkiečius vaikus moko aukštaitiškos tautosakos. Tai jau yra jovalas.

Jeigu dainuojamos kito regiono dainos, turėtų būti paaiškinama: „Ši daina yra iš to ar ano krašto, ją padainavo tokia močiutė tada ir tada…“ Supažindinkit ir dainuokit, mes mielai pasiklausysime. Švietimo nebuvimas tautosakoje yra didžiausia klaida. Jeigu žmogus dirba darbą, jis turi būti pasiruošęs, bent privalo mėgti tai, ką daro.

– Prie kokio lietuvių liaudies instrumento dera tautinės dainos?

– Galima pritarti lietuviškai dainai kokiu norite instrumentu. Bet tai tai iš esmės prasilenkimas su istorine tiesa. Senovėje dainoms buvo pritariama tik kanklėmis. Ir tai dažniausiai – Suvalkijoje, nes suvalkietiškos kanklės skirtos dainą palydėti melodija. Suvalkietiškomis kanklėmis galima bet kokią liaudišką melodiją paskambinti. To negali nei žemaitiškos, nei aukštaitiškos kanklės, nes jos turi per mažai stygų. Visi regionai turi kankles, išskyrus dzūkus. Taip susiklostė, nes visos dzūkų pačios seniausios dainos yra vienbalsės. Kaip gali pritarti vienu balsu dainuojamai dainai instrumentu? Tik kartoti tą pačią melodiją. Kanklėmis toli gražu ne visoms dainoms galima pritarti. Kai kurioms tiesiog kanklės nelimpa.

– O jeigu tokį suvalkietiškų kanklininkų ratelį, atliekantį autentišką liaudišką muziką, pasiųstume į „Euroviziją“? Ar pavyktų papirkti Europą?

– Žinoma, ne (juokiasi). „Eurovizijai“ reikia popso, kaip ir lietuviškai televizijos laidai „Duokim garo“. Reikia judėjimo, linksminimo, spalvų. Mūsų tautosaka nėra skirta linksminti. Ji yra labai dvasinga. Kas mėgsta, kas supranta, tas ir vertina. Mes dainuojame, kai mūsų paprašo, kur jos tinka. Prašo nelabai dažnai, nelabai daug kas, tik tie, kurie nori pasiklausyti senų lietuviškų dainų. Mus kvietė į Kristijono Donelaičio minėjimus, dainuojame Liudviko Rėzos užrašytas dainas, anksčiau esame darę Jono Basanavičiaus, Vinco Šlekio minėjimus.

– Labai populiaru pasidarė sakyti ne „Suvalkija“, o „Sūduva“. Istorijos ir tautosakos nenutuokiantys jau nebesupranta, kas teisingiau. Ko mes nebežinome?

– Ko nebežinome? Paprasčiausiai nebežinome, ko norėti, o kai užsimanome, tai išsigalvojame visokių dalykų. Aš turiu paprastą paaiškinimą, kokį pateikė ir Lietuvių kalbos komisija. Sūduva buvo baltų gentis, kaip ir prūsai, kuršiai, sėliai. Gentis, kuri išmirė. Nepaliko mums nei rašto, nei papročių. Tik vieną kitą vietovardį, vandenvardį. Sūduviai ir jotvingiai yra tas pats, ta pati baltų gentis. Tik gudai, rusai, ukrainiečiai juos vadino jotvingiais, o prūsai, vokiečiai – sūduviais. Dabar išėjo maišatis. Punsko lietuviai nori būti jotvingiais, o Marijampolė – sūduviais. Kaip mes galime save vadinti sūduviais, jeigu mūsų kalba visai ne ta, ne tie papročiai, ne tas kraštas. Kodėl Jonas Jablonskis pasirinko suvalkiečių tarmę bendrinės kalbos pagrindu? Todėl, kad ji yra arčiausiai sanskrito. Didžiausias panašumas su sanskritu yra kapsų, zanavykų ir Mažosios Lietuvos lietuvininkų šnektų. Jablonskis buvo protingas žmogus, ir su tuo mes visi sutinkame, tą priimame. Tai kodėl turėtume vadintis sūduviais, jeigu esame suvalkiečiai? „Suvalkiečiai“ yra labai nesenas pavadinimas, po to, kai buvo įsteigta Suvalkų gubernija, o mūsų šneka, papročiai eina iš XI-XIV amžių.