I. Tamutienė. Paradoksalu: piktnaudžiaujančio alkoholiu asmens teisės yra viršesnės nei kitų

Gėrimas (pelnas) mūsų – problemos jūsų! Tokiu šūkiu galime apibendrinti šiandieninę alkoholio kontrolės politiką Lietuvoje, kurioje alkoholio žala kitiems, o ne pačiam geriančiajam, yra ignoruojama ir kuri laikosi ant trijų teiginių: pirma, alkoholio vartojimas yra kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas; antra, nesaikingas alkoholio vartojimas kenkia geriančiojo sveikatai; ir trečia, alkoholio pramonė duoda naudą šalies ūkiui.

Dabartinis alkoholio kontrolės politikos tikslas yra sutelktas į vartojimo bei žalos sveikatai ir ūkiui mažinimą: „mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui“. Visiems suprantamas teiginys, kad pardavimai didina pelną, o didėjantys pardavimai didina vartojimą. Todėl pagal tokią tikslo formuotę negali būti išvengta žalos ūkiui, jei bus ženkliai sumažintas alkoholio prieinamumas ir vartojimas.  Alkoholio vartojimo, jo daromos ekonominės žalos sveikatai ir ūkiui stebėsenos  taisyklės numato, kad  turi būti skaičiuojamos  girtaujančios šeimos, kuriose auga vaikai. Tik galima klausti klausimą, ar vaikams nuo to tampa geriau?  Apibendrinsiu – alkoholio kontrolės politikos tiksluose  nė su žiburiu nerasime alkoholio žalos kitiems nei pats geriantysis.

2008 m. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga buvo pirmoji valstybinė institucija nuo pat nepriklausomybės atgavimo, kuri pripažino alkoholio keliamą žalą vaikams, tai yra,  kitiems nei pats geriantysis. Neabejotinai, alkoholio žalą skaudžiausiai patiria vaikai, moterys ir seneliai. Žala įvairi – nuo nepriežiūros  iki smurto ir nužudymų.  Tačiau  alkoholio žalą patiria ir  socialiniai darbuotojai, policininkai, medikai ir visi kiti piliečiai, kuriems tenka akis į akį susidurti su agresyviu neblaiviu asmeniu. Taigi, kuomet alkoholio kontrolės tikslas sutelktas tik ties laisvu vartojimo pasirinkimu, geriančiojo sveikata bei žalos ūkiui mažinimu, atrodytų, kad asmenys, tai yra, kiekvienas iš mūsų,  neturime teisių, mūsų saugumas nėra alkoholio kontrolės tikslas.  Sovietinės blaivyklos buvo panaikintos, nes jose buvo pažeidžiamos žmogaus teisės.  Paradoksalu, bet mūsų šalyje piktnaudžiaujančio alkoholiu  ir nesutinkančio gydytis asmens teisės yra viršesnės nei šalia jo esančių vaikų, artimųjų ar tiesiog jam po akimis ne laiku ir ne vietoje pasipainiojusių nepažįstamųjų. J. S. Milis savo traktate „Apie laisvę“ rašė, kad socialinės žalos principas yra vienintelė pateisinama priežastis riboti veiksmų laisvę, kad būtų išvengta žalos kitiems, kilusi žala suvaldyta.  Žalos mastai išties dideli: nuo alkoholio apsvaigę asmenys įvykdo 75% viso smurto artimoje aplinkoje  ir 75% smurto viešosiose vietose, o nužudymų atveju procentas dar didesnis.

Pagrindinė atsakomybė valstybei

Piktnaudžiavimo alkoholiu problemos diskusijos dažnai krypsta į visuomenės, šeimos kaltinimą, esą jie nesugebėjo, nepadėjo piktnaudžiaujančiam alkoholiu. Deja, apsvaigęs nuo alkoholio asmuo gali žalos nesuvokti, prašyti jam pačiam pražūtingos „pagalbos“, o nesutikus jos suteikti gali imtis priemonių – tokių, kaip žudynės Kražiuose. Tyrimai rodo, kad devyni iš dešimties tiesiogiai su girtaujančiu asmeniu susiduriančių asmenų yra patyrę vienokios ar kitokios žalos. Tokie šalia alkoholiko esantys žmonės yra praėję sunkius kelius, kuomet geranoriškumo kreditai seniai yra visi išnaudoti, o jų psichinė sveikata pašlijusi dėl to, kad gyvenimas sukasi vien aplink geriančiojo poreikius. Kodėl jie turi būti iškelti aukščiau nei vaikų, senelių, moterų ir bendrai visuomenės saugumo poreikiai?

Tiek geriantysis, tiek valstybė turi prisiimti pagrindinę atsakomybę už saugumo išsaugojimą, žalos mažinimą. Šeimos nariai, bendruomenė gali geranoriškai padėti ir padės, jei jų vaidmuo bus pagalba, o ne pagrindinė atsakomybė. Dažniausiai piktavalių geriančiųjų žalojamiems žmonėms patiems reikia pagalbos, nes jie jau palūžę dėl nepakeliamos naštos, išsigandę, praradę norą gyventi. Ir nereikia jų kaltinti. Jiems  reikia padėti, kaip ir norintiems atsisakyti nesaikingo alkoholio vartojimo ir išmokti gyventi kitaip, nežalojant nei savęs, nei kitų.

Alkoholio kontrolės reformos būtinybė

Alkoholio tikslo apibrėžtis suponuoja atitinkamų valstybės institucijų  veiklos kryptis, pasirenkamas priemones tikslams pasiekti.  Kam, pavyzdžiui, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui  dirbti, kad būtų mažinama alkoholio žala kitiems nei geriantysis, jei pagrindinis alkoholio kontrolės įstatymas specialios programos tam nenumato? Žinoma, galima inicijuoti – tai reikštų darbo padaugėjimą, įtampą, bet kartu ir prasmingą darbą kuriant Lietuvos gerovę. Alkoholio kontrolės politikos tikslo performulavimas ir atitinkamų priemonių pasirinkimas, įgalinantis apsaugoti vaikus, moteris, senelius ir eilinius piliečius nuo alkoholio poveikio  daromos žalos, kaip ir pačius geriančiuosius nuo pačių savęs, yra didis darbas, reikalaujantis drąsos, ryžto, didelių moralinių resursų, visuomenės palaikymo ir teisingo materialinių išteklių perskirstymo.

Pritarčiau Vidaus reikalų ministrui S. Skverneliui ir kitiems,  išreiškiantiems poziciją, kad reikia mažinti alkoholio prieinamumą. Šis mažinimas turi turėti aiškų tikslą – mažinti alkoholio žalą geriančiajam ir  kitiems nei geriantysis, didinti piliečių saugumą. Turi būti  suformuluoti aiškūs tikslai, numatytos priemonės, planai, kuriuose įsipareigota  sumažinti alkoholio paveiktų asmenų padaromą smurtą viešosiose vietose, artimoje aplinkoje. Mokslininkai yra įrodę, kad alkoholio vietų tankis, kaina, pardavimo laikas yra vienos iš efektyviausių priemonių, mažinančių alkoholio vartojimą ir su tuo susijusią žalą.

Deja, Lietuvoje šiomis priemonėmis alkoholio žalos kitiems suvaldymui nesinaudojama. Pavyzdžiui, licencijos yra visiškai nepanaudojamos alkoholio vietų tankio ir socialinės alkoholio žalos mažinimui, nes licencijų skaičius nėra ribojamas nei geografiniame vienete, nei pagal tam tikrą gyventojų skaičių. Jos išduodamos neterminuotam laikotarpiui. Turėtų būti  deklaruoti licencijavimo, susieto su gyventojų saugumu ir viešąją tvarka, principai, kurių įsipareigotų laikytis alkoholio prekeiviai. Turėtų būti nustatyti licencijavimo terminai, po kurio reikėtų periodiškai atnaujinti licenciją, atsižvelgiant į saugumo situaciją kaimynystėse.

Draudimas prekiauti alkoholiu išsinešimui nakties metu yra pozityvi alkoholio keliamos žalos mažinimo priemonė, tačiau praktinė priežiūra ir kontrolė yra apsunkinta dėl nepakankamai apibrėžtos tvarkos, kaip parduodamas alkoholis, kuris vartojamas vietoje. Dėl šių spragų licencijuotose naktiniuose baruose šiuo metu klesti naktinė alkoholio prekyba su teise jį išsinešti atidarytoje taroje.

Kitas  įrankis  alkoholio žalos valdymui galėtų būti alkoholio krizių centrai. Sovietinės blaivyklos buvo panaikintos dėl klientų teisių pažeidimų, tačiau vis pasigirsta balsų jas atkurti.  Smurto sumažinimo, nužudymo prevencijos, saugumo ne tik geriančiajam, bet ir kitiems užtikrinimo kontekste, šis klausimas yra ypač aktualus. Reikėtų galvoti apie tokiuose centruose teikiamas išblaivinimo paslaugas, nes sveikatos priežiūros įstaigų būtinosios pagalbos centrai nėra pritaikyti agresyvių asmenų išblaivinimui, o policijos įstaigos – nei agresyvių, nei pasyviai girtų išblaivinimui.

Išblaivymas nėra alkoholizmo gydymas, ypač nemotyvuotiems. Tokios institucijos turėtų atlikti ne tik išblaivinimo, bet ir motyvavimo gydytis paslaugas. Anoniminių alkoholikų patirtys liudija, kad reikia ilgoko laiko tarpo, kol susivokiama apie alkoholio žalą kitiems, kol atsiranda motyvas keistis.  Todėl modernus, profesionalus, įtraukiant ir anoniminių alkoholikų pagalbą, priverstinio gydymo periodas būtų tikslingas ir galėtų duoti teigiamą rezultatą.

Grįžtant prie straipsnio pradžioje išsakytų teiginių, ant kurių laikosi šiandieninė alkoholio kontrolės politika, reiktų juos  performuluoti. Pirmasis – alkoholio vartojimas yra kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas iki tol, kol jis nekelia žalos kitiems ir sau. Antrasis – nesaikingas alkoholio vartojimas kenkia  ne tik  geriančiojo, bet ir šalia jo esančių sveikatai bei saugumui. Trečiasis – visuomenės gerovės, saugumo interesas yra aukščiau nei nauda  iš alkoholio pardavimų. Alkoholio keliamos žalos kitiems  nei geriantysis pripažinimas įpareigotų alkoholio kontrolės politiką pakreipti priešinga kryptimi, nei dabartinė, ir rimtai dirbti visuomenės saugumo gerovės labui.

Autorė yra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros mokslininkė