R. Maceikianecas. Replika. Pokomunistinė propaganda ir Tautos alkoholizavimas

Paskutiniu metu prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva buvo nepaprastai garsiai kalbama apie žalingą įtaką, kurią mūsų visuomenės protams daro pokomunistinė propaganda, transliuojama per Rusijos televizijos stotis. Nesiginčysime su ponia prezidente dėl komunistinės ir pokomunistinės propagandos žalos masto, nes ji yra neprilygstama šio dalyko žinovė.

Kadangi Rusijos programų nežiūrime, tai dėl to mums nei šilta, nei šalta. Pagaliau šiandien randasi vis daugiau žmonių, kurie televizorių nebeturi, todėl nežiūri ir jokių nacionalinių programų, norėdami išsaugoti aiškų protą bei nepriklausomą mąstymą.

Tačiau mūsų nemoksliniai ir nesisteminiai stebėjimai rodo, kad dažniau ideologinė propaganda iš Rytų paveikia tuos asmenis, kurie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Ir tiktai ši pora – visuomenės alkoholizavimas ir pokomunistinė propaganda – gali mus pribaigti tikrąja šio žodžio prasme. Blaiviai visuomenei, kurios narių galvos mąsto aiškiai, tai negresia.

Negalime daryti jokios įtakos tam, ką pasauliui transliuos Rusija, tačiau privalome sustabdyti savo Tautos alkoholizavimą, kurio padariniai yra kur kas tragiškesni. Tad gal pradėkime pirmiausia pašalindami sąlygas ir priežastis, dėl kurių pokomunistinė propaganda yra paveiki, užuot garsiai skelbę apie didvyrišką kovą su padariniais?

Nežinau, ar D. Grybauskaitė, L. Graužinienė ir A. Butkevičius nutuokia apie lietuvių Tautos prasigėrimo mastą, bet jeigu tikėtume europarlamentaru B. Rope (jis remiasi Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis), tai per kelerius paskutinius metus atsidūrėme trečioje vietoje pasaulyje ir pirmoje Europoje pagal suvartojamo alkoholio kiekį.

Per metus išgeriame 15,4 litro gryno spirito, tenkančio kiekvienam šalies gyventojui, vyresniam negu 15 metų, vadinasi, jau du kartus viršijome ribą (8 litrų), už kurios prasideda tragiški padarinių požiūriu ir neatitaisomi išsigimimai.

Maža to – kas ketvirtas penkiolikmetis bent kartą per savaitę taip pat išgeria alkoholio. Tad praktiškai jau susilyginome su šioje srityje pirmaujančiomis Baltarusija bei Rusija, iš kurios ir sklinda ta žalinga pokomunistinė propaganda, skirta alkoholizuotai visuomenei. O atsižvelgiant į tai, kiek yra emigrantų, neužregistravusių savo išvykimo iš šalies, todėl rengiant statistinius duomenis išgerto alkoholio kiekis dalijamas įtraukiant ir juos, tai, regis, esame pirmoje vietoje ne tiktai Europoje.

Įdomu tai, kad skirtingai nuo D. Grybauskaitės, L. Graužinienės ir A. Butkevičiaus, Rusijos valdžia puikiai suvokia, kad propagandos veiksmingumas priklauso nuo visuomenės alkoholizavimosi laipsnio, todėl nuolatos didina savo stipriųjų gėrimų eksportą į Lietuvą.

Gilindamiesi į šią temą, pasitaikius progai pasidomėjome rusiškos degtinės rūšimis vienoje iš „Iki“ parduotuvių ir apstulbome: „Зеленая марка“, „Русский стандарт“, „Беленькая“, „Спецзаказ“, „Талка“, „Журавли“, „Пять озер“ visuomenės alkoholizavimosi skyriuje užima pačią didžiausią vietą. Neskaičiuojant tų degtinės rūšių, kurios gaminamos Latvijos ir Baltarusijos įmonėse su Rusijos kapitalu.

Šio srities žinovai teigia, kad kituose prekybos centruose padėtis šiuo atžvilgiu yra dar ryškesnė.

Taigi dabar atsidūrėme nepaprastai įdomioje situacijoje – Rusija taiko embargą mūsų produktams, įskaitant užkandžius. Kad nėra užkandžių, tai degtinės perteklių Rusija siunčia į mūsų šalį. O mūsų vadovai D. Grybauskaitė, L. Graužinienė ir A. Butkevičius nežinia kodėl nesiryžta taikyti embargo rusiškai degtinei, nors, pasiklausius jų, atrodo, kad trykšta tokia narsa ir susirūpinimu dėl lietuvių Tautos gerovės. Bet gal Europos Sąjunga neleidžia?

Žinodami, kad esame Europos šalis su didžiausiais socialiniais skirtumais (minimalus atlyginimas ir didžiausias pareigūno atlyginimas ES šalyse skiriasi 6–7 kartus, mūsų šalyje – net 28,9 karto), o antikonstitucinių privilegijų, suteiktų sovietinei ir naujajai nomenklatūrai, mastas neturi analogų Senajame Žemyne, suprantame, kad tai vyksta silpniausių ir pažeidžiamiausių visuomenės narių sąskaita. Ir pirmiausia – tų šeimų, kurių nariai kasmet išgeria po 15,4 litro gryno spirito – už save ir už emigrantus taip pat.

Tokia padėtis, kai reikšminga visuomenės dalis nugirdoma tiktai tam, kad „elitas“ galėtų naudotis antikonstitucinėmis privilegijomis, mūsų nuomone, yra labai amorali. Ir aiškiai prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsniui, kuriame sakoma, kad „(…) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“. O mums iki šiol nepavyko rasti įrodymų, kad Tautos girdymas būtų tolygus rūpinimuisi jos sveikata ir ateitimi.

Nagrinėjant Tautos nugirdymo temą neįmanoma nepastebėti, kad per kelias paskutines savaites istorinė Lietuvos sostinė, Vilnius, pagerino tragiškus rekordus alkoholio reklamos srityje – jau beveik nėra reklamos stendų, įstiklintų stovų viešojo transporto stotelėse, stulpo ar tvoros – prie žaidimo aikštelių, mokyklų, bažnyčių, Seimo ir Vyriausybės, kur nebūtų įvairiausių plakatų, reklamuojančių alų, vyną ir kitus svaigiuosius gėrimus. Vakare stipriųjų alkoholinių gėrimų, tarp jų ir rusiškos degtinės, reklama pratrūksta iš televizorių ekranų. Tad nuo jos neįmanoma pasislėpti nei dieną, nei naktį – ir silpnesnis jau skuba į artimiausią alkoholizavimosi skyrių.

Taigi šiandien visas Vilnius apklijuotas alkoholio reklamos plakatais kaip prieš referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą ar prieš rinkimus į Europos Parlamentą. Bet šį kartą yra kitaip – skirtingai nuo rinkimų, pilietis čia neturi jokio pasirinkimo. Alkoholizavimąsi skatinančių plakatų jūroje nerasi nė vieno, kuriame būtų kritiškai įvertintas girtuokliavimas ir skatinamas sveikas gyvenimo būdas. Alkoholio reklama aiškiai vyrauja atvirose informacinėse sostinės erdvėse, dėl to Vilnius galėtų būti įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Jeigu tik Vilniaus valdžia pateiktų tokį prašymą.

Įdomu būtų žinoti, ką apie tai mąsto D. Grybauskaitė, L. Graužinienė, A. Butkevičius? Gal jų padėjėjos ir padėjėjai apie tai neinformuoja, o važiuodami per miestą automobiliais su tamsintais stiklais jie tiesiog to nemato?

Tad nusiųsime jiems pirmiau pateiktus svarstymus ir sulaikę kvapą, su neramiai plakančia širdimi lauksime jų atsakymo ir reakcijos. Nes kai atkreipėme jų dėmesį į Europoje neregėtą antikonstitucinių privilegijų mastą, pakertantį valstybingumo pamatus, tai pradėjo jas skirti vis naujoms ir naujoms grupėms.

Tačiau piliečių alkoholizavimo atveju to padaryti nepavyks – visose vietose, kuriose galima kabinti plakatus, jau puikuojasi alkoholio reklama, o visose lentynose ir sandėliuose jau sukauptos atsargos keleriems metams.

Tad laukiame. Mes pažinsime juos iš vaisių.