V. Ibianska. Ką mes žinome apie islamą?

Ištikus pabėgėlių krizei, Europa sutriko. Iš vienos pusės žiūrint, privalu gelbėti bėgančiuosius nuo represijų,  karo, ir jokių abejonių čia kilti negali. Iš kitos – bado akis religijų ir kultūrų skirtumai, akivaizdžiai sukelsiantys nemenkų pavojų. Prancūzija ir Vokietija jau turi karčią patirtį. Kaip išmintingai ir moraliai turime pasielgti mes, europiečiai, regis, nežino niekas. Jaudina ir graudina nedidelę migrantų dalį sudarančios moterys su vaikais, tačiau nerimą kelia jauni, sveiki ir stiprūs vyrai. Jie – didesnioji dalis. Tad priimti ar ne, tapo sunkiai išsprendžiama dilema. Kaip tikruosius karo pabėgėlius ir tariamus pabėgėlius diferencijuoti? Dauguma dokumentų neturi arba kaišo padirbtus Sirijos pasus. Vertėjams prisipažįsta, kad jiems pasitaikė puiki proga patekti į Europą. Europiečiai bijo ir integruotų į pabėgėlių upę teroristų. Ši baimė pagrįsta ir racionali.

Sakysite, kad pabėgėlių tema išeksploatuota, ji nebeįdomi. Galvoju, kad ji visada bus aktuali, ir šį bei tą apie islamą pravartu žinoti kiekvienam, net labiausiai draugiškam musulmonams krikščioniui.

Didžiausia problema šioje dabar vykstančioje makalynėje yra religijų skirtumas, pranašaujantis daug bėdų.

Pažvelkime į jį įdėmiau. Visai nesenai Prancūziją, kurioje gyvena jau milijonai musulmonų, ištiko nelaimės. Tik po žudynių ir chuliganiškų išpuolių imta nagrinėti , ieškoti priežasčių, kodėl musulmonams nepavyksta integruotis į prancūzų visuomenę. Į paviršių išlindo tikroji bauginama priežastis: islamas absoliučiai (!) atmeta krikščionybę. Istorija byloja, kad daugybę šimtmečių musulmonai žudė krikščionis arba šie taip pat uoliai galabijo islamo išpažinėjus. Koegzistencija trukdavo neilgai ir visada tik tais atvejais, kai vieni ir kiti gyveno stiprių imperijų teritorijose. Vos tik valstybė nusilpsta, prasideda tautinis atgimimas, kyla ir kraupių žudynių banga. Turkai žudė armėnus, dabar musulmonai žudo krikščionis Sirijoje, Irake, Nigerijoje, net mūsų pamėgtame Egipte.

Kyla pagrįstas klausimas: kodėl taip yra? Juk abi religijos monoteistinės, jose gausu panašumų. Atsakymas paprastas: panašumų yra, bet jie musulmonams neesminiai. Esminis yra skirtumas. Tai tikinčiojo santykis su Dievu. Krikščionybėje Dievas sudaro sandorą su žmonėmis. Per Abraomą, Mozę, galiausiai pasiunčia pas juos savo Sūnų. Dievas visada yra ne kažkur, o su žmonėmis. Islame viskas kitaip. Alachas perdavė savo išpažinėjams Koraną ir tradicijas, kurių privalu griežtai ir besąlygiškai laikytis, bet pats yra visiškai atsiskyręs nuo žmonių. Musulmonas be mažiausių nukrypimų turi laikytis Korano ir tradicijų, tačiau Alachas jo gyvenime nedalyvauja, ir meilė nėra  prioritetas.

Islame nesakoma, kad žmogus sukurtas pagal Dievo panašumą. Musulmonui tai būtų šventvagystė. Pagal islamą žmogus tėra integrali Alacho sukurtos gamtos dalis t. y. tarsi būtų prilygintas augmenijai ir gyvūnijai.

Be to, musulmonai netiki Švenčiausiąja Trejybe, todėl krikščionybės nelaiko monoteistine religija. Jų supratimu, mūsų tikėjimas pilnas nelogiškumų, iracionalių paslapčių, todėl netikras ir jiems pavojingas. Visa esmė ne ta, kaip mes į juos žiūrime, bet kaip jie žiūri į mus. Islamas buvo ir yra priešiškas krikščionybei. Ekumeniniai bandymai kol kas nėra itin sėkmingi ir, deja, tik vienpusiai, iniciatyvą rodant krikščionims.

Kodėl? Nes musulmonams krikščionybė yra nusenęs praeities tikėjimas, jo laikai praėjo. Maža to, ji neva prieštarauja gamtos dėsniams. Gyvenimas pagal Evangeliją musulmonui atrodo neįmanomas, viršijantis žmogaus galimybes. Be to, islame Dievas kaipo subjektas nėra tikėjimo pagrindas. Pagal musulmonus, tikėjimo pagrindas tai, kad Alachas yra vienas.

Islamo stiprybė yra musulmonų vieningumas, monolitiškumas. Blogybė – jie nesugeba suprasti žmonių, kurie neišpažįsta islamo. Nereikia naiviai galvoti, kad islamas mums artimas tuo, jog pripažįsta Jėzų, Abraomą, Dovydą. Musulmonams tai tik pasiuntiniai (rassoul), bet ne pranašai (Nabi). Pranašas tėra Mahometas, o Tora, Psalmės ir Evangelija – viso labo žydų ir krikščionių sukurti falsifikatai. Kalbos apie islamą kaip taikingą religiją nėra teisingos. Korane yra eilučių, kuriose vienareikšmiškai sakoma, kad kitatikius galima ir net reikia žudyti. Džihadas – islamo sudėtinė dalis. Jis yra musulmonų kovos už gyvenimą, kurio taisykles per tarpininką Mahometą žmonėms perdavė Alachas, simbolis. Islamas turi būti paskleistas visame pasaulyje, jeigu reikia, tai ir praliejant kraują. Taigi, islamas nėra ir negali būti taikos religija. Todėl negalima ignoruoti fakto, jog minios musulmonų Europai iš tikrųjų kelia grėsmę.

Tiek apie religijų skirtumus.

Antroji bėda yra pabėgėlių asimiliacija. Europa naiviai galvojo, kad imigrantai bus pigi darbo jėga. Tačiau taip nenutiko. Dauguma jų bemoksliai, neturi jokių kvalifikacijų, nemoka kalbų. Net valytojais jų įdarbinti neišeina, nes šių žmonių supratimas apie švarą, higieną ir tvarką radikaliai skiriasi nuo mūsiškio. Pvz., Vokietijoje valytojos darbo mokoma 11 mėnesių. Pabėgėliai musulmonai tai žino, jaučiasi atstumti  ir vienijasi tarpusavyje. Antra, kam dirbti, jei šalis – donorė dosniai dalija išmokas? Kai laiko daug, nėra kas veikti, traukiama į mečetę, kur lygiai toks pat bemokslis šventikas (išsilavinusių imamų nėra daug) aiškins susirinkusiems žmonėms patinkančiu  būdu Korano suras. O jas interpretuoti galima įvairiai, kai stinga žinių.

Gailiu karo pabėgėlių, žudomų krikščionių, žmonių, priverstų bėgti iš savo tėvynės, įprastinių klimato ir buities sąlygų. Nuoširdžiai ir nemeluotai juos atjaučiu. Bet matant tą vis didėjančią jau agresyvėjančių migrantų jūrą darosi nejauku. Ką reikia daryti, nežino niekas, net didžiųjų šalių vadovai. Aišku viena, sentimentalumą, praskydusias emocijas teks pamiršti ir pradėti diferencijuoti tos minios žmones. Tai padaryti labai sunku. Bet visų įsileisti negalima, nes tai būtų Trojos arklys Europos viduryje.