Šis savaitgalis buvo paženklintas tamsia, niūria spalva, ir čia kaltos ne Vėlinės, kurios šiaip suteikia ramybės, susimastymo apie savo esybę ir būtį, priduoda taurios tylos ir pagarbos išėjusiems bei artimiesiems. Mirusiųjų pagerbimo metu aplankiau savo miestelio kapines, tėvų, senelių, pažįstamų kapus. Nuotaika nebuvo nyki, o daugiau viešpatavo susikaupimas, vidinė ramybė ir tolimas tylus suvokimas, kas gi tavęs laukia…
Pažvelgi į paminklinius užrašus, seniai ir neseniai iškeliavusiųjų pavardes, datas, ir prieš akis iškyla tavo ir Tėviškės praeitis, ir nejauti jokios gėlos ar graužaties, o tik dvasinę ramybę ir susitaikymą: visi mes Dievo valioje. Pašneki su žmonėmis, neįtikėtinai skaisčioje rudens saulėje lėtai nuo antkapių braukiančius spalvotus lapus, pasilabini su nepažįstamuoju, su dar tvirtu gėles pardavinėjančiu vyriškiu, ir atgyja tolimi lyg praeities aidas prisiminimai, kuriuos paįvairina vaikystėje išlakstytas peizažas – upelis, šlaitas, nuo kurio šokinėdavome į slenkantį smėlį, pieva, kurioje rūgštyniavai, dabar jau karklais užaugusios upės prieigos, toli, ten, už Nemuno, dunksančios girios…
Bet juk pradėjau apie niūrią, tamsią Vėlinių spalvą? „Svetimo skausmo nebūna“ – prisimenu vienos kolegės vestą laidą per Lietuvos televiziją. 224 turistų, skridusių iš Šarma al Šeicho į Sankt Peterburgą, žūtis palietė daug ką. Nesakykite, kad esate abejingi tokioms netektims. Būsite neteisūs. Raudantys tėvai, besisielojanti, nuo kojų krintanti močiutė, kukčiojantys vyrai, sielvartas veiduose… Tai negali nejaudinti net kokio surembėjusio Gariūnų prekeivio. Visi esame šios Žemės gyventojai, ir tokios kraupios netektys paliečia širdį net tolimiausiame planetos kampelyje. Netekti artimo, maitintojo, savo dukters ar 10 mėnesių kūdikio – kas gali būti kraupiau…
Bet – įkvepi oro, atsitiesi ir pagalvoji: gyviesiems reikia gyventi. Dirbti, kurti, bendrauti. Štai kada iškyla poreikis tai daryti ramiai, taikoje, santarvėje, susitelkus. Štai kada pagalvoji: net tas nelaimingas pabėgėlis iš karo apimtos Sirijos žemės – kuo jis kaltas, kad nėra gyvenimo savo žemėje, kad ten dėl kažkieno kaltės žuvo jo vaikai ar tėvai, kad jis su šeima priverstas ieškoti ramybės, tylos ir gabalėlio duonos… Jis gi bėga nuo žūties.
Tokie sumišę jausmai aplankė mus šį ramų, lėtai sruvenusį savaitgalį…
***
Praėjusią savaitę vienoje gydymo įstaigoje teko susidurti su įdomia viešnia – paciente iš Permės. Pavadinkime ją Lena. Jauną moterį atvežė toks pat inteligentiškas pojaunis vyras, kad jai čia būtų atlikta sudėtinga operacija. Moteris – totorė, mat, netoli Permės, pusiaukelėje link Maskvos, yra Kazanė – Tatarstano respublikos sostinė. Vyras, matyt, ne vargšas, kad galėjo savo žmoną atskraidinti keletą tūkstančių kilometrų į svetimą, dažnam rusui nesvetingą Baltijos šalį. Klausiu: o kodėl tokios operacijos negalima buvo atlikti Permėje ar Maskvoje? Vilnius, sako, garsėja gerais gydytojais, o „pas mus, – toliau kalba šneki svetimšalė, – tokius ligonius greičiau nugydys negu pagydys“. Kainos Permėje pasaulinės, o paslaugos – nekokybiškos, išlaikymas ligoninėse varganas. Ypač tas skurdas jaučiamas dabar, kai Vakarai įvedė Rusijai sankcijas, ir viskas pabrango. Taip, sako Lena, maisto gaminiai, kasdienio vartojimo prekės net brangesnės negu čia, Vilniuje. Gydymas gal ir pigesnis, tačiau jo kokybės nepalyginsi. Firma, kuri organizuoja šį gydymą ir kelionę, plėšia trigubą kainą, tad vien konsultacijai atskristi ir savaitę gyventi Lietuvoje tai kompanijai teko pakloti apie 10 tūkst. eurų – trigubai daugiau negu antrąją kelionę – jau atlikti rimtą operaciją – suorganizavo patys.
Viešnia politikuoti vengė, o ir aš stengiausi būti taktiškas. Iš pat pradžių ji perspėjo kalbėsianti rusiškai. Manau, kad Vilnių ji pasirinko dar ir dėl to, kad lietuviai lengviau kalba šia kalba negu estai ar latviai, o gal ir dėl to, kad kaimyninėse Baltijos šalyse įtampa tarp rusakalbių ir vietos gyventojų yra didesnė. Bet šis įtarimas tegul ir lieka tik įtarimu…
Klausiame, kodėl nevyksta ilsėtis ar gydytis, pavyzdžiui, į Šveicariją, į tolimesnius kurortus. Lena sako, kad ten jiems per brangu, o be to „turime savo Krymą“. Iš tiesų, okupuotas Krymas dabar priklauso Rusijai, ir šio didžiarusiško šovinizmo liekanų niekaip neišdilinsi iš eilinio ruso sąmonės…
Bet visa tai niekai. Bendraudamas su Lena dar kartą įsitikinau, kad būtina skirti Rusijos elito požiūrį į kitas tautas, pavyzdžiui, į lietuvius ar ukrainiečius, nuo eilinio ruso laikysenos mūsų atžvilgiu. Dažniausiai tai mieli, paprasti, lengvai bendraujantys žmonės, žinoma, su tam tikrais sovietinio mastymo ir elgsenos rudimentais. Tokia ir Lietuvos pacientė Lena – smulkutė, maloni moteris iš tolimosios Permės – pramoninio milijoninio vidurio Rusijos miesto.
Atsisveikindama ji sakė:
– Jeigu aš pasveiksiu, atvyksiu į Vilnių ne kartą. Man jis labai patinka. O jūs tokie gražūs, kultūringi, ramūs ir taikūs…
geras rašinėlis, kažkuo susišaukia su Jono V. mintimis prieš 7 metus…
Va, tas “ramūs ir taikūs” ir yra problema. 🙂
“O jūs tokie gražūs, kultūringi, ramūs ir taikūs…” Taip . Tai tiesa.
O jūs tokie; amžinai nuskriausti, pikti, nenusakomi ir visą laiką trokštantys ką nors “išvaduoti”.
O jūsų tokių; išsilavinusių, pakančių kitiems yra lygiai tiek , kiek susikaupia po nagu purvo.
O pas jus; dauguma tokia, kaip klykia girta bobą ; “путин президент мира”. Tokia tiesa.
O tu gali savo teliką išmest pro langą, a?
O kodėl pačiam neiššokus. Kam mesti vertingą daiktą.
Pons Iškauskai, patikslinkite, prašau, kurį dievą iš maždaug tūkstančio šiuo metu žinomų esamų ir buvusių dievų jūs turite mintyje kalbėdamas apie dievo valią.
O šiaip tai gerai parašyta. Toks ne alko ideologijos tekstas. Va, Bartas suputojo, tuoj išlys daugiau tokių, kurie širdy džiaugiasi, kad rusų sumažėjo.
Kadangi daugiau tokių neišlindo, tai putosiu toliau.
Aš labai džiaugiuosi , kad rusų mažėja. Labai.
Tai, kaip suprantu, jei tik galėtum, eitum žudyti rusų vaikus ir moteris. Šlykštynė…
“vabale” , ačiū už įvertinimą. Tikriausiai ne visiems sakai – šlykštynė, o man pasisekė.
Man eiti ir “žudyti rusų vaikus ir moteris” nereiks. Jie patys išnyks. O tavo mylimi rasijanai, atėję į Lietuvą , kiek numarino mano Tautiečių? Kiek mirė vaikų per tremimus , kurių net neleido palaidoti , o buvo išmesti iš vagonų, kaip šunyčiai. O lietuvės moterys dėl savo vaikų išlikimo duonos atsisakydavo , mirdavo badu.
“vabale” , jei nesunku, paaiškink; čia rasijanai žudė lietuvius ar tai nelaimingi atsitikimai “ekskursijos” metu. Gal gana, beprasmis kalbėjimas su tavimi.
‘..Pons Iškauskai, patikslinkite, prašau, kurį dievą iš maždaug tūkstančio šiuo metu žinomų esamų ir buvusių dievų jūs turite mintyje kalbėdamas apie dievo valią..’
ale tai ‘macniai’ cia ponulis pavarete…. o jus teva turite/turejote? bet jis ir varda turejo(-i), buvo kazkam sunus, kazkam anukas, kazkam kaimynas, dede, senelis, draugas, mylimasis, siaip praeivis… tai kuris is cia isvardintu jusu tevas?
Jo, jo, tėvas-sūnus, tėvas-praeivis ir tėvas-šventoji dvasia. Už tokias idėjas 90% pasaulio religijų pasekėjų būtum pamautas ant kuolo, nes visi tvirtina, kad jau jų dievas tai super duper, o visi kiti- arba apsišaukėliai, arba žemesnio rango, arba apskritai tokių nėra.
Ši visus kitus dievus apjungiančio aukščiausiojo dievo idėja kilo visų pirma krikščionių misionierių galvose (po to, kai masinis netikšų skerdimas nedavė laukiamo rezultato), o paskui ją ištobulino teologai, irgi daugiausiai krikščionys. Na ten yra dar bahajai ir dar kelios egzotiškos, bet iš esmės šis manevras yra krikščioniškos teologijos produktas.
Sis ‘manevras’ nera kokios tai krikscioniskos ar bezdzioniskos teologijos produktas. Tai fundamentalus principas, kurio niekas netobulino ir ji pripazista visu religiju sventieji (nors tokie asmenys kazkuriai religijai jau nelabai ir priklauso)
Ant ‘kuolo mauna’ tik … Zmones kurie seka aklai dogmomis ir uzmirsta svarbiausius religijos principus, arba siekia elementariu materialiu tikslu- valdyti ir gerai gyventi kitu saskaita. Masinis ‘netiksu’ skerdimas tai tik patvirtina…
Nu OK, nusiramink dabar. Pasakei ir taškas. Žinojau, kad taip ir bus.