Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama smulkiesiems ūkiams, ieškantiems nišos besikeičiančiame pasaulyje. Lietuvoje yra apie 100 tūkst. smulkiųjų ūkių. Pasak pačių žemdirbių, toks ūkininkavimas – tai gyvenimo būdas, neatsiejamas nuo šeimos istorijos, iš kartos į kartą perduodamos žemės.
Žemės ūkio pagrindas
Per du dešimtmečius daugelyje ES šalių šeimos smulkiųjų ūkių skaičius sumažėjo. Priežastys aiškios – didėjantis gamybos našumas ir konkurencija. Mažesni ūkiai, norėdami išlikti ir konkuruoti su didesniais, priima sprendimą plėstis, deja, taip prarasdami savo išskirtinumą ir tradicijų tąsą. Paprastai mažuosius ūkius valdo šeimos nariai. Tokios šeimos ne tik gamina natūralius produktus, bet ir puoselėja senąsias kaimiško gyvenimo tradicijas, vertybes, savo vaikus moko pagarbos gamtai, kantrybės ir darbštumo. Labai svarbu tai, kad smulkieji ūkininkai pagyvina vietinę rinką. Nuo sėkmingo šeimos ūkininkavimo priklauso regionų ekonomika.
ES nuolat ieškoma priemonių, kaip palaikyti šeimos ūkininkavimą: ūkiai skatinami bendradarbiauti tarpusavyje, tai padeda lengviau parduoti savo produkciją. Smulkieji ūkiai taip pat skatinami savo veikloje taikyti mokslinių tyrimų naujoves, kurios padeda mažinti prekių savikainą, gaminti jų daugiau, išlaikant aukštą kokybę. Mažuosius ūkius neabejotinai galima įvardyti kaip žemės ūkio pagrindą, jie Europoje klesti jau šimtmečius, yra konkurencingi, orientuoti į rinką, harmoningai įsilieję į kaimo vietoves ir atitinka visuomenės interesus. Ar taip yra ir mūsų šalyje?
Lietuvos Seime susirinkęs gausus ūkininkų, savivaldybių specialistų, valstybinių institucijų ir mokslo atstovų bei politikų būrys ieškojo atsakymo į visiems šalies regionams aktualų klausimą – ar smulkusis ūkis turi ateitį? Pasak Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Sauliaus Bucevičiaus, parama smulkiems ūkiams turėtų būti ne tik deklaruojama, bet ir reali. Seimo narys pažymėjo, kad ES leidžia papildomai skirti paramą už pirmuosius 30 ūkio hektarų, tam perskirstant iki 30 proc. tiesioginių išmokų voko lėšų. Komitetas, įvertinęs Lietuvos ūkių struktūrą ir juose pagaminamą žemės ūkio produkciją, dar prieš dvejus metus pasisakė už šios išmokos taikymą, skiriant jai kuo didesnę TI voko dalį. 2014 metais – tai buvo 10 proc., 2015 m. – 15 proc. (48 eurų priedas).
Be paramos neišgyventų
Kaimo reikalų komiteto biuro patarėja Gabija Jurgelytė pristatė tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad dauguma Lietuvos savivaldybių pasisako už papildomą tiesioginę paramą smulkiesiems ūkiams, nes taip užtikrinamas teisingas jos paskirstymas. „Tai iš dalies kompensuoja smulkiųjų ūkininkų prarastas pajamas dėl produkcijos pardavimo kainų skirtumo, – pripažino pranešėja. – Be to, ši parama padeda išlaikyti Lietuvos kaimo gyvybingumą.“
Savivaldybėms buvo pasiūlyta pasvarstyti, ar ne efektyviau būtų atsisakyti išmokos už pirmuosius hektarus, o jai numatytas lėšas perkelti į Kaimo plėtros priemones, kad smulkieji ūkininkai galėtų jomis pasinaudoti per investicinius projektus. Dauguma savivaldybių atsakė neigiamai, nurodydamos, kad tuomet smulkieji nepajėgtų pasinaudoti šiais pinigais. „Investicinės paramos taisyklės labai sudėtingos, reikėtų samdyti konsultantus, be to, dažnai šie ūkininkai yra vyresnio amžiaus ir baiminasi ilgalaikių įsipareigojimų“, – apibendrino tyrimo rezultatus G.Jurgelytė.
Lietuvoje ūkiai iki 30 ha sudaro didžiąją dalį (beveik 90 proc.) visų ūkių, tačiau jie valdo mažiau negu 30 proc. žemės. Ūkiai nuo 30 iki 90 ha (8 proc.) valdo 19 proc. žemės, o didesni kaip 90 ha ūkiai (4 proc.) – 53 proc. visos žemės. Kartais nuogąstaujama, kad parama už pirmuosius hektarus paskatins stambiuosius ūkius imtis savotiškos aferos – dirbtinai skaidyti valdas, dalį žemių atiduodant savo šeimos nariams. Tačiau statistikos duomenys rodo, kad dirbtinis valdų skaidymas gal ir vyksta, bet labai mažu mastu. Nacionalinė mokėjimo agentūra nustatė 300 piktnaudžiavimo atvejų, kai neteisėtai norėta pasinaudoti už pirmuosius hektarus skiriama išmoka.
Kita aktuali tema – vadinamieji sofos ūkininkai. Šie žemės savininkai, nors ir turi ūkininko pažymėjimą, apie žemdirbystę net nemąsto, deklaruoja tik pievas ir ganyklas, bet neturi nė vieno sutartinio gyvulio. Daugelis rimtai ūkininkaujančiųjų pyksta, kad ES lėšomis „šeriami“ veltėdžiai. Anot G.Jurgelytės, sofos ūkininkai 2014 m. gavo 1,5 proc. visų tiesioginių išmokų, už pirmuosius hektarus jiems atiteko 3,2 proc. išmokos, tai išties tėra labai maža krepšelio dalis.
Žaliavą reikia perdirbti
Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pažymėjo, kad smulkieji ūkiai atlieka ne tik ekonominį, t. y. žemės ūkio gamybos, bet ir socialinį, kultūrinį, aplinkosauginį vaidmenį. Būtent tokiam visapusiškam kaimo gyvybingumo palaikyti ir turi būti skiriama parama. „Gyvenimas verčia sugrįžti prie pamatinių vertybių – šeimos, žemės, natūralių produktų, – sakė ji. – Tai gali sukurti smulkusis ūkis.“ Pasak ministrės, Lietuvoje susiklostė situacija, kad nederlingose žemėse vyrauja smulkesni ūkiai, o kur žemė derlinga, ūkiai didesni ir stipresni, vadinasi, ir verslui sąlygos daug geresnės. „Todėl smulkieji ūkiai strategiškai pagerina padėtį tuose regionuose“, – pripažino V.Baltraitienė.
Ministrė apibūdino kriterijus, kuriais remiantis reikėtų vertinti ūkio svarbą ir reikšmę. Jos teigimu, reikia vertinti ne pagal hektarų skaičių, o pagal tai, ką ūkis veikia. „Pavyzdžiui, 30 ha šiltnamių ar braškių ūkį galima vadinti stambiu, o tokio pat dydžio grūdų ūkį – smulkiu, – sakė ji. – Todėl nuspręsta ūkius diferencijuoti pagal dydį, išreikštą produkcijos standartine verte.“
Ūkiai, kurių produkcijos standartinė vertė neviršija 4 tūkst. eurų, negamina rinkai, viską sunaudoja pačiame ūkyje ir šeimoje, gauna tik tiesioginę paramą. Vidutiniais galima vadinti ūkius, kurių standartinės produkcijos dydis yra 8–50 tūkst. eurų, o didesnius – stambiais ūkiais (tokių yra 6–8 proc.), jie jau gali pretenduoti į investicinę paramą. „Labai svarbu jiems padėti išlikti, nes, Pasaulio banko duomenimis, bent 10 proc. padidinus mažai gaunančių žemdirbių pajamas, būtų pasiektas ryškus proveržis. Tiek pat padidinus stambiųjų pajamas, padidėjimo efekto nebūtų. Todėl ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) strategija – padėti išsilaikyti smulkiajam ir vidutiniam ūkiui, kad jis augtų, būtų gyvybingas, galėtų konkuruoti produkcijos kokybe“, – pripažino V.Baltraitienė. Jos teigimu, galime šią paramą pavadinti socialine išmoka, bet be jos ūkiai neišsilaikytų ir prašytų paramos iš valstybės.
„Labai svarbu, kad smulkieji ūkiai ne vien augintų žaliavą, bet ir ją perdirbtų, o produkciją realizuotų per ūkininkų turgelius, – tvirtino V.Baltraitienė. – Savivaldybės turėtų sudaryti sąlygas, skatinti žmones gaminti galutinį produktą, juk su 1–2 karvėmis neišgyvensi.“
Didesnė pridėtinė vertė
Ar iš tiesų smulkusis ūkis negali išsilaikyti rinkoje? Šį klausimą iškėlusi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė pavyzdžiais pailiustravo, kad maži ūkiai, kaip ir mažos šalys, gali būti konkurencingi rinkoje. Pagrindinis kriterijus – ne dirbamos žemės plotas, o galutinis produktas. Net ir mažiausi ūkiai, gaminantys įdomius produktus ir tiesiogiai randantys savo vartotojus, gali klestėti ir plėstis. Smulkieji ūkiai dažniausiai ir patrauklūs tuo, kad siekia išskirtinumo. Pavyzdžiui, yra ūkių, besispecializuojančių sūrių gamyboje arba auginančių prieskonius, taip pat iš šviežio pieno gaminančių produktus. Kurdami išskirtinę produkciją, ūkininkai sukuria didesnę pridėtinę vertę, kuri užtikrina pragyvenimo šaltinį.
Ūkių produkcija vartotojus dažniausiai pasiekia tiesiogiai. Šiuo atveju mažieji ūkiai įgauna pranašumą prieš kitus ūkius, nes dėl tiesioginio ryšio su žmonėmis ūkininkas geriau jaučia jų poreikius, didesnį dėmesį skiria aukštos kokybės produktams, jų šviežumui, skoniui, saugumui.
Pranešėja pabrėžė, kad šalia dažniausiai minimų išteklių, tokių kaip žemė bei finansai, mes turime skatinti ir kitus, nematerialius, resursus, t. y. siekti žinių. „Žinios, kūrybingumas, bendradarbiavimas yra tikrasis perspektyvaus smulkiojo ūkio pagrindas“, – sakė ji.
Ar parama iš tiesų yra?
Padėtis Lietuvoje nėra tokia paprasta. Gausus ūkininkų būrys iš įvairiausių Lietuvos kampelių gana audringai pasisakė jiems aktualiais klausimais. Jaunųjų ūkininkų atstovas piktinosi ŽŪM pozicija. Tarp Lietuvos ūkininkų – daugiau kaip 20 tūkst., arba 13 proc., yra jaunieji ūkininkai. Jų įsikūrimui remti iki 2020-ųjų iš Kaimo plėtros programos numatyta beveik 65 mln. eurų. Šį pavasarį jaunieji ūkininkai galėjo pretenduoti į 20 mln. eurų. Per balandį surinkta daugiau nei 1 300 paraiškų. ŽŪM duomenimis, paramos lėšų užteks tik 350 atrinktų projektų finansuoti. Kilus nepasitenkinimui, kad nemažai jaunųjų ūkininkų negaus paramos, ŽŪM dar pavasarį pažadėjo surengti dar vieną paraiškų rinkimo etapą ir patobulinti paramos teikimo taisykles, su kuriomis žadėta supažindinti ir Jaunųjų ūkininkų sąjungą. Tačiau to nepadaryta.
Daugelis kalbėjusiųjų pripažino: kaimo pagrindas – smulkieji ūkininkai, todėl būtina juos remti. Ūkininkas Nerijus Kriaučiūnas, kuris augina ne vien žaliavą, bet ir ją perdirba – kepa duoną, pasidalijo abejonėmis dėl jiems keliamų reikalavimų. „Veterinariniai reikalavimai vis griežtėja, toks įspūdis, kad mus nori išstumti iš rinkos“, – sakė jis. Ne visus tenkina ir pieno supirkimo taisyklės, diskutuota apie kooperacijos privalumus ir trūkumus, nuogąstauta dėl žemės brangimo ir stabilios žemės ūkio struktūros nebuvimo.
