Č. Iškauskas. Ar greitai pamiršime klastą?

Kol visų dėmesys nukreiptas į Artimuosius Rytus, kur visa gauja vilkų (kai kurie jų ėriuko kailyje) užpuolė efemeriškąją „Islamo valstybę“ ir Sirijos opoziciją, rašyti apie kažkada buvusią, nors ir ypač svarbią sutartį lyg ir ne laikas. Bet priminti istoriją ir jos pamokas visada dera, nors ne visiems ji miela, o viename Lietuvos lenkų portale vadinama „revanšizmo kurstymu“.

Bet čia vėl kartoju šio dešimtmečio pradžioje išsakytą didžio kūrėjo Justino Marcinkevičiaus frazę. Rašytojas, kalbėdamas, žinoma, apie savo istorines dramas, sakė: „Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius“. Aukso žodžiai. Vilnius – iš rankų į rankas Tad turiu galvoje Suvalkų sutartį, kurios 95-ąsias metines pažymime šiomis dienomis. Sutartį, kuri buvo vienašališkai paminta ir kuri, galbūt mažesniu mastu, gali būti precedentu po 19 metų pasirašytiems hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos nepuolimo, draugystės ir sienos paktams.

1920 – ieji Lietuvai išties buvo permainingi. Vilnius ėjo iš rankų į rankas – vokiečių, bolševikų, lenkų, vėl bolševikų, vėl lenkų. Vydami vokiečius iš Rusijos, bolševikai dar 1920 m. sausį patvirtino naują puolimo į Vakarus planą, kuris buvo Vladimiro Lenino ir Levo Trockio sumanyto revoliucijos „eksporto“ dalis. Vakarų frontas tapo svarbiausias, čia buvo sutelktos geriausios bolševikų karinės dalys – beveik pusė milijono karių, vadovaujamų tik ką Vakarų fronto vadu paskirto jauno, vos 27 metų karvedžio, būsimo maršalo Michailo Tuchačevskio.

Vilnių bolševikai užėmė 1919 m. sausį, bet neilgam, nes jau balandžio 20 d., diplomatui Jurgiui Šauliui Varšuvoje derantis dėl Lietuvos pripažinimo, Lenkijos kariuomenė staigiu ir netikėtu manevru okupavo Lietuvos sostinę. Po poros dienų Juzefas Pilsudskis paskelbė atsišaukimą, kuriame žadėjo, kad Vilniaus klausimą spręs tik patys „buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai“. Kaip rašė istorijos tyrinėtojas, žurnalistas Aras Lukšas, filosofinės pakraipos generolas naudojo okupacinius metodus: vietoj to, kad iš pradžių įtikinėtų atkurti LDK valdas, jis užgrobia teritoriją, o paskui mėgina pagrįsti savo žingsnį. Beje, taip darė ir daro vėlesni SSRS bei dabartiniai Rusijos lyderiai…

Lietuvos generolai blaškėsi…

Istorikas Arūnas Gumuliauskas pastebi, kad nestabili padėtis regione Antantės valstybėms trukdė sudaryti vieningą antibolševikinį frontą, kuriame turėjo dalyvauti tiek lenkų, tiek ir lietuvių kariniai daliniai. Teko nustatinėti net tris demarkacijos linijas, kurios turėjo skirti lenkų okupuotas teritorijas nuo Lietuvos valstybės žemių. Tačiau šie veiksmai padėties nesušvelnino. Atrodė, kad situaciją iš esmės gali pataisyti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis. Pasirašius šį dokumentą, 1920 m. rugpjūčio 22 d. bolševikai pasitraukė iš Vilniaus ir perdavė jį lietuviams.

Perdavimas įvyko iškilmingai ir gana draugiškai. Lietuvai atstovavo kariuomenės vadas generolas leitenantas Kazys Ladyga – buvęs Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, 1919 m. vadovavęs pasipriešinimui Raudonajai armijai ir bermontininkams (po Lietuvos kariuomenės pralaimėjimo Lenkijos daliniams prie Augustavo ir Seinų atsisakė armijos vado pareigų; 1940-ųjų rugpjūtį sovietų buvo suimtas ir kitų metų pabaigoje sušaudytas Rusijos kalėjime).

Netrukus į miestą įžengė lietuvių pėstininkai, įvyko bendras su raudonarmiečiais mitingas, kuriame, sugiedojus Tautišką giesmę ir „Internacionalą“, rusų komisaras pažadėjo greitai palikti Vilnių. Tačiau perduoti gražintą teritoriją mūsų valdžiai bolševikai delsė, o M. Tuchačevskis net bandė pasinaudoti Lietuvos teritorija ir įtraukti į savo žygį Lietuvos kariuomenės dalinius, esančius Vilniuje.

M. Tuchačevskio ir J. Pilsudskio susidūrimas buvo lemtingas: rugpjūtį bolševikai patyrė skaudų smūgį prie Varšuvos, ir jau iki spalio lenkai buvo užgrobę Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą. Jiems atėjo gera proga atsiimti Vilnių. Bet dar 1920 m. liepos 4 d. Lenkija buvo priversta pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę de facto, o lenkų valdininkų ir karininkų šeimos pradėjo kraustytis iš Vilniaus. Vilniaus lietuvių veikėjo Mykolo Biržiškos teigimu, tuo metu „vilniečiai – lenkai, žydai, gudai – nuolat teiravosi pas Vilniaus lietuvius, ar besutiks Lietuva apimti Vilnių ir neįsileisti Raudonosios armijos.“ Bet, pasirašius garsiąją sutartį, liepos 14 d. lenkai jau užleido Lietuvos sostinę bolševikams.

Sutartis – priedanga agresijai

Tiesa, vėl neilgai. Rugpjūčio 27 d. raudonarmiečiai sostinę paliko, tačiau ši atokvėpio neturėjo, nes Lenkijos kariuomenė po triumfo prie Varšuvos vijo bolševikus atgal. Prasidėjo jos susidūrimai su lietuvių pulkais. Tuomet susirūpino Tautų Sąjunga, ir prasidėjo derybos, kurios baigėsi 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartimi. Ji nustatė demarkacinę liniją tarp abiejų šalių kariuomenių, Vilnių ir Vilniaus kraštą palikdama Lietuvos pusėje. Kartu pabrėžta, kad ši sutartis galioja iki „galutinio Lietuvos ir Lenkijos ginčijamų teritorinių klausimų išsprendimo“.

Tačiau, pasirašydama šią sutartį, Lenkija nė nemanė jos laikytis. Jau sutarties pasirašymo dieną – spalio 7-ąją – J. Pilsudskio nurodymu ir neva sukilusių nepatenkintų krašto lenkų gynimo dingstimi generolas Lucjanas Zeligovskis pradėjo žygį į Vilnių ir spalio 9 d. jį užėmė. Oficialiai skelbta, kad L. Zeligovskis tai padaręs nepaklusdamas Lenkijos karinei vadovybei. Tačiau J. Pilsudskis net nemanė šitos operacijos detalių ilgai slėpti ir jau 1923 m. rugpjūčio 24 d. viešoje paskaitoje Vilniuje pasigyrė: „Zeligovskis ėmė Vilnių mano nustatytas ir aiškiai įsakytas.” Gi istorikas Algimantas Liekis, rašydamas apie Suvalkų sutartį, priduria, kad abu generolai savo veiksmus derino spalio 1 d. Baltstogėje, traukinio vagone, kuriame buvo įsikūręs Lenkijos vyriausiojo kariuomenės vado štabas.

Didesnės klastos ir nesugalvosi. Ji prilygsta nebent A. Hitlerio klastai, kai naciai, dešimtmetį bičiuliavęsi su sovietais, užnėrė kilpą J. Stalinui ant galvos. Istorikas Tomas Baranauskas rašo, kad po to J. Pilsudskis savo filosofiniuose opusuose mėgino pagrįsti Vilniaus okupaciją. Taip, bandant paaiškinti okupuoto krašto praeitį, buvo sukurta koncepcija apie lenkiškai kalbančius „litvinus“, kurie esą buvo LDK kūrėjai, neturintys nieko bendra su Lietuvos Respubliką sukūrusiais „žemaičiais“ arba „lietuvisais“. Tai buvo bandymas tiesiog pasisavinti LDK istoriją, kurį jau mūsų laikais nusikopijavo ir sau pritaikė baltarusių nacionalistinė istoriografija.

Tokia šovinistinė istoriografija neįsitvirtino, tačiau, kaip pastebi T. Baranauskas, dar ir šiandien „autentiškiausia“ Vilniaus krašto praeitis kai kuriems šio krašto veikėjams lieka Lenkijos okupacijos dvidešimtmetis. Jie norėtų užmiršti ir Suvalkų sutartį, kuri šiaip ar taip būtų leidusi atsikvėpti jaunai, iš visų pusių draskomai Lietuvos valstybei.

Tokie veikėjai turi ir „argumentą“. 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencija, atstovaujanti Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos vyriausybėms, nutarė pripažinti Lenkijos sienas, kurios apėmė ir okupuotą Vilniaus kraštą. Lenkija tai traktavo ir tebetraktuoja kaip tarptautinį jos užgrobtų žemių pripažinimą teisėta Lenkijos valstybės dalimi, nors keturioms valstybėms atstovaujanti Ambasadorių konferencija neturėjo jokių įgaliojimų braižyti Lietuvos sienų ar atstovauti tarptautinei bendruomenei.

Patiklumas ar uolumo stoka?

Tiesa, ir Lietuvos derybininkai nei tada, nei prieš du dešimtmečius nerodė didelio uolumo savo valstybei. 1994 m. balandžio 26 d., pasirašant Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį (ją Vilniuje pasirašė tuometiniai prezidentai Lechas Valensa (Lech Wałęsa) ir Algirdas Brazauskas), dėl Lenkijos pasipriešinimo Lietuvos derybininkams nepavyko į sutartį įtraukti Vilniaus krašto okupacijos pasmerkimo. Vietoj jo abi šalys tik patvirtino „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“.

Pagal šią kompromisinę, todėl šiek tiek komiškai skambančią nuostatą, Lietuva net atsisakė niekada neturėti pretenzijų į Varšuvą. Tai leido iki šiol kai kuriems lenkų politikams ir net tokiems valdžios vyrams, kaip buvusiam užsienio reikalų ministrui Radoslavui Sikorskiui, švaistytis pareiškimais, kad Lenkijos okupacijos Vilniaus krašte niekada nebuvo.

Bet, netiesdami išsamių paralelių su šiandiena, priminkime, kad Suvalkų sutartis į istoriją įėjo kaip dar vienas grubus tarptautinės teisės pamynimas, siekiant pateisinti agresiją. Jei viduramžiais tai buvo įprasta, naujaisiais laikais tai daro tik baisiausi diktatoriai ir nusikalstami režimai.

Suvalkai – klastos sankryža

Bebaigiant straipsnį akis užkliuvo už spalio pradžioje „Foreign Policy“ paskelbto JAV karinių pajėgų vado Europoje Beno Hodgeso (Frederick Benjamin Hodges) su nerimu stebi siaurą sausumos juostą, jungiančią Lenkiją su Lietuva, dar kitaip vadinamą Suvalkų koridoriumi. Suvalkų koridorius yra tarp Kaliningrado srities Šiaurės vakaruose ir promaskvietiškai nusiteikusios Baltarusijos pietryčiuose. Ir jis gali tapti tuo tašku, dėl kurio dar labiau paaštrės santykiai tarp vis agresyvėjančios Rusijos ir NATO“. Abipus šios juostos – vis stiprėjanti Rusijos karinė galybė, sutelkta militarizuotoje Kaliningrado srityje ir promaskvietiškai nusiteikusioje Baltarusijoje, rašo „Foreign Policy“.

Priminsime, kad šis koridorius bolševikams pasitarnavo 1920 m. smogiant Varšuvai ir 1944 m., vykdant operaciją „Bagrationas“ – vejant vokiečius plačiu frontu nuo Minsko iki Rytų Prūsijos. Dabar Rusijai tai svarbus tranzito koridorius Gardinas – Suvalkai – Kaliningradas.

Amerikos generolui pritarė 1992 m. buvęs Lenkijos gynybos ministras Romualdas Šeremetjevas (Romuald Szeremietiew), interneto svetainėje „wPolityce“ pareiškęs, kad tarp teritorijų, kurioms Rusija grasina karo veiksmais – Donbaso, Sirijos, yra ir Suvalkų koridorius. Tai svarbus šiuolaikinis placdarmas Rusijai, kuri nori atkurti imperiją nuo Lisabonos iki Vladivostoko, sakė generolas.

Taigi, Suvalkai – istorinis etninės Lietuvos miestas, lietuvių kultūros centras, nuo kurio pavadinimo visa Lietuvos Užnemunė sinonimiškai vadinama Suvalkija, o jos gyventojai suvalkiečiais; 1919 – 1920 m. buvęs Lietuvos Respublikos sudėtyje – tuomet buvo ir dabar tampa agresijos kryžkele, patogia ir vieniems, ir kitiems kaimynams savo pasalūniškoms užmačioms.