„Daugelis žmonių gal net nesusimąsto, kad raudonkojų sakalų esama Lietuvoje. Šių paukščių įprotis laikytis būreliais labai dažnai stebina. Vienas mažiausių mūsų sakalėlių šalyje aptiktas prieš keturiasdešimt metų, o pirmąkart Žuvinte stebėjome nuo 1986 metų. Nuo to laiko pasitaikydavo metų, kai užskrendančius raudonkojus sakalus matydavome net du tris kartus metuose. Dažniau gegužę. Kartais jie net neužklysdavo ir kelis metus iš eilės.
Šįmet bene kasdien tris – keturis sakaliukus nuo rugsėjo pirmų dienų matome įvairiose vietose – ties Verebiejų, Žuvintų, Aleknonių kaimais, šalia rezervato direkcijos. Gretimo Krokialaukio apylinkėse pakelėje tarp Santaikos ir Krokialaukio (Alytaus r.) tupinėjo ant laidų ar ore medžiojo 27 sakaliukai. Tačiau daugiausia jų – per 30 vienoje vietoje Žuvinto palių pakraštyje ties Zailių kaimu, leidžiantis saulei gaudė grobį virš juodalksnių guotų. Šiuose būreliuose ir grupėse pamatysi pilkai melsvos spalvos su rudomis blauzdų plunksnomis pasipuošusių patinėlių, pilkai rudų patelių ar į sketsakalius panašių jauniklių.
Raudonkojai sakalai šįmet stebėti įvairiose Lietuvos vietose, bet ko gero, niekur taip gausiai, kaip kad Žuvinto apylinkėse. Tenka tik spėlioti, ar neįprastai karštas rugpjūtis ir vasariška rugsėjo pirmoji pusė įtakojo tokią jų gausą.
Panašiai kaip pelėsakaliai, šie sakaliukai maitinasi įvairiausiais smulkiais atviro kraštovaizdžio gyvūnėliais – pelėnais, stambesniais vabzdžiais ar driežais. Artimiausios jų perimvietės yra Ukrainos, Rumunijos ar Vengrijos stepių teritorijose. Ten jie stengiasi perėti lizduose aukštai medžiuose, dažniausiai kolonijomis“ – sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.
Raudonkojai sakalai nelabai baikštūs, tad juos stebėti gali visi, mėgstantys laiką leisti gamtos prieglobstyje.
Vėsesni orai išgins šiuos mielus paukščius į žiemavietes. Labai tikimės, kad raudonkojais sakalėliais vėl galėsime gerėtis kitąmet.
