Naisiai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2015 pristatymas Katedros aikštėje | Rengėjų nuotr.

Vilniuje rugsėjo 18–20 dienomis Katedros aikštėje vyko renginys „Naisiai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2015“, tokie susitikimai su kultūrine programa per šiuos metus jau organizuoti įvairiose Lietuvos vietovėse. Šis pristatymas išsiskyrė tuo, kad kartu buvo pristatytos ir 2016 metų mažosios Lietuvos kultūros sostinės: Josvainiai (Kėdainių r.), Gelgaudiškis (Šakių r.), Miežiškiai (Panevėžio r.), Žemaičių Kalvarija (Plungės r.), Šeduva (Radviliškio r.),Pagramantis (Tauragės r.), Juknaičiai (Šilutės r.), Merkinė (Varėnos r.), Alanta (Molėtų r.), Vepriai (Ukmergės r.). Dalyvavo jų atstovai su savo programa.

Sumanymas, kad kaimai ir miesteliai galėtų būti mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis, man kilo matant, kaip tendencingai ir nepagrįstai yra menkinama regionų, ypač kaimiškų vietovių, įtaka Lietuvos kultūrinio gyvenimo kokybei, įvairovei ir sklaidai. Atsibodo girdėti teiginius, kad kaimas prasigėrė ir miršta. Aš niekada neneigiau tų problemų, kurios egzistuoja kaime, bet jos ne ką mažesnės ir mieste. Gal tik kaime jos lengviau įveikiamos, nei tai įmanoma padaryti miestuose.

Kultūrinio gyvenimo kokybės klausimas kaimiškose vietovėse tampa svarbiausias klausimas, kurį turime išspręsti siekdami sustabdyti vidinę migraciją iš kaimų į miestus.

Kaimo vietovėms didelę žalą padarė mokyklų reforma, ji daug kaimų paliko be švietimo centrų. Ne visur išsaugotos bibliotekos, kultūros namai. Kažkam atrodė, kad kaimo žmogus gali apseiti be to, kas būtina miesto žmogui. Džiaugiuosi, jog ši kaimo naikinimo politika palietė tik dalį kaimų ir miestelių, palikdama kaimo žmonėms viltį kurti kokybišką gyvenimo aplinką nesikraustant į miestus.

Dažnai miniu Naisių pavyzdį, nes saugi aplinka ir kultūrinio gyvenimo kokybė Naisius pavertė viena iš patraukliausių gyvenimo vietų Lietuvoje. Nekilnojamojo turto kainos Naisiuose kelis kartus viršija tokio pat nekilnojamojo turto kainas kituose kaimuose. Žinoma, Naisiams padėjo didelės investicijos į kultūros infrastruktūrą, aplinkos tvarkymą, tačiau daug svarbesnis tapo pačios bendruomenės apsisprendimas gyventi sveiką gyvenimą, blaivioje aplinkoje vykdyti kultūrinius renginius, kartu tvarkyti viešąsias erdves, propaguoti saugios kaiminystės principus. Lietuvoje yra šimtai bendruomenių, kurios pasirinko panašų kelią, o joms reikia tik padrąsinimo, palaikymo, paramos. Valstybė turėtų matyti tų bendruomenių pastangas ir visokeriopai jas skatinti.

Mažųjų kultūros sostinių judėjimas ir yra kuriamas tam, kad išryškintume tas bendruomenes, kurios savo geromis patirtimis, sumanymais galėtų paskatinti visas likusias bendruomenes imtis aktyvesnės veiklos. Naisiai tikrai nėra vieninteliai ir išskirtiniai, gal tik žinomiausi dėl „Naisių vasaros“ serialo, teatro, šventės, dėl muziejų ir kitos kultūrinės infrastruktūros.

Lietuvoje daug kaimų ir miestelių, kurie savo žmonių išmone, darbais gali nustebinti ne tik Lietuvos gyventoją, bet ir užsienio svečią. Nuo 2016 metų mažųjų Lietuvos kultūros sostinių bus 10, po vieną kiekvienoje apskrityje. Naisiai bus pastovus tų sostinių kuratorius, jie konsultuos ir padės viskuo, kuo tik pajėgs. Lietuvos kultūros ministerija taip pat stengsis paremti bendruomenes, gavusias teisę pristatyti mažąsias kultūrines sostines. Pagal galimybes stengsiuosi tokias bendruomenes paremti pats.

Valdžios keičiasi, ne visos nori ir gali suprati, jog stiprindami bendruomenes mes prisidedame prie emigracijos mažinimo, prie žmonių gyvenimo kokybės didinimo. Tikiuosi, kad prasidėjęs Lietuvos mažųjų kultūros sostinių judėjimas bus tas impulsas, kurio reikia ir bendruomenėms, ir savivaldybėms, ir valstybei. Linkiu visiems darnos, kantrybės, sveikatos ir sėkmės.