Praėjusią savaitę Laisvės alėja ir aplinkinės miesto gatvės buvo virtusios didele filmavimo aikštele. Daugiau nei 50 žmonių komanda dirbo filmuojant režisieriaus Donato Ulvydo kuriamo filmo „Emilija“ scenas. Pokalbis su režisieriumi – apie Kauną, jame gyvenančius žmones ir pamatines vertybes šiuolaikiniame mene.
Kas jus sieja su Kauno miestu?
Kaunas jau nuo vaikystės buvo mano svajonių miestas. Būdamas mažas sakydavau, kad į Kauną veda labai graži estrada, o ne autostrada. Po studijų dirbau LNK televizijoje, kūrėme laidas jaunimui. Kitas didelis darbas, susijęs su Kaunu, buvo filmas „Vabzdžių dresuotojas“. Taigi Kaunas man tarsi kūrybos dirbtuvės.
Filme „Emilija“ bus kalbama apie pamatines žmogaus vertybes, tarp kurių bene svarbiausia yra laisvė. Kokią reikšmę ši sąvoka turi šiandien?
Laisvės idėja šiandien kaip niekad aktuali. Aš save priskiriu prie tų kūrėjų, kurie tarnauja idėjai, o ne prie tų, kurie kuria dėl savęs. Režisuodamas „Emiliją“ aš suprantu, kad ši idėja yra labai vertinga, ir aš kartu su komanda atiduosime visą širdį bei laiką kurdami šį filmą. Jeigu žmogus, sulaukęs 25 metų, jau skaitosi subrendęs, aš manau, kad tokio paties amžiaus valstybė dar išgyvena kūdikystės stadiją. Tai reiškia, kad ją reikia labai mylėti, puoselėti, saugoti ir gerbti. Dar kartelį turime priminti, kaip mes mylime savo šalį, ką mes joje turime, kas buvo iškovota.
Ką galėtumėte pasakyti apie Kauną kaip filmų kūrėjas?
Kaunas filmų kūrimui itin patrauklus ne tik dėl miesto erdvių. Iš kitų režisierių girdžiu, jog jie nori važiuoti filmuoti į Kauną, nes čia yra labai geros erdvės, lokacijos, filmavimo vietos, gera logistika, nėra milžiniškų kamščių, neperpildytas miestas. Aš turiu tokią nuojautą, kad prasidės dar didesnis judesys į Kauną. Juk visa Lietuvos kino industrija bazuojasi Vilniuje, o jiems atvažiuoti į Kauną, susirasti vietas kur filmuoti, atsivežti aktorius yra juokų darbas. Užsienyje 100 kilometrų yra tas pats, kas iš priemiesčio atvykti į studiją. Aš turiu tokį jausmą, kad žingsnis po žingsnio kino produkcijos Kaune daugės. Ir dėl to, kad čia yra daug patogumų, ir dėl to, kad tam tikra prasme Vilnius jau yra „išfilmuotas“.
Į filmo masines scenas nusifilmuoti užsiregistravo daugiau nei 2000 savanorių. Kaip manote, kodėl šis filmas susilaukė tokio didelio kauniečių susidomėjimo?
Tai, kas vyko Kaune, yra tikrai daugiau nei kinas. Žmonės atėjo tam, kad palaikytų idėją, o ne tam, kad tiesiog nusifilmuotų. Žmonės išgirdo mūsų šauksmą, kad mums reikia pagalbos ir iš karto atsiliepė. Šio filmo reikia ne man. Jo reikia tiems, kas atėjo, jų vaikams, draugams, Lietuvai, nes tai yra vertybės, stipriai didesnės nei kokia nors buitinė linija. Labai svarbu kalbėti apie pamatines vertybes. Man rodos, kad pas mus šalyje yra per mažai apie jas kalbama, ir kad Lietuva per mažai rūpinasi tuo, ką turi. Aš manau, kad Kauno mieste nieko netrūksta, čia viskas labai gerai. Iš tiesų mūsų scenarijus atvedė mus į Kauną. Filme mes kalbame ne tik apie Romo Kalantos auką Lietuvai. Filmas yra apie žmogų, teatrą, Lietuvą, apie vertybes ir svarbiausia – apie laisvę.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte filmuodami Kaune?
Galbūt pasakysiu banaliai, bet mes esame nustebinti, kaip buvome sutikti Kaune. Neslėpkime, kad visos biurokratinės įstaigos Lietuvoje neišgyvena aukso amžiaus, ir visuomet, kai eini susitikti su vyriausybinėmis ar savivaldybinėmis organizacijomis, tu laikai sukryžiavęs pirštus už nugaros ir tikiesi, kad tave išklausys ir supras. Ir kai mes važiavome patį pirmą kartą į Kauno miesto savivaldybę papasakoti, ko mes norėtumėme, mes turėjome vieną tikslą – kad mus išgirstų ir suprastų esmę, kad ir Kaunui to reikia. Kaunas tai išgirdo ir suprato per 10 minučių. Ir tada atvykę į Kauną nuo pirmo žingsnio mes supratome, kad viskas sekasi ir tai tęsėsi iki pat galo. Pradedant nuo to, kad kauniečių buvo daugiausiai, kurie užsiregistravo masinėse scenose, ir baigiant tuo, kad kur mes ėjome, nekildavo jokių problemų. Mes gavome palaikymą tiek iš Kauno policijos, tiek iš miesto savivaldybės.
Apie filmą „Emilija“
Romo Kalantos susideginimas ir iškart po jo kilusios spontaniškos antisovietinės demonstracijos – tai vienas iš šiemet pradėto filmuoti vaidybinio filmo „Emilija“ akcentų. Filmas pasakoja apie tylų pilietinį ir kultūrinį pasipriešinimą okupaciniam režimui, kurio epicentru 1972 metų pavasarį buvo tapusi Kauno Laisvės alėja.
