V.P. Balandis. Belgų europarlamentaro kritika A. Tsiprui – žvilgsnis iš šalies (video)

Neseniai vykusiuose Europarlamento debatuose belgų atstovas Gajus Ferhofštadtas (Guy Verhofstadt) kreipėsi į Graikų ministrą pirmininką Aleksį Tsiprą (Alexis Tsipras) ir akivaizdžiai supykęs išbarė šį už neryžtingumą, bei pareikalavo imtis konkrečių veiksmų krizei įveikti. Panašu, kad dalis stebėtojų tai įvertino kaip veržlų, drąsų pasisakymą nevyniojant žodžių į vatą ir lengvai suprantamą raginimą Graikų ministrui.

Vaizdo įrašu tą pačią dieną socialiniame tinkle pasidalino virš 40 tūkstančių žmonių, ir šis pasisakymas susilaukė nemažo visos Europos piliečių dėmesio. Kai kurie iš komentatorių įrašą paženklino kaip tinkamos lyderystės ir politinio ryžtingumo pavyzdį. Norėčiau su tuo nesutikti, ir paaiškinti, kodėl aš G. Ferhofštadto išrėžtą kalbą vertinčiau kaip viešųjų ryšių triuką ir apeliaciją į potencialius rinkėjus, o ne bandymą susikalbėti su A. Tsipru ar jam ką nors vertingo pasakyti.

Turbūt daugelis, išgirdę šaukiant mokykloje ar šeimoje, pasakytų, jog nors tai pačiam šaukiančiajam ir atrodytų paprastas ir savaime suprantamas auklėjimo būdas, kad ir kaip to norėtųsi, jis nėra pats efektyviausias. Na, o Europarlamente šaukimas išvis neturėtų turėti vietos, ir ypač, kai yra bandoma perteikti mintis itin svarbiu klausimu, komunikuoti su oficialias pareigas einančiu asmeniu ir kartu rasti konstruktyvų opios problemos sprendimą.

Visose situacijose per didelis emocionalumas trukdo kalbančiajam dėstyti mintis, o jo klausančiajam jas išgirsti. Jei mes matome sutuoktinius, šaukiančius vieni ant kitų, paprastai jau žinome, kad jie nusprendė nebesiklausyti vienas kito, ir galiausiai liks prie savo nuomonės. Suprantama, kad tas pats turėtų galioti ir kostiumuotiems pareigūnams. Todėl, kad buvo bandoma apsikeisti ne informacija, o greičiau emocijomis, šią kalbą pirmiausia vertinčiau kaip G. Ferhofštadto mėginimą užsitarnauti stebinčiųjų palankumą. Žinome, kad pagarsėję oratoriai sugeba klausytojus palenkti į savo pusę būtent apeliuodami į jų emocijas, prikaustydami jų dėmesį ir priversdami juos visus kartu išgyventi savotišką bendrumo jausmą.

Manau akivaizdu, kad G. Ferhofštadtas bandė į savo pusę palenkti tuos žmones, kurie yra pasipiktinę esama situacija ir noriai tapatintųsi su akivaizdžiai taip pat gerokai įpykusiu europarlamentaru. Tačiau vien tai, kad žiūrovų ir kalbėtojo emocijos atitinka bei rezonuoja tarpusavyje dar nereiškia, kad kalbėtojas pateikė gerus argumentus, ar kad jo pasisakymas buvo naudingas tam, kam oficialiai jis buvo adresuotas.

Savo kalboje G. Ferhofštadtas iš Graikų ministro pareikalavo konkrečių reformų, pasiūlymų ir įstatymų, skirtų esamai padėčiai spręsti. Nemanau, kad toks specifinis reikalavimas yra adekvatus, kadangi dalis Graikijai kylančių problemų turi kultūrinį pobūdį. Šalyje yra plačiai išsikerojusi korupcija, mokesčių slėpimas, gyventojai taip pat nepelnytai naudojasi įvairiomis lengvatomis, pašalpomis ir kitokiomis valstybės teikiamomis privilegijomis. Kaip neseniai straipsnyje pastebėjo Egidijus Vareikis, tokia Graikija yra jau nuo seno, ir šie dėsningumai akivaizdūs visoje šalies istorijoje. Reiškia, norint kažką pakeisti, reikia keisti Graikijos žmonių kultūrą, tapatumą ir gyvenimo įpročius.

Kultūros keitimas nėra užduotis, kurią galima įvykdyti išleidus su vieną ar keletą reformų ar potvarkių. Tą įrodo ir ankstesnių, pasižadėjusių šią kultūrą keisti Graikijos valdžių rezultatai. Žinome, kad mokesčiai Graikijoje yra panašūs, kaip ir Vokietijoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse, tačiau žmonės vengia mokėti mokesčius, ir jų yra surenkama net mažiau, nei pusė. Skaičiuojama, kad dėl to valstybė praranda apie 10 milijardų eurų.

Tai rodo, kad mokesčių įstatyminė bazė yra pakankamai stipri, tačiau žmonės paprasčiausiai jos nesilaiko. Šitokį kolektyvinį elgesį pakeisti yra be galo sunku. Net sąlyginai mažos žmonių grupės – pavyzdžiui, verslo įmonės – dažnai nukenčia keisdamos savo vidinę politiką, struktūrą, diegdamos naujas technologijas ar veiklas, kadangi jose dirbantys žmonės yra linkę priešintis tokiems pokyčiams, ir noriau veikia pagal senus savo įpročius ar vertybes. Visos tautos mastu tokius įsisenėjusius kultūros elementus keisti yra dar sunkiau, ir to pavyzdžių yra kupina pasaulio bei mūsų pačių istorija.

Pavyzdžiui, Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos – nors ir sužeista ir sužalota, tačiau išlaikiusi savo pagrindinę kultūrą ir tapatybę. Jos nepakeitė nei žiaurios represijos ir trėmimai, nei mažiau žiaurus alternatyvios religijos – ateizmo – propagavimas, ir išsilaisvinę mes vėl grįžtame prie savo šaknų. Savo kalbą saugoti reikėjo dar daugiau metų, dar nuo carinės Rusijos imperijos laikų, tačiau nei korimai, nei kitokios nuobaudos nepajėgė iš mūsų atimti gimtosios kalbos. Šiuolaikiniame pasauliniame kontekste panašiai apie tautų kultūros inerciją galėtų pastebėti ir amerikiečiai, kuriems nesiseka karinėmis priemonėmis pakeisti Artimųjų Rytų žmonių gyvenimo būdo – priešingai, panašu, kad tai sukelia tik dar didesnį, ekstremalesnį vietinių gyventojų pasipriešinimą. Kita vertus, vadinamosios „švelniosios“ priemonės, tokios kaip Holivudiniai filmai ir jų propaguojama kultūra, atrodo, veikia geriau.

Yra žinoma, jog sėkmingiems visos šalies kultūros pokyčiams būtina, kad patys žmonės šio pokyčio norėtų, matytų jo tikslą ir prasmę, tikėtų, jog jie pasikeisti yra pajėgūs, bei turėtų stiprius, deramą pavyzdį rodančius lyderius. Suprantama, jog taip pat labai padėtų, jei jie būtų palaikomi iš šalies, o ne spaudžiami ar viešai kritikuojami. Manau, kad diplomatas G. Ferhofštadtas yra pakankamai išsilavinęs ir supratingas ir iš tiesų nesitiki, jog graikų kultūrą A. Tsipras pavyktų pakeisti išleidus dar kelis papildomus įstatymus. Be to, manyčiau, jog būdamas politikoje ne naujoku, G. Ferhofštadtas iš tiesų taipogi gerai išmano, kokiu tonu dera kalbėti su kitos valstybės išrinktu atstovu, ir nepagarbiai kreipdamasis į A. Tsiprą tai darė sąmoningai, siekdamas išgarsinti savo paties vardą, ir, smarkiausiai iš visų mušdamasis į krūtinę, tapti ryškiausiu Graikijos kritikų simboliu.

Svarstyčiau, kad europarlamentaras G. Ferhofštadtas pasinaudodamas proga įvykdyti savo viešųjų ryšių kampaniją ne tik kad nepadėjo spręsti Europos Sąjungos ir Graikijos problemų, bet priešingai, diskreditavo Europos Parlamentą ir nuteikė graikų žmones priešiškai. Ypač paradoksaliai skambėjo pasisakymas, kai pasisakantysis teigė vertinantis demokratiją ir galimybes diskutuoti gyvai, tačiau visgi graikų išrinktas ministras pirmininkas privalo daryti tik vieną dalyką – dar labiau apkarpyti Graikijos viešojo sektoriaus išlaidas. Graikai savo ministrą pirmininką išrinko atstovauti jų valiai ir interesams, o ne klausyti ant jo šaukiančio europarlamentaro, todėl šį G. Ferhofštadto pasisakymą vertinu neigiamai.