Kovo 21 d. Naisiuose buvo švenčiama pavasario lygė – atskaitos taškas gamtoje, kai saulė teka tiksliai rytuose, kai diena susilygina su naktimi ir po truputį ima ilgėti, kai tamsa užleidžia vietą šviesai… Šios dienos rytas prasidėjo lietumi, pūtė žvarbokas vėjas, vėliau radosi ir šlapdriba, gal todėl prisiminti senąsias baltų tradicijas ir pasidžiaugti atbundančia gamta susirinko tik patys drąsiausi.
Renginys prasidėjo Naisių kultūros rūmuose, kur tautodailininkai Rasa ir Gintaras Daukšos mokė vašku marginti kiaušinius, nes margučiai reikalingi pavasario lygės ritualuose. Vaikų ir suaugusių rankose kiaušiniai pasipuošė pavasario saulytėmis, stilizuotais medžiais ir, žinoma, žirgeliais, kurių motyvas įkūnija Visatos virsmą (pasak Liberto Klimkos, žirgeliai traukia saulės vežimą).
Po valandos Ugnies aikštėje suliepsnojo pirmasis laužas, prie kurio garavo karšta arbata, o šalia stovinčioje palapinėje kiekvienas galėjo susirišti verbą – puokštelę iš kadagio ir jau išsprogusios karklo šakelės. Trys sveikuoliai neatsisakė ir maudynių Šventežeryje, taip išlaikydami senąjį pavasario lygiadienio paprotį. Etninės kultūros puoselėtojas Valdas Rutkūnas susibūrusiems prie laužo priminė šios šventės prasmę, svarbą baltų tikėjime bei pakvietė atlikti kelias apeigas.
Nuo Ugnies aikštės šventinė eisena pakilo į Alkos kalną, nešina Šventežerio vandeniu. Aukure, kurį saugo pats Perkūnas, liepsnojo antrasis laužas, prie kurio buvo tęsiamos apeigos, o skleidžiama šiluma saugojo nuo vėjo. Šventežerio vandeniu V. Rutkūnas pašventino kiekvieną šventės dalyvį ir visas verbas, kiekvienas druska turėjo “pamaitinti” ugnį, o besidalindami gyvybės simboliu – margučiu – vieni kitiems linkėjo stiprybės, vienybės, jėgos, sveikatos, įkvėpimo…
Šventė baigėsi dainomis, rateliais ir gražiomis mintimis, garbinančiomis atbundančią gamtą, naujai įžiebtą pavasario ugnį. O tą dieną kovoję išeinančios žiemos ir sugrįžtančio pavasario orai neišgąsdino – svarbu noras pabūti savo bendruomenėje ir atgaivinti gal jau ir primirštas tradicijas.
