Tęsinys. Pradžia ČIA.
II
Atėjo rugsėjis. Pardavę butą miesto centre, jie persikėlė į naują mikrorajoną. Jame įsigijo du, vieną šalia kito, seneliams. Ir dar liko pinigų vaistams ir senelio gydymui. Kad ir teko iš erdvaus devyniolikto amžiaus persikelti į dvidešimto amžiaus skurdą ir jausti tą baisią tuštumą ir nykumą, beprasmybę, tik šiek tiek jaunumas jame gelbėjo, buvo ir gerų žinių – senelis atsigavo. Pradėjo net kalbėti. O tai reiškė, kad Sofija vėl turės su kuo pasišnekėti. Užėjusi į jo kambarį, ji prisėdo pasėdėti. Iš senelio akių buvo matyti, kad džiaugiasi jos buvimu. Sofija jautė, kad yra jo širdies džiaugsmas. Ir atrodė, kad jis mąsto, jog turi gyventi, padėti jai, nes tokia gležna gėlė kaip Sofija dar turi išmokti pati apsiginti. Sofija pabučiavo senelį.
Niuta dievino merginas, panašias į Sofiją.
– Laaabas, laaabas, Niuta, – sakydavo Sofija, grįžusi iš mokyklos, ir meiliai apkabindavo jos galvą. Reikalai mokykloje aprimo. Ją užsistojo „vierchės“. Dėl to jos turėjo išgyventi net du mėnesius ignoravimo. Taip į Niutą kreipdavosi ir kitos merginos – laaabas, laaabas, Niuta, laaabas. Todėl Niuta šį stilių dievino ir dievino merginas. Tokia iš pragaro šiek tiek, – šypsodavosi Sofija girdėdama mažiukės cerberišką urzgimą, kai ji, įsitaisiusi balkone, tokiu būdu pranešdavo apie save šalimais pasirodžiusiam kaimynui. Šį naujų rajonų tankumą buvo ne taip lengva išgyventi. Visi nori turėti savo erdvę, o kambarių lubos žemos, sienos lyg popierius, net kaimyno atodūsis girdėti, – niekaip negalėjai juose pajusti devyniolikto amžiaus nostalgijos, nors kambaryje ir stovėjo tas pats ąžuolinis stalas, prie kurio Sofija ruošdavo pamokas.
Bet prasidėjo Niutos vedžiojimai į lauką. Pažintys su žmonėmis. Visi žavėjosi, kokia Niuta graži. O ji, dar mažiukė, džiugino visus, nes visi jai buvo draugai. Kartą ji tiesiog nusekė paskui praeinančius bernus, o tie, gerai net neapsidairę, ir sako jai:
– O tu nebijai, kad mes tave išsikepsim?
Sofija net apstulbo iš netikėtumo.
– Bet vis dėlto, kokia jo veislė? – pasidomėjo.
– Niufaudlendas, – ironiškai šypsodamasi atsakė Sofija.
-Niufaulendas? Atrodė kažkokie rimti.
Jai įstrigo vienos moters, kuri turėjo terjerą, žodžiai: gerai turėti, tuo labiau išgelbėti šunį. Tai reiškia, kad gausi gerą duoklę, taip yra.
Rugsėjiniai pasivaikščiojimai su Niuta buvo puikūs. Sofija išdrąsėjo. Baimės dingo. Ji vilkdavosi juodą mažą suknutę ir raudoną trumpą lietpaltėlį, audavosi raudonus odinius „balerinos“ batelius ir su Niuta eidavo prie kiosko, ko nors nusipirkti. Mažylė kėlė visų džiaugsmą ir susižavėjimą. Bet taip yra, mąstė sau Sofija kaip kokia senė, pasenusi gyvybė darosi nebeįdomi.
Mama daug dirbo. Pas senelį ateidavo slaugytoja. Prie naujųjų namų atvažiavo cirkas. Vieną dieną jos su Niuta ėjo pro šalį, prie cirko ganėsi arkliai, vienas jų, lyg kramtydamas kramtomąją gumą, pradėjo šuoliuoti artyn, ir jos abidvi su Niuta išsigandusios nuo jo pabėgo, o atsisėdusios ant betoninių laiptelių, staiga pasijuto niekam nereikalingos. Niuta tupėdama stebėjo aplinką, visus apžiūrinėjo ir kažką sau galvojo.
Galvojo ir Sofija. Vis dėlto, kaip jai prisitaikyti prie naujosios aplinkos? Dabar, turėdama šunį, ji privalo maždaug tris valandas per dieną praleisti su ja lauke. Nors čia daugiau vietos pasivaikščioti, bet atitinkamai daugiau ir žmonių. Nepasakytum, kad niekas tame rajone nesirūpino pasodinti žydinčių krūmų ar gėlynų po langais, rūpinosi, ypač mėgo jazminus ir alyvas, erškėtrožių krūmus, jurginus, bet, vaikštinėdama su šunimi, vis dažniau ji pakliūdavo į labai nemalonias situacijas. Tie, kurie mėgo žydinčius krūmus ir gėles, nemėgo gyvūnų – Niutai tik susiruošus pauostyti kokio krūmelio lapelius, bemat pro balkono langą išlįsdavo kokios storos tetulės galva ir pradėdavo rėkti:
– Tu čia nevaikščiok, neleisk šuns į darželį, man paskui gėlės nuvysta, – jos įtūždavo. Nors Niuta nė neplanuodavo ko nors daryti prie to krūmelio, ji tik mėgo uostyti žolynus. Arba: „Kodėl tu vaikštai po langais!“ Nes čia buvo jų privati nuosavybė. Vieną kartą jai buvo pagrasinta, kad gaus į galvą… Kita boba pradėjo rėkti, kodėl šuo čia kakoja, o Sofija atsakė, kad ji negali įsakyti šuniui, kur kakoti. Sofija nesuprato, kaip gali suaugę žmonės taip nieko neišmanyti apie šunis – juk šuo reikalų nedarys net ant šaligatvio, nebent jau visai neturėtų išeities, o tokių atvejų pasitaiko miesto centre, šiaip jau šuo labai išrankus reikalų darymo vietai, kartais jos ieško net dešimt ar daugiau minučių, o neradęs tinkamos, reikalus gali atidėti ir kelioms valandoms, net pusdieniui. Tai pastebėjusi, Sofija įsidėmėjo tas patinkančias vietas ir kartais, kai reikėdavo paskubėti, kai nebūdavo daug laiko, ten Niutą pirmiausia ir vesdavo. Be to, ji ir visi kaimynai, laikantys šuniukus, „suvenyrus“ sutvarkydavo. Sofija tik jautė iš žmonių plūstantį pyktį, bet kodėl jie buvo pikti? Vis dėlto ją apimdavo juokas, kai koks kiemo katinukas tame pat darželyje atlikinėdavo savo reikalus, o storoji tetulė jo po balkonu ir nepastebėdavo.
– Žiūrėk, Niuti, matai, kas naikina šios storos tetos gėles? – Kalbėdavo apsikabinusi šuns galvą Sofija ir abi pradėdavo dūkti.
Niuta greitai augo, darėsi panaši į tikrą šunį, ne kokį mažiuką dekoratyvinį, o pakankamai didelį ir labai stiprų – Niutos ketera jau siekė aukščiau Sofijos kelių. Niutos ėmė privengti net vyrai. Tada paaiškėjo, kad, šunų atžvilgiu, yra tik dvi grupės žmonių: kurie juos myli ir kurie nemyli, nemėgsta ar bijo, būtent ant jų Niuta lodavo pridarydama Sofijai nemažai nemalonumų. Ir vis tiek Sofija jautėsi su Niuta kaip už sienos, bet tada prasidėjo visai rimti kitokio pobūdžio puldinėjimai. Paaiškėjo, kad tuose iš visų pusių tave ribojančiuose ir stebinčiuose daugiabučiuose gyvena daug keistų personų, kurios, net neturėdamos tiesioginio kontakto, iš principo negalėjo pakęsti jų, Sofijos su Niuta, egzistavimo šalia. Viena vis išlįsdavo iš aštunto aukšto ir rėkdavo, kad Sofija nestovėtų su šunimi krepšinio aikštelėje, nors ta aikštelė ir būdavo amžinai tuščia, niekas joje nežaisdavo, o jei pasitaikydavo toks išskirtinis atvejis, taigi Sofija ten su šunimi ir neidavo. Kita niurzglė iš penkiaaukščio išvis uždraudė jai pasirodyt kieme ir net pagrasino užmėtyti akmenimis. Dar pro šalį dažnokai praeidavo keistas vyriškis, ant kurio Niuta jau iš tolo pradėdavo loti, o jis vis grasindavo jas abi nušauti. Kaip ji atskiria žmones, mąstė sau Sofija. Kodėl ant vienų loja, o prieš kitus tiesiog ištirpsta ir taip nori įtikti, kad nors mirk iš juoko? Ir Niutos sprendimai juk dažnai pasitvirtina! Kad ir tas vyriškis, ant kurio Niuta ėmė loti aną vakarą, juk jis buvo toks baisus, toks piktas! Sofija tuoj pat nutempė Niutą į šalį, kuo toliau nuo jo, bet jis pradėjo sekti jas ir visaip grasinti. Sofija, visai išsigandusi, staiga sustojo, atsisuko į jį, išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną, įjungė jį ir lyg kokį ginklą iškėlė šviesomis į tą vyriškį ir ėmė šaukti, kad, jei tik jis nors žingsnį žengs artyn, ji tuoj pat skambins bendrosios pagalbos telefonu! Vyriškis sustojo… Šito Sofija jau negalėjo pakelti – apie tuos išpuolius ji papasakojo ir seneliui, ir mamai. Jie abu susirūpino ir nuliūdo.
– Kaimiečių blogąja prasme mentalitetas, – kaip visuomet, sava profesine kalba ištarė mama. – Jie nesuvokia, kad gyventi mieste visai kas kita nei kaime, jiems iki šiol šuns vieta – tik būdoje. Jie nesupranta ar nežino, kad naminių gyvūnų elgesys beveik šimtu procentų priklauso nuo žmogaus elgesio, jei tik, žinoma, gyvūnas nėra sužeistas ir nejaučia skausmo?
Senelis nuleidęs galvą kažką tyliai mąstė. Jis jau beveik atgavo jėgas ir nusprendė po pietų kartu su Sofija pavedžioti šunį, kad pajustų ir suprastų situaciją. Taigi jie abu pradėjo „tiriamąjį“ darbą ir nemažai sužinojo iš senbuvių: ko ir iš ko galima tikėtis ir kaip elgtis. Bet labiausiai Sofijai pagelbėjo jaunas vyriškis su puikia rudo kailio labradore Meda, Niutos drauge: Jie kaip tik susitiko prie tos nelemtos krepšinio aikštelės ir turėjo sustoti, nes šunys draugiškai apsiuostė ir pradėjo žaisti. „Tegu pažaidžia, šunims būtina bendrauti, ir palakstys bent kiek“, – pasiūlė Egidijus. Ir staiga išlindo ta baisioji balkono galva.
– Ko tu loji, ko loji? – Visai nemandagiai, pakėlęs aukštyn galvą, garsiai atsakė tai moteriškei Egidijus, vėl pradėjusiai savo giesmę apie krepšinio aikšteles, ir ta kažkodėl nutilo ir, regis, visiems laikams dingo iš balkono. Pas mus vis dar patriarchatas, prisiminusi istorijos pamoką, pagalvojo Sofija, ir pas mus vis dar skriaudžiami vaikai ir moterys? Nors ir buvo dėkinga už paramą.
Panašiai buvo „apsitvarkyta“ su žolynų mylėtoja. Jai pradėjus aiškinti, kad privaloma šuniui nešioti antsnukį, senelis parodė, kad antsnukis šuniui užsegtas, o šiai pasipiktinus, kad antsnukis kažkoks ne toks, senelis su ironija, bet neva mandagiai jos kalba paklausė:
– A kakoi vam nužen? – Ir moteriškė sutriko.
– Seneli, tai ir pas mus klesti mačo kultūra, – pradėjo Sofija, – negi man reikės lankyti savigynos kursus, išmokti aikido? Ar ne Islandijoje tokia kultūra klesti? Mažuose miesteliuose jaunimui nėra darbo, ten daug jų nusižudo, o laimi ir išlieka tik fiziškai stipriausi…
Ir nežinojo senelis, ką atsakyti savo vaikaitei. Kaip iš viso jai, pasakų vaikui, tai pasakyti? Visais laikais, kiek jis prisimena, taip buvo. „Kaip tarp žvėrių, taip ir tarp žmonių…“, – mintyse atvirkštine tvarka perfrazavo pasakymą „Kaip danguje, taip ir ant žemės“ ir pakštelėjo Sofijai į kaktą, o šunį švelniai paglostė. Juk Niuta į švelnumą atsakydavo švelnumu, ir, kaip tyčia, tiesiog antgamtiškai jautė piktus, negerus žmones ir ant jų lojo…
Tuose naujuose rajonuose gyveno dar vienos rūšies žmonių – bedarbių alkoholikų, kurie gerdavo grupelėmis ant suoliukų ir labai šiukšlindavo, bet čia jie buvo kažkokie „kuklūs“, visi dėvėjo tamsias „taksisto“ striukes, šaltesnėmis dienomis užsimaukšlindavo megztas juodas sportines kepuraites, jų kelnės buvo neaiškios spalvos, suglamžytos, neskalbtos, nelygintos, veidai jų buvo raudoni ir jie, nerimaudami, iš kur gauti pinigų alaus buteliui, vis būriuodavosi prie mažųjų maisto prekių parduotuvių, o tame rajone vyravo „Maximos“. Kol buvo maža, Niuta į juos dėl jų aprangos reaguodavo kaip į sniego senį – lojo, nes nežinojo, kas tai, ko iš jų tikėtis, tiesiog pati bijojo, kaip ir tų juodų šiukšlių maišų, bet jie niekada neparodė jai atgalinės agresijos, tarsi be žodžių sutikdami, kad verti būti šuns aploti, tyliai pasišalindavo, tokio tylaus ir nuolankaus savivertės praradimo Sofija iki tol nė nebuvo mačiusi, todėl nustojo jų bijoti, bet arti prieiti vengė. Ji – sau, jie tegu – sau. Jai pritarė ir Niuta, nustojusi į juos kreipti dėmesį, vis dėlto per arti prie Sofijos prieiti ar lenkti ją iš nugaros buvo bet kam nepatartina…
Vieną dieną jų klasėje pasirodė Paulina, nauja mokinė. Ji persikėlė gyventi pas močiutę, nes jos tėvai išvažiavo uždarbiauti į Angliją. Ir dar, kas visas jų klasės mergaites labai sudomino, – du vyresniųjų klasių moksleiviai. Markas pakeitė mokyklą, o Aurelijus buvo pusiau lietuvis, kurio tėvai iš Belgijos persikėlė dirbti į Vilnių. Markas buvo aukštas, šviesiaplaukis. Puikiai vairavo mašiną, kas Sofijai siejosi su seneliu. Sportavo, ir sklido kalbos, kad mokyklą pakeitė dėl joje įvykusių muštynių. Aurelijus irgi aukštas, šatenas, kartą Sofijai bežengiant į mokyklą susitiko jų akys. „Koks tamsus žvilgsnis“, – pagalvojo Sofija. – Kažkoks tamsus. Gilus“. Ar jis nėra tas berniukas iš Tandarikos, kuris mėto nusibodusius daiktus? Jie buvo ketveriais metais už jas vyresni. Visa mokykla kalbėjo, kai Markas buvo pakviestas filmuotis į serialą, na, o Aurelijus buvo įsteigęs grupę, kurios dainų tekstai buvo labai įdomūs, ir visos norėjo su juo draugauti. Sofija visada patirdavo estetinį išgyvenimą klausydamasi jo dainų.
– Aš jį užkalbinsiu, – pareiškė Gytė, – pakviesiu kur nors.
– Ir tu išdrįsi? – Perbalusi atsakė Sofija.
Paulina gyveno pas močiutę, kuri buvo totoriško kraujo, siuvėja, kaip ir Sofijos močiutė, ir taip pat Paulinai pasiūdavo elegantiškų rūbelių, kaip ir Sofijai jos močiutė, įvairių modelių, kuriuos jos rinkdavosi iš madų žurnalų, kartais iš močiučių dar turimų pokario laikų žurnalų, kur nebuvo gyvų modelių, tik nupiešti, ir jų ploni liemenys buvo tokie neįmanomai lėliški, bet pati idėja jų nenervino, nes Paulinos ir Sofijos liemenų apimtys buvo mažesnės negu reikalauja grožio industrija, Sofijos – penkiasdešimt penki, o Paulinos – penkiasdešimt septyni. Paulinos močiutė buvo prikaupusi daug auksinių papuošalų su deimantais ir rubinais, auksinių grandinėlių, salone puikavosi pianinas, kuriuo grojo Paulinos teta, nes buvo baigusi muzikos mokyklą ir studijavo atlikėjos pianinu profesiją, buvo labai jautri, verkdavo prie upės, mėgo vaikščioti po kambarius su baltu apatinuku, ji buvo gražuolė, visi vyrai atsisukdavo ir žiūrėdavo jai pavymui, jos liemuo irgi buvo labai plonas, net iki šiol jauni vyrai ja grožėdavosi. Indaujoje stovėjo senovinis servizas, šiek tiek knygų. Sėdėdamos siaurame Paulinos kambaryje jos žaisdavo su Paulinos močiutės deimantiniu žiedu ir studijuodavo, kokį gi spindulį meta deimantas. Kartais vakarais kepdavo vištą. Paulina pareiškė, kad višta išsitroškina geriau, jei į ją įdedi butelį su vandeniu, nuo ko Sofijai buvo šlykštu. Išsikepusios vištą jos skaniai ją suvalgydavo, įsipylusios į krištolines mažas taureles vyno. Sėdėdamos kieme „mirdavo“ iš neturėjimo ką veikti. Žaisdavo žaidimą „Ką aš suvaidinau? Atspėk“. Eidavo pasivaikščioti su Niuta kartu, Niutai Paulina labai patiko. Ji su didžiausiu smalsumu stebėdavo blondinę Pauliną ir uosdavo orą, tarytum šis ką galėtų pasakyti. Dar, be abejo, lankėsi kirpykloje, nes Paulina irgi kartais kirpdavosi karė. Jos vienodai apsikirpdavo – abi karė, taip pat pirkdavo vienodus daiktus. Bet Paulina buvo užsislėpusi intrigantė. Vieną vakarą vienas „Lofto“ didžėjų pakvietė Pauliną šokti. Tai buvo jos pergalė. Ji pirmą kartą gyvenime įsimylėjo. Ji labai įsižeidė, kai kartą Aušra, analizuodama jų visų grožį, suskirstė merginas į saldžias ir nesaldžias, o apie Pauliną pasakė, kad ji yra geras žmogus. „O aš kokia? – paklausė Sofija. – O tu pusiau saldi“, – pareiškė Aušra. Aušra buvo panaši į persų katę, o iš charakterio – tikra laputė. „Tu įsivaizduoji, – aiškino Sofijai Paulina, – ji nori pasakyti, kad aš negraži, aš tik geras žmogus, daugmaž „faina pana“. Ir tada vilkėdama žalią smulkiais langiukais suknelę iš „Karen Millen“, močiutė jai nupirko, tėvai atsiuntė pinigų, ji pasijuto mergina, jos paaugliškas kūnas stiebėsi į merginos kūną. Jis ją bučiavo. Ir Sofija tapo jos guodėja, nes Paulina tikėjosi kažko daugiau, kad jis jai skambins, o, pasirodo, tai buvo vienintelis šokis ir vieninteliai pirmieji Paulinos bučiniai. Kartą ji matė jį pro langą, su tėvais, ji buvo įsimylėjusi į jį, tai buvo jos pirmoji paaugliška meilė. O gal pirmoji jos meilė buvo pusbrolis, mąstė sau Sofija, kuris Paulinai atrodė be galo gražus, ir kai jis grįždavo atostogų iš kariuomenės, ji nepraleisdavo progos išreikšti savo vaikiško džiaugsmo karštai jį bučiuodama. Tiesą pasakius, ji buvo jį įsimylėjusi.
Jos su Paulina pradėjo rūkyti. Maža Sofijos figūrėlė sėdėdavo kambario viduryje pasidėjusi cigarečių pakelį, nes viskas buvo blogai. Kartą Sofijos mama, anksčiau nei įprastai grįžusi iš darbo, ir rado taip sustingusią Sofiją vidury kambario su tuo nelemtu cigarečių pakeliu. Ji, žinoma, viską suprato, užjautė, mąstė, ką daryti, bet žinojo ir tai, kad privalo budėti, ir parodyti tą budėjimą tokiomis formomis, kurios Sofijai darytų įspūdį, iš kurių ji suprastų, kad visi jos kvailiojimai nėra neatšaukiami, kad ji yra saugi, nes mama budi. Todėl ir dabar mama teatrališkai pakėlė tą cigarečių pakelį nuo grindų, plačiai pravėrė langą ir taip toli šveitė jį į gatvę, kad nė pati nematė, kur jis nukrito. Netrukus Paulina, kai jos susitiko gatvėje, ji buvo apsivilkusi juodą ilgą tiesų paltą, pareiškė: „Metam rūkyti, man svaigsta galva, aš vėmiau, surūkiau visą pakelį cigarečių“. „Viskas, daugiau nerūkom“, – nusprendė jos abi. Ir pradėjo mažinti maisto porcijas, kad būtų dar liaunesnės. Kitą kartą, kai jos lipo devyniolikto amžiaus namo laiptais pas Pauliną, ši nesusilaikė: „Tu esi kaip „lietaus“ žmogus“. Ką ji nori tuo pasakyti, mąstė Sofija. Aš, kuri aiškinu kitoms sunkiausius matematikos uždavinius, skaitau bei rašau knygas, kurias ji su įdomumu skaito, dainuoju chore, esu „lietaus žmogus“? Kokių gi Paulinos kodų Sofija nesuprato? Bet tada jų draugystė jau ėjo į pabaigą. Tą rudenį Paulina nešiojo pilką kostiumėlį su lape. Sofija jautėsi tokiam dar per mergaitiška, o Paulina taip apsirengusi patenkinta žingsniuodavo migdolinėmis Vilniaus gatvėmis. Bet vis dar, jei neišeidavo susitikti, jos su Paulina telefonu prašnekėdavo po valandą. Visi kraipė galvas, kaip jos taip ilgai išplepa, na, labiausiai pyko dėl didžiulių sąskaitų už ryšio paslaugas. Mokykloje jas su Paulina pradėjo persekioti auklėtoja ir bendraklasės. „Superauklėtoja“ buvo istorikė, tačiau jos pamokos būdavo įdomios. Įskiepijo meilę istorijai. Padėjo formuoti pasaulio suvokimą. Tiesą pasakius, jos pamokos tikrai būdavo įdomios. Per pamokos intarpus ji skųsdavosi kepenimis, sakydavo, kad dėl to jai skruostai vis išrausta, būdavo įsisegusi segtuką į trumpus plaukus, iš ko Paulina amžinai juokdamasi tyčiodavosi. Auklėtoja buvo direktoriaus žmona. Ji aiškino joms, kad merginos neturi dažytis, nes pasidažymas – tai kaip gėlės piestelės, – traukia vabzdžius. Ir kad jau Sofijos tai ji tikrai nesiimtų į kalnus, o pasiimtų Lėją. Dar labai mėgdavo pasakoti apie Barborą Radvilaitę, kaip Žygimantas Augustas kviesdavo po mirties jos dvasią ir neduodavo taip jai ramybės. Jai patiko Pilėnų istorija, kaip visi lietuviai susidegina iki vieno, ir ta istorija, kuri be galo žavėjo ir Sofiją: kaip lietuviai sugalvojo paaukoti nekaltą mergelę, norėdami užridenti ant jos akmenį, ji buvo su puokštele, bet akmuo pasiėmė tik puokštelę. O tai reiškia, kad aukotis galima tik savo noru, o kitų aukoti negalima. Su tuo Sofija visiškai sutiko. Dar toji auklėtoja buvo nusprendusi, kad Sofija kolekcionuoja keiksmažodžius, nes aptiko kitos bendraklasės knygelę, pilną keiksmažodžių, o pagalvojo, kad knygelė – Sofijos. Auklėtojai nepatiko garbanoti Sofijos plaukai, nepatiko, kad jos gražiai dainuoja. Kartą prosenelė po koncerto, kuriame ji su choru dainavo, sakė, dainavote kaip angelai. Ar ji buvo angelas, ar undinėlė apdovanota savybe savo balsu keršyti vyrams? Kartais Sofija atrodė kaip porcelianinė ar vaškinė lėlė. Lyg netikra, dirbtinė. Bet ne barbė, kažkokia meniška lėlė. O kartais Sofijoje buvo matyti vilkiukiška gyvybė su nupaišytu Paulinos apgamėliu. Ir dar ji nusprendė, kad Sofija panaši į vieną dailiojo čiuožimo čempionę. Auklėtoja prašė kitų mokytojų, kad rašytų jai žemesnius pažymius, dėl to Sofiją perspėjo literatūros mokytoja. Ji buvo graži, bet akys labai keistos – akių vyzdžiai visą laiką šokinėjo. Vieną kartą į pamokas ji atėjo ant kaklo užsirišusi skarelę ir klasės vaikinai iššifravo, kodėl, – nes jai ant kaklo buvo „nasosas“. Ji papasakojo savo istoriją, kaip susitiko vyrą. Atsirado kažkoks vyras, kuris jai paskambino, nežinia iš kur sužinojęs telefono numerį, pasakė, kad pamatė ją gatvėje, labai susižavėjo, taip jie susipažino ir dabar jie yra vyras ir žmona. Vieną dieną auklėtoja liepė Paulinai ir Sofijai išplauti jos kabinetą, istorijos pamokos klasę, kitoje pusėje buvo jos vyro, direktoriaus, kabinetas. Paulina prisipylė kibirą vandens, pasiėmė šluotą, grindų skudurą, apsivyniojo skudurą aplink šluotą ir šypsodamasi pradėjo tyčiotis: na, aš tau išplausiu klasę, viską tau išplausiu, ir pradėjo su tuo grindų skuduru plauti jos altorių – stalą, paskui dar lentą „paplovė“ ir prisikvatojusios jos išėjo. Pastabų per istorijos pamoką nebuvo, viskas buvo labai švaru, auklėtoja demonstratyviai perbraukė ranka per stalą. Taip ir liko tas ruduo, tas klasės ruduo viename iš Sofijos tinklainės filmų. Kai jie visi su klase nuėjo ant Tauro kalno ir dūko geltonuose bei raudonuose lapuose. Sofija prisiminė savo languotą plytinį paltuką ir „rolkomis“ garbanotus kaštoninius plaukus. Tiesą pasakius, tai buvo gyvenimas. Tai buvo gražu. Tai buvo muzika. Jai priminė „Šokį su kardais“.
O žiemą Sofija netikėtai apsirgo gelta. Visą savaitę jos mamos beveik nebuvo namie, ji turėjo globoti kažkokią vengrų delegaciją, tad keldavosi prieš šešias, grįždavo dvyliktą… Pagaliau, išlydėjusi svečius ir jau normaliu laiku grįžusi iš darbo, Sofijos mama rado ją lovoje karščiuojančią, skubiai nuvežė į polikliniką, o jau iš poliklinikos Sofija tiesiai buvo išgabenta į infekcinę ligoninę, kur jos net aplankyti nebuvo galima. Mama tik pro langelį paduodavo seselei ką atnešusi ir pasiteiraudavo dėl jos. Toje ligoninėje Sofijai pasisekė – palatoje gulėjusi jauna simpatiška moteris visaip ją globojo, ir ji valgė medų su kažkokiomis žolėmis, nes medus yra labai gerai kepenims, jos vyras pirkdavo jį turguje ir veždavo jai. Sofijos rankos buvo gražios, ilgi piršai ir ji augino ilgus nagus, kuriuos tą žiemą lakuodavo šviesiai rožine spalva, ir kažkoks pasenęs komunistas gydytojas ją užsipuolė, kaip paauglė drįsta nešioti tokius nagus ir dar lakuotis, nes komunistiniais laikais lakuoti nagus, dažytis ir nešioti žiedus buvo supuvęs kapitalizmas, tai buvo kažkokia kapitalizmo šmėkla. Kokia laiminga buvo Sofija, kai pagaliau išėjo iš ligoninės, močiutės nupirkti UGG stiliaus batai, kuriuos Sofija vadino čiukčių batais, buvo nuostabūs, puošti kailiais. Sofija galvojo, kodėl visi taip žiūri į jos batus, ir grįžusi namo staiga pamatė, kad ant jos batų buvo likęs ligoninėje užklijuotas numeris, kaip iš konclagerio, tiesa pasakius, Sofija dar nežinojo, kad gyvenimas kartais panašus į konclagerį, ir jame daug piktavalių žmonių, ji nuplėšė jį ir atsikratė sunkių prisiminimų. Pirmyn, gardemarinai, gyvenimas prieš akis!
Sofijos mama jau visai negalėjo suvokti klasės auklėtojos poelgio, kuri Sofiją, grįžusią po mėnesio praleistų pamokų, pačią pirmą dieną išvarė iš mokyklos neva dėl to, kad ši buvo pasišiaušusiais plaukais. Nežinodama, ką daryti, Sofija atėjo pas ją į redakciją ir trumpai apsakė, kodėl. Sofijos mamai net kraujas užvirė. „Eime, grįžtam abi, aš pasiaiškinsiu su tavo auklėtoja“, – nusprendė mama ir nuėjo pas vyriausiąjį redaktorių atsiprašyti iš darbo kelioms valandoms. Bet Sofija nėjo. Nebuvo nė tokių minčių, kad ji galėtų tą dieną grįžti į mokyklą. Sofijos mama viesulo greičiu atsirado dukters mokykloje ir stojo akis į akį su klasės auklėtoja. „Ji buvo nesusišukavusi“, – nepraradusi pusiausvyros paaiškino auklėtoja. „Nesusišukavusi? O visi kiti susišukavę? O Sofijos liga? O jos praleistos pamokos jūsų nedomina? – beveik jau šaukė Sofijos mama. – Apskritai ar galima išvaryti dvylikos metų vaiką po ligos iš mokyklos? O jei ji kur būtų nuėjusi, o jeigu jai kas būtų atsitikę?“ Auklėtoja, ir toliau neprarasdama pusiausvyros, pasiūlė Sofijos mamai nueiti su ja į klasę, kur vyko kito dalyko pamoka. Nors Sofijos mama visai nesuprato, kodėl reikia eiti pas vaikus į klasę, bet jos nuėjo. Pirmą kartą ji buvo pastatyta prieš pilną klasę vaikų, buvo susijaudinusi, bet atidžiai į juos žiūrėjo. Jos žvilgsnis nepraleido nieko. Visi jie atrodė pašiurpę, neišsimiegoję žvirbliai, sutrikę dėl tokio keisto įvykio. Auklėtoja kažką kalbėjo, bet Sofijos mama neįstengė prisiminti, ką. Ji kažko klausė vaikų, skatino juos pasisakyti. Visi tylėjo. Tik vienos Paulinos veide Sofijos mama išvydo nebevaldomą pasipiktinimą. Ir štai…Paulina jau stojasi: „Sofija nepadarė nieko blogo, ji tiek pat susišukavusi, kiek ir mes visi“, – tvirtai pareiškė Paulina, ir Sofijos mama, nujausdama, jog situacija visai neatitinka pedagogikos reikalavimų, palinkėjo vaikams „sėkmės moksluose“ ir apsisukusi išėjo iš klasės. Kaip reikia nekęsti vaiko, kad taip pasielgtum? Ar įmanoma taip nekęsti niekuo dėto vaiko? Jai plyšo galva, o ar buvo prasmė eiti pas direktorių pasiskųsti? Ir staiga Sofijos mama suvokė, kadgi „superauklėtojai“ buvo labai ramu, kol Sofija sirgo, nes būtent ji, Sofija, klasės mergaitėms buvo traukos centras, paslaptis, lyg nematytas, nesuprantamas, todėl geidžiamas žaislas. Juk apie Sofiją sukosi visos mergaičių „intrigos“, juk būtent pas Sofiją jos susigrūsdavo nebodamos tų trijų ilgų autobuso stotelių, kai jie išsikėlė iš centro. O Sofija sėdėdavo tik pas Pauliną. „Vadinasi, be grįžtamojo ryšio? Ar nenumes jos to „žaislo“ taip ir neperpratusios?“ Sofijos mama kiek įmanoma sulėtino automobilio greitį.
Vis dėlto Sofija buvo tvirtos dvasinės prigimties. O gal jai ta auklėtoja nebuvo svarbu? Šis įvykis jai po truputį užsimiršo ir, bent jau kol kas, neišlįsdavo į paviršių, bet neužsimiršo jos motinai, tąkart nesugebėjusiai apginti savo vaiko. Bent jau jai taip atrodė.
Bus daugiau.
Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
