V. Rutkūnas. Teatgaivina Rasa Lietuvą!

Japonai turi sakurų žydėjimo metą. Ima dvi savaites atostogų ir keliauja įkandin vyšnaičių žydėjimo iš pietų į šiaurę tam, kad pasidžiaugtų rožiniais žiedeliais, kad gamtos grožio ir darnos galios įkvėptų juos ir suteiktų jėgų išgyventi visų metų nelengvą kasdienybę.

Lietuviai, tarsi Europos japonai, taip pat turi ypatingą ryšį su gamtos galiomis. Japonai išsaugojo gamtatikybę – šintoizmą, lietuviai – ilgiausiai Europoje savo prigimtinę pasaulėžiūrą. Gal ir lietuviai turi ypatingą metų laiką?

Prieš pusantro šimtmečio gyveno garsus žemaičių dievų ir šventnamių meistras, pastatęs žymiąją Vaiguvos varpinę, Motiejus Butvila. Jis dvasinių ir kūniškų galių visiems metams pasisemdavo per saulės grąžą irgi dviem savaitėm palikdavęs namus – „paveizėti, kaip stojas vasara“. Klajodavo laukais ir miškais pačiu nuostabiausiu laiku, kai gamta tiesiog kupa gyvybe, kai pats geriausias vaistažolių rinkimo, vantų rišimo metas. Tai puikesnis laikas už japonų sakurų metą, nes gamtos žydėjimas persipina su pirmosiomis uogomis. Tai Rasos šventės metas.

1967 metai yra ypatinga data Lietuvos gyvybiškumui. Tą vasaros saulėgrąžą Kernavėje Vilniaus studentų ir šviesuolių pastangomis atgimė Rasos šventė, ženklindama tautos atgijimo pradžią. Rasa savo gaiva naujam gyvenimui prikėlė užmirštas liaudies dainas, šokius, papročius, kalendorines ir šeimos šventes, gamtojautą ir tautos išmintį. Visa tai jau buvo užmiršta, kaip ir buvo užmiršta pagrindinė kultūros priedermė – atstatyti fizines ir dvasines žmogaus galias. Kultūros gyvybiškumas buvo uždarytas scenos rėmuose, liūdesys skandinamas alkoholiu.

Pirmą kartą Rasos šventę švenčiau po pirmo kurso Kernavėje 1976 metais. Jaučiausi, tarsi patekęs į rojų – šimtai žmonių visą naktį sutartinai dainavo, šoko, plukdė vainikus, palydėjo nusileidžiančią, pasitiko tekančią saulę. Jokio alkoholio, jokio priešiškumo. Tiesiog žmonių ir gamtos darna, laimės jausmas… Jis buvo toks galingas, kad daugelio žmonių gyvenime atgimė visa tautos gyvoji kultūra, susikūrė šimtai foklorinių ansamblių, atsikūrė visas metinių švenčių ratas. Gyvojo tautiškumo judėjimas išplito visoje Lietuvoje, tačiau neįgavo valstybinio mąsto – švietimo ir kultūros sistemos liko sustabarėjusios sceniškume, o „gaivinimasis“ svaigalais įgavo valstybinius mastus.

Kas slypi mūsų tautos pasąmonės gelmėje? Lietuviai, Lietuva… Ta pati šaknis, kaip ir „lietus“! Mes esame Lietaus – gyvojo dangaus vandens tauta! Lietus – tai tas gyvybės vanduo, kuris nesrūva vagomis, ir neslypi giliai po žeme. Lietus keliauja nebodamas jokių ribų ir sienų, gaivindamas visą Žemę! Taip ir mūsų tautos gelminis pašaukimas – grąžinti ir skleisti gyvąją kultūrą, būti pavyzdžiu ir kitoms tautoms, nes šiame informacijos ir technologijų amžiuje žmones jungianti ir gaivinanti kultūra turi ypatingą gyvybinę reikšmę kiekvienam.

Nėra jokios abejonės, kad Lietaus Tautos pagrindinė šventė yra vandens lašelių Rasos šventė! Tačiau kur nūnai tikroji Rasos šventės gaiva? Didžiojoje Lietuvos dalyje vyksta Joninės, kurių pagrindiniai akcentai yra negyvi koncertai bei prekyba alkoholiu. O ir Rasos šventėse ne visur išsaugota tikroji gaivinanti Rasos jėga.

Gyvoji Kernavės Rasos šventės dvasia yra Lietuvoje, tik jos tenka paieškoti, netgi tolokai. Tarpukaryje ministrai iš Kauno, net pats prezidentas Smetona pusantro šimto kilometrų sukardavo dulkėtais vieškeliais, kad atvyktų švęsti šios šventės į ypatingą vietą – Graužikų šventkalnį netoli Kelmės – šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio tėvoniją. Užmiršo dabartiniai prezidentai, ministrai ir šauliai šį nuostabų kalną, nuo kurio saulėlydis tarsi Alpėse – už trisdešimt kilometrų. Tačiau čia gyva Vlado Pūtvio gyvojo tautiškumo dvasia. Palyginkite šalyje įprastą Joninių scenarijų su kasmetine Rasos šventės eiga Graužikų šventorkalnyje:

• Susirinksime birželio 20 d., šeštadienį, per pačią Saulės grąžą, prieš šventę pinsime vainikus: gėlių merginoms ir ąžuolo vaikinams;
•  20val. šventės pradžia – vartų pasisveikinimo sutartinė – susidraugausime ir susitelksime į artimos bendruomenės būrį;
•  kupoliavimas tyloje, kas devynis žingsnius surinksime devynių lauko gėlių kupuolę, pagal kurią jums bus nusakyti laukiantys metai;
• Saulę nuleisime nuo vieno iš didingiausių Lietuvos kalnų – saulėlydis stebimas už 30 kilometrų, čia nuo seno žmonės šventė Rasos šventę;
• ant didžiausio Lietuvos aukuro užkursime mus sujungiančią šventinę ugnį, kuri degs iki aušros;
• prie suneštinių vaišių stalo su geromis mintimis, ragausime šeimininkių sūrius, šviežias gamtos gėrybes ir kitus gardumynus. Gaivinsimės gira, sula ir kitais gaiviais gėrimais;
•  į vakarus, paskui nusileidusią Saulę paleisime degantį Saulės ratą, iš jo riedėjimo sužinosime, kokie laukia mūsų metai;
• supsimės sūpynėmis, sunkias mintis išsklaidys gaivus nakties vėjelis;
•  lankysime ąžuolus ir liepas: pasisemsime jėgos ir švelnumo;
• širdį džiuginsime dainomis, šokiais ir rateliais;
• vanosimės šventinėje pirtyje: maudysimės vandenyje, garuose ir rasoje – pirties garas lauks prieš šventę;
•  paryčiais lankysimės Devynjėgiame kalnelyje, kur apglėbę Aukuro akmenį šauksimės devynių jėgų aido;
• apsivalysime ugnimi, šokdami per laužą;
• pajutę vienybę tarpusavyje ir su gamta, sutiksime tekančią Saulę, maudysimės Rasos šventės ryto Rasoje;
•  į namus parsivešime gamtos sveikatos, šokių draugystės, Saulės jėgos, Rasos gaivos. Šventę visus metus primins garbingoje vietoje kabantis šventinis vainikas – darnos, amžinumo ir laimės simbolis.
• Rasos šventės paparčio žiedo paslaptis – tautos išminties žinios – atsiskleis patiems širdingiausiems, praėjusiems visą šventės kelią;
• apsirenkime šviesiais rūbais, geriausia tautiniais, pasipuoškime su amžių gelme jungiančiais ženklais, atsivežkime deglų, vaišių sau ir draugui, gaiviųjų gėrimų.

Viskas paprasta, be garsiakalbių, be svaigalų, be valdžios paramos, tačiau su tautos gyvybe. Ir dalyviai skaičiuojami ne dešimtimis, bet šimtais. O kaip jūs švenčiate šią svarbiausią lietuvišką šventę? Kaip jūs praleidžiate nuostabiausią lietuvių laiką?

Rasos šventė Graužikų kalne šiemet išaugo į savaitės laiko jaunimo „Paparčio žiedo“ stovyklą (birželio 17-24 dienomis), kur bus mokomasi visų gebėjimų, reikalingų gerai Rasos šventei, o stovykla baigsis dar viena Rasos švente Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje Naisiuose.

Kartą padėjau surengti Rasos šventę Anglijos lietuviams, seniausiame Londone Epingo miške. Šventė pasisekė puikiai, ryte visi tiesiog švytėjo gyvybe! Rasoje dalyvavo vienas vietinis airis – Roris. Stebėjausi, kaip visą naktį Roris stengėsi šokti jam nematytus lietuviškus šokius, dainuoti pirmą kartą girdimas dainas nesuprantama kalba, dalyvauti visose apeigose. Jis buvo tarsi užburtas lietuviškos kultūros gyvybės, nes ją jau seniai praradę Vakarai, ir jiems labai sunku, savo kultūrą atgaivinti. Roris buvo taip įkvėptas Rasos šventės, kad, grįžęs į namus, iš karto parašė Šventus Lietuvius šlovinančią poemą-odę!

Kitas mano bičiulis japonas Keiša, jau trylika metų kas antrą pusmetį (toks vizų režimas japonams) praleidžia Lietuvoje, kalba lietuviškai, šoka lietuviškus šokius, dalyvauja gyvoje lietuviškoje kultūroje, šventėse, įamžina nuotraukose lietuvišką kultūrą. Jam lietuvių gyvoji kultūra gyvesnė ir svarbesnė už japonų.

Tad kaip yra su mumis pačiais, mieli lietuviai? Ar mes visi vienodai suvokiame, kiek mums ir pasauliui yra svarbi lietuvių gyvoji kultūra? Kiek svarbi žymiausia Rasos šventė? Seime užregistruotas įstatymo projektas išbraukti Rasos šventę iš šventinių dienų sąrašo, nors Pabaltijo ir Skandinavijos valstybėse ši data – šventinis laisvadienis, kai kur netgi dvi šventinės dienos.

Tai kaip bus su Gyvojo Dangaus Vandens Tauta – Lietuviais ir jų svarbiausia Rasos švente? Ar mes apginsime savo gyvastį?

Pajuskite Rasos gyvybę savyje! Teatgaivina Rasa Lietuvą! Kalbėkite, rašykite, kreipkitės į valdžią dėl Rasos šventės gyvybiško būtinumo! O svarbiausiai patys ieškokite tinkamos Rasos šventės, palaikykite ją ir dalyvaukite joje, o dar geriau ir visose galimose keliose Rasose visame šventiniame trumpiausių naktų laikmetyje! Susiraskite tautinius rūbus, mokykitės dainų ir šokių, vykite į Rasos švenčių stovyklas, padėkite rengėjams, stenkitės, kad kiekviena Rasos šventė būtų kuo gyvybingesnė!

Tuomet, kai mes surinksime daugybės Rasos švenčių gyvybinės Rasos lašelių, ne tik atgis Lietaus Tauta – lietuviai, bet ir mes tapsime reikšmingu gyvasties pavyzdžiu bei šaltiniu visai Europai ir Pasauliui!